J. Habermasas: etninis vienalytiškumas stiprina tik represyviąsias jėgas
Kas yra Europa, atsakinėjama nuo Homero laikų. Per tris tūkstantmečius susikaupusių atsakymų antologija būtų, ko gero, įdomesnė už ne vieną romaną. Lietuvai kylant iš okupacijos savąjį Europos vaizdinį buvo paprašytas išsakyti Frankfurto prie Maino universiteto profesorius Jurgenas Habermasas. Jo atsakymai paskelbti 1988 metais Vilniuje pasirodžiusiame almanache „Europa“.
Romualdas Ozolas. Europa – atskiras ir savitas pasaulio regionas. Kuo, Jūsų nuomone, Europa skiriasi nuo kitų žemynų?
Jurgenas Habermasas. Ką gi, Europa yra toji istorinė ir geografinė vieta, kur pirmiausia įsitvirtino moderni mąstysena. Okcidentinio racionalizmo unikalumą gerai aprašė Maxas Weberis. Viena iš jo minimų priežasčių buvo savitas politinis jėgų pliuralizmas, stačiai politinės valdžios susiskaidymas, jos gyvavimas keliuose – valstybės ir bažnyčios, imperijos ir naujų teritorinių valstybių, valstybės ir miestų ir t. t. – centruose. Ir šiandien nacionalinė ir kultūrinė įvairovė tebėra skiriamasis šio kontinento bruožas.
Ne vienas filosofas yra atkreipęs dėmesį į Europos mąstymo pobūdžio savitumą: nuo Senovės Graikijos laikų plėtojasi alternatyvinis samprotavimas, skatinąs europinį racionalizmą, metafiziką, tiksliuosius metodus idealu laikantį mokslą. Ar Jūs nemanote, kad tai yra visos šiuolaikinės Europos kultūros – technologiškos ir scientistiškos – ištaka?
Žinoma, filosofija ir mokslas drauge su judaistiniu-krikščioniškuoju monoteizmu labiausiai formavo mūsų kultūros profilį. Tačiau, pavyzdžiui, filosofijoje visuomet būta srovių, priešingų idealizmo ir šiuolaikinio racionalizmo bei empirizmo tėkmėms, ir keliančių klausimą, kokią kainą mes mokame už scientizmą. Juk materializmas gavo gerą paveldą kreipti dėmesį į pavienius dalykus, į atskirybę, į tai, kas nepateko akiratin ir atsidūrė periferijoje, ką prarijo, išstūmė ir nuslopino bendrosios sąvokos. Nuolatos (prisiminkime Schellingo –Nyčės–Adorno liniją) atsirasdavo antiplatoniškų sąjūdžių, akcentavusių neigimo galią. Kultūrinių galių versmes, maitinusias Europą, teisingai galėsime įvertinti tik tada, jei atsižvelgsime į įtampą, egzistuojančią tarp scientizmo ir tokios rūšies proto kritikos.
Nėra abejonės: Europos techninė kultūra tapo alternatyviška visam pasauliui. Ar technologijų perėmimo būtinybės kitoms pasaulio tautoms netaps būtinu reikalavimu keisti savo mąstymo būdus, derinti juos su europinio mąstymo stilistika?
Be abejo, pasaulinė rinka, nuo kurios šiandien jau priklausomas ir antrasis, ir trečiasis pasaulis, platina Europos ir Amerikos kultūrą jos materialiąja forma, taip sakant, koka-kolos pavidalu. Tačiau, perimant šitą materialinę kultūrą, nebūtinai turi būti naikinama sava kultūra. Tiesa, šitoks agresyvus skverbimasis yra provokacija, į kurią silpnesnės vietinės bendruomenės beveik neįstengė rasti produktyvaus atsakymo. Tačiau to nepasakysi apie senąsias aukštas kultūras.
Japonija, pastaruoju metu ir Kinija, bando technizuotą gyvenimą suderinti su tradiciškai joms savaimingu dvasiškumu. Kiek ir kokiu būdu etninis savitumas, Jūsų manymu, įmanomas šiuolaikiškoje modernioje kultūroje?
Aš taip nesakyčiau. Įdomu bus pasižiūrėti, ar, tarkim, Japonija įstengs išsaugoti savąsias šeimos struktūras, kai ten įvyks moterų emancipacija.
JAV – ypač akivaizdus europinės kultūros modelio dinamizuotas variantas. Kodėl, Jūsų manymu, JAV ima atsilikti nuo Azijos šalių rezultatyvumo?
Nesu tikras, ar tai iš tiesų negrįžtama tendencija. Manyčiau, kad ilgainiui ateis diena, kai tokios šalys, kaip Japonija, o pastaruoju metu ir Korėja, nebegalės naudotis tais ekonominiais pranašumais, kuriuos joms teikia pigesnė jų darbo jėga ir nuo centrinių firmų atsiskyrusių, toms firmoms produkciją tiekiančių eksploatuojamų įmonių žiedas.
Susidaro įspūdis, kad po 1968 m. studentų revoliucijų stojęs dvasinis nuopuolis, kurio ryškiausias bruožas buvo „raudonųjų brigadų“ teroras, dabar ima nykti, Europa ryžtingai kelia taikos išsaugojimo reikalą, jaunimas atsigręžia į tradicines vertybes. Ar teisingas toks įspūdis? Kokios tų reiškinių prielaidos ir galima tolesnė plėtotė?
Man regis, kad kairiųjų jėgų rezignacijos fazė Europoje jau baigėsi. Todėl aš nieku gyvu neįžvelgiu ir tradicinių vertybių atgijimo. Priešingai, kaip tik tarp jaunimo pastebimas nepaprastas liberalizacijos protrūkis ir ryški nuostatų ir elgsenos individualizacija. Galima tiktai viltis, kad šitos tendencijos ir toliau plėtosis, atnešdamos fundamentalią demokratizaciją, smarkiai pranokstančią tai, ką šiandien propaguoja Gorbačiovas.
Yra žinoma, kad kadaise baltai užėmė didžiulius Europos plotus. Kokios, Jūsų manymu, yra jų istorinio sunykimo (liko tik dvi nedidelės baltų tautos – latviai ir lietuviai) priežastys? Ar panašus sunykimas neįmanomas mūsų dienomis? Kokios yra mažųjų tautų perspektyvos ateities pasaulyje?
Tos priežastys jums turėtų būti geriau žinomos. Latviai ir lietuviai irgi yra aukos – aukos Antrojo pasaulinio karo ir to imperializmo tipo, kuris įsitvirtino, išsivadavus nuo nacistinio režimo. Tiktai blokų abipusis atsitraukimas, radikalus įtempimo sumažinimas politikos srityje, dabar štai leidęs sudaryti sutartį dėl vidutinio nuotolio raketų, duos mums Europoje vėlei oro, kuriuo galės kvėpuoti ir mažos tautos ir kuriame bus įmanoma tikrai pliuralistinė koegzistencija.
Europa senėja. Kokie galimi šio reiškinio padariniai, ypač „trečiojo pasaulio“ demografinio sprogimo akivaizdoje? Ką Jūs manote apie kitų tautų difuziją Europon: juk juridiškai ji teisėta, o ekonomiškai – naudinga!
Laikau tai visai pozityviu dalyku. Etninis vienalytiškumas dažniausiai stiprina tik represyviąsias jėgas. Amerika jau daugiau nei 200 metų gyvuoja, misdama jon plūstančių imigrantų energija. Vokietijos Federacinei Respublikai užsieniečių darbininkų platinama kultūrinė įvairovė duoda produktyvių impulsų (nors drauge naujų akstinų gavo ir priešiškumas svetimšaliams).
Kai kas Vakaruose linkęs manyti, kad persitvarkymas Tarybų Sąjungą būtinai turįs atvesti į kapitalistinio gamybos būdo rekonstrukciją ir socializmo politinės sistemos destrukciją. Ar tai, Jūsų manymu, neišvengiama?
Visų pirma aš galvoju apie padarinius, kurių Gorbačiovo programa gali turėti pačiam biurokratiniam socializmui. Supaprastinant galima būtų taip pasakyti: kapitalizmas po Antrojo pasaulinio karo rado didžiausių savo ydų socialdemokratinį sprendimą, sukurdamas socialinę valstybę. O dabar biurokratinis socializmas dar turi pirma ieškoti ekvivalentiškos išeities, galvodamas apie savo didžiausias ydas. Tatai, jeigu tik viskas gerai klostysis, galėtų būti istorinis Gorbačiovo vaidmuo.
Europos tautos visada stengėsi išlaikyti savo etninį ir nacionalinį savitumą. Regioninio bendrumo jausmas Europos kontinento rėmuose – pastarųjų dešimtmečių savivokos rezultatas. Kokios to bendrumo jausmo raidos perspektyvos? Kokios yra Europos tautų bendrumo ribos?
Europos tautų vienybės pagrindas – laisvas jų kultūrinio pliuralizmo klestėjimas nevaržomo bendravimo sąlygomis. O čia ir vėl būtina prielaida – represyvių politinių režimų panaikinimas.
Interviu skelbtas istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot vyr. redaktoriaus Romualdo Ozolo, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną.
Rašyti komentarą