Jaunieji lietuviai Briuselio koridoriuose nepaklysta

"Vakarų ekspresui" - iš Europos Parlamento

Klaidžiuose Europos Parlamento (EP) koridoriuose dažnai galima sutikti ne tik garbaus amžiaus europarlamentarų, bet ir jaunų, gabių, energingų jaunosios kartos lietuvių.

Apie darbą ir gyvenimą Europos širdimi vadinamame Briuselyje "Vakarų ekspresui" pasakoja EP žinių redakcijos administratorius Robertas Pogorelis ir europarlamentaro Vytauto Landsbergio padėjėjas Venantas Griciūnas.

Mieli tautiečiai, kaip atsitiko, kad atsidūrėte Europarlamente? Kokius mokslus baigėte?

V. Griciūnas: "Baigiau Tarptautinių santykių ir politikos studijas Vilniaus universitete. Man dvidešimt ketveri metai. Esu vienas jauniausių Europos parlamentarų padėjėjų. Atrodo, tik E. Gentvilo Kristina yra už mane jaunesnė.

Kaip čia atsidūriau? Atlikau stažuotę, kaip tik prieš gegužės pirmąją. 2004 metais teko garbė susipažinti su profesoriumi, paklausiau, ar nereikėtų jam padėjėjo. Jis pamąstė ir pasakė, kad reikia. Taip ir atsidūriau".

R. Pogorelis: "Taip pat esu politologas. Baigiau mokslus Anglijoje, po to mokiausi Belgijoje, vėliau laimėjau konkursą eiti pareigas ES institucijose. Nuo tada, kai padaviau paraišką, iki to laiko, kai gavau darbą, praėjo pusantrų metų. Dirbu Europos Parlamento spaudos tarnyboje, esu lietuvių redakcijos administratorius. Mūsų tarnyboje yra dvidešimt dvi žinių redakcijos (teikiame informaciją dvidešimčia oficialių ES kalbų, taip pat rumuniškai ir bulgariškai). Redakcijoje dirbame dviese - kartu su sekretore Asta".

Kiek planuojate likti Briuselyje?

R. Pogorelis: "Mano kontraktas yra neribotas, galėčiau būti ilgai, bet nežinau, ar visą gyvenimą norėsiu būti. Matysim..."

V. Griciūnas: "Padėjėjams yra kitaip. Viskas priklauso nuo parlamentaro kadencijos. Be to, kiekvienas parlamentaras su padėjėjais gali sudaryti skirtingą sutartį - visai kadencijai ar pusei ar dar kitaip. Bet pats gyvenimas Briuselyje diktuoja savo sąlygas: nemanau, kad norėčiau užsibūti ilgiau nei penkerius metus. Kiekviena šalis turi pliusų ir minusų, bet manau, kad Belgija turi daugiau minusų, bent jau mano akimis žiūrint. Pliusas yra tas, kad geografiškai yra patogiau keliauti po visą Europą, bet paslaugų kokybė ir žmonių gyvenimo būdas man nepriimtinas. Viskas vyksta per daug lėtai".

Ar iš čia tas posakis "ramus kaip belgas"?

V. Griciūnas: Jie nėra jau tokie ramūs (juokiasi). Kai gatvėje pasiklausai, išgirsti tiek, kad ausys linksta... Čia daug kas priklauso nuo to, iš kurio regiono žmonės yra kilę. Yra sakoma: nori pasilinksminti vakarėlyje - eik pas prancūzus, nori tvarkyti reikalus - eik pas flamandus.

Ar dažnai grįžtate į Lietuvą? Juk kai kurie europarlamentarai grįžta beveik kiekvieną savaitgalį?

V. Griciūnas: Grįžtu kartą per tris keturis mėnesius, dažniau nėra galimybių. Lėktuvo bilietai į Vilnių labai brangūs, todėl dažniausiai skrendu į Rygą. Esu biržietis, mano gimtinė yra arčiau Rygos.

R. Pogorelis: Grįžtu retai - kartą per pusę metų. Esu kaunietis, į Kauną iš Briuselio skrydžių kol kas nėra. Tikiuosi, kad atsiras. Aš domiuosi pigiais skrydžiais, tai mano hobis.

Ar pakankamai uždirbate, ar užtenka pragyvenimui?

V. Griciūnas: Nesu labai taupus, matyt, niekada gyvenime nesusitaupysiu (juokiasi). Nuomojuosi vieno kambario butą. Su patarnavimais tai kainuoja 600 eurų.

R. Pogorelis: Aš nuomojuosi vadinamąją "studiją", tai išeina kiek pigiau. O šiaip, pinigų užtenka, negalime labai skųstis.

Venantai, esate europarlamentaro V. Landsbergio padėjėjas. Ar gerbiamas profesorius jus labai vaiko, užkrauna darbais?

V. Griciūnas: Visko būna. Kartais būna taip, kad vos spėji, kartais - laisviau. Priklauso nuo darbotvarkės. Kai komitetuose ir grupėse svarstomi klausimai dėl Kaukazo, Gruzijos, Čečėnijos, šiaip dėl žmogaus teisių, tuomet, galima sakyti, mes esame labiau "vaikomi". Būna ir neįprastų užduočių. Pavyzdžiui, keletą kartų teko bendrauti su "Eurovizijos" nugalėtoja ukrainiete Ruslana. Reikėjo organizuoti vizitą, pasitikti ją Strasbūro oro uoste, atvežti ir t.t. Tokios ir panašios užduotys įeina į mano pareigas.

R. Pogorelis: Mano darbe neįprastų užduočių mažiau, tačiau daugiau autonomijos. Rašau lietuviškai, o mano viršininkai lietuviškai nesupranta, todėl esu pats atsakingas už tai, ką rašau. Ruošiame medžiagą apie sesijas, ji būna spausdinama ir publikuojama internete. Mūsų leidiniai skirti žurnalistams, tačiau jais naudojasi ir Lietuvos europarlamentarai.

Tai ar galėtumėte save pavadinti "tikrais europiečiais"?

R. Pogorelis: Mes - kartu ir lietuviai, ir europiečiai, tai neprieštarauja vienas kitam. Seku Lietuvos naujienas, bendrauju su lietuviais, turiu galimybę žiūrėti Lietuvos televiziją savo biure, todėl tikrai nesijaučiu nutolęs nuo Lietuvos. Bet taip pat daug keliauju po Europą. Todėl laikyčiau save ir lietuviu, ir europiečiu.

V. Griciūnas: Aš labiau save laikyčiau lietuviu, gyvenančiu gražioje didelėje vieningoje Europoje. Tačiau čia dirbant pritrūksta lietuviško mąstymo, aplinkos. Grįžti į Lietuvą visada taip gera.

Jūs dar jauni ir nevedę. Kaip reikalai su merginomis? Turite draugių, Briuselyje ar Lietuvoje?

R. Pogorelis: Turiu draugę iš Lietuvos. Beje, ji klaipėdietė. Ji dabar mokosi Ispanijoje.

V. Griciūnas: Turėti draugę kitur yra labai sudėtinga dėl didelių atstumų. O šiaip, visuomet sakiau, kad ieškosiu tik lietuvės. Šiuo klausimu esu tikras patriotas (juokiasi).

Kalbėjosi Džiugas LUKOŠEVIČIUS