Ištrūkę iš pragaro

Nors baimė jau atslūgo, jie saugūs namuose, tačiau pasakoti apie tas dešimt nelaisvėje Afrikos džiunglėse, vadinamajame barake, praleistų dienų vyrai dar nenori. Jie buvo apklausti Nigerijos policijoje, buvo pakviesti atvykti ir į Klaipėdos prokuratūrą.

Viena aišku, kad tik dabar, pasirausę internete, jie sužinojo, jog Nigerijoje laivai jau ne tik apvaginėjami, bet iš jų grobiami žmonės. Pasirodo, panašus dalykas šiemet liepos 22 d. buvo nutikęs ir Rusijos laivui. Dabar darosi aišku, kad į šį rajoną be apsaugos plaukti nebuvo galima. Ar to nežinojo ir laivo savininkė bei krovinio siuntėjas, - jau kitas klausimas.

Sužeidė kapitoną

Ankstų rugpjūčio 4-osios rytą "Saturnas" turėjo įplaukti į Koko uostą. Kai vanduo nuslūgsta, į šį uostą didesnis laivas negali įplaukti, nes gylis jame - gal kokie 5 metrai. O per potvynį, kuris paprastai prasideda 4.30 val., vanduo pakyla iki 20 metrų. Tad laivas stovėjo reide ir laukė.

"Saturne" buvo pasirengta gintis nuo vagių: pritvirtinti švartavimosi lynai, kurie itin paklausūs tarp vietinių gyventojų, sustiprintas budėjimas naktį, pasiruošta gaisrinė žarna, kad, esant reikalui, būtų galima nuplauti į laivą bandysiančius patekti žmones. Tačiau ginkluotam užpuolimui ruoštasi, žinoma, nebuvo. Jūrininkai apskritai mokomi nesipriešinti ginkluotiems žmonėms.

Naktį laivo denyje pasirodė 9 kaukėti, ginkluoti vyrai, apsirengę juodais kombinezonais, greičiausiai kariškiai. Budėjęs "Saturno" kapitonas Sergejus Triškinas, ko gero, pamanė, jog jie nori užgrobti laivą, išplukdyti ant kranto ir pasiimti šaldytos žuvies krovinį bei gazolį. Kita versija - gal bus reikalaujama už laivą išpirkos. Užpuolikai juk nežino, kad jis senas, pastatytas Japonijoje 1982 m., tad itin didelės išpirkos niekas neduos.

Ginkluotieji reikalavo kapitono ir vyriausiojo mechaniko. Žinia, be jų laivas negali išplaukti. S. Triškinas norėjo bėgti į tiltelį, paspausti aliarmo mygtuką. Nuaidėjo šūvis. Kulka jį kliudė, bet labai sėkmingai - smarkiai nesužeidė. Vienintelė mintis - antras šūvis bus lemiamas. Pasipylė 7-8 šūviai. Laimei, jie buvo skirti pagąsdinti, niekas daugiau nenukentėjo. Jeigu kapitonas būtų buvęs kad ir netyčia nušautas, jeigu įgula būtų pasipriešinusi, vargu ar šis įvykis būtų taip laimingai pasibaigęs.

Beje, kai 1998 metais iš Indijos į Singapūrą plaukusiame AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" motorlaivyje "Algirdas" pasirodė užpuolikai, netikėtai į kapitono tiltelį atėjęs antrasis šturmanas ir pamatęs piratus puolė bėgti, tada taip pat nuaidėjo įspėjamasis šūvis, po kurio rikošetu nuo pertvaros atsimušusi kulka peršovė šturmanui plautį. Tąkart visi įgulos nariai, surakinti antrankiais, buvo suguldyti tiltelyje su maišais ant galvų, įsibrovėliai pradėjo šaudyti į aparatūrą, o jūrininkai manė, jog jie jau atsisveikina su gyvenimu.

Pagrobė tik penkis

Išgirdęs šūvius "Saturno" denyje pasirodė ir vyriausiasis mechanikas Aleksandras Alatyrcevas. Kiti trys įgulos nariai - kokas Aleksandras Solovjovas, žiūrėjęs filmą, motoristas Vladas Keršys, motoristas-tekintojas Vladimiras Bazevičius - buvo pagrobti, ko gero, todėl, kad tiesiog pasitaikė po ranka. Likę 9 įgulos nariai užsirakino kajutėse. Matyt, užpuolikai buvo gavę nurodymą paimti tik 5 žmones, nes be didelio vargo galėjo įveikti jūrininkų barikadas.

Žinoma, įkaitų pagrobimas nebuvo švelnus: kam automato buože kliuvo per sprandą, kam į nugarą, kam peilis priremtas prie smakro.

Jie buvo susodinti į valtį ir išplukdyti įvairiais sąsiauriais kažkur į džiunglių gilumą. Akys nebuvo užrištos, nes buvo taip tamsu, kad sunku būtų buvę įžiūrėti ką nors aplinkui. Kapitonui buvo duota vaistų kulkos padarytai žaizdai dezinfekuoti. Plukdomi jie buvo gana ilgai.

Kapitonas prašė gitaros

Apgyvendinti Lietuvos jūrininkai buvo, ko gero, specialiai įkaitams laikyti įrengtame lageryje. Medinį namelį, vadinamąjį baraką, kuriame buvo laikomi, saugojo ginkluoti sargybiniai. Jie rūkydavo hašišą ar kažką panašaus.

Miegojo ant čiužinių, valgyti gaudavo 3 kartus per dieną - ryžių ir dar geltonos košės su aštriu padažu, nuo kurios visiems skaudėjo pilvus. Gerti - virinto vandens. Atnešdavo ir cigarečių, bet sargybiniai atimdavo.

Jūrininkams nebuvo paaiškinta, kodėl su jais taip elgiamasi, ko iš jų norima, tik reikalauta laivo agento ir šeimos narių telefonų. Būdami nelaisvėje mušami nebuvo, buvo raminami, kad viskas bus gerai.

Pagrobtieji stengėsi visi laikytis išvien, nenusiminti, palaikyti vienas kitą moraliai. Nežinia buvo klaiki. Gal užpuolikai negaus, ko nori, gal sušaudys juos, kad neliktų liudytojų. Stengėsi kalbėti apie paprastus dalykus, apie tai, kad Lietuvoje jau, ko gero, prinoko obuoliai, dainavo, pasakojo anekdotus. Kapitonas, kažkada grojęs ansamblyje, paprašė gitaros. Žinoma, jam jos nedavė - nerado. Visi jie - didelės jūrinės patirties turintys žmonės, vienam jų tai buvo paskutinis reisas prieš pensiją, tad isterijos priepuolių, panikos nebuvo.

Tame "kurorte" knibždėte knibždėjo daugybė didžiulių uodų, gyvačių, skruzdžių, kurių bijo ir vietiniai gyventojai. Nuo jų buvo ginamasi užpilant kuro, kuris ten labai pigus.

Numetė svorio

Po dešimties dienų ginkluoti žmonės, vėl nieko neaiškindami, suvarė jūrininkus į valtis ir naktį išplukdė. Tik tada, kai buvo išlaipinti Vari uosto paplūdimyje ir palikti, kai pamatė miesto žiburius, tada pamanė, jog, ko gero, yra paleidžiami. Tačiau iki paskutinės minutės, kol jie buvo Nigerijoje, nerimo jausmas neapleido.

Vietiniai gyventojai paplūdimyje pamatę baltuosius ir išgirdę jų pasakojimus apie pagrobimą, nenorėjo tuo tikėti. Laivo agentas juos nuvežė į Nigerijos karo ligoninę. Ten jie apžiūrėti, gavo antibiotikų, daug vaistų nuo maliarijos, vitaminų. Buvo ir pasverti. Suprantama, per tas dienas ne vienas jų numetė svorio, kai kas - 5 kilogramus ir daugiau.

Dabar kompanijos vadovybė ketina visus juos išsiųsti į Palangos sanatoriją "Linas", kad pailsėtų, atgautų jėgas. Žinia, jūrininkams daug kas nutinka, jie ir štormus išgyvena, bet į jūrą vis tiek plaukia ir po to. Net Lietuvos jūrininko knygelėje puikuojasi užrašas "Navigare necesse est, vivere non est necesse" - plaukioti būtina, bet gyventi nebūtina.

Vieno iš "Saturno" įgulos narių žmona, sužinojusi, kad vyras žada nemesti to darbo, grasinosi pati jį užmušianti, nereikėsią nei piratų, nei banditų. Suprantama, dar reikia laiko, kad atsigautų ir jūrininkai, ir jų artimieji, atlaikę tokius išbandymus.

Liko mįslė

Situacija Nigerijoje sudėtinga. Miestuose baltieji nevaikšto be ginkluotos apsaugos. Jie gali būti pagrobti tiesiog gatvėje. Visur pilna žmonių su automatais.

Nors šalyje per 15 metų išgaunamos naftos kiekis padidėjo 3 kartus, tačiau čia karaliauja skurdas, trūksta mokyklų.

Ko norėjo juos pagrobę nigeriečiai, Lietuvos jūrininkai tebespėlioja iki šiol, ir kiekvienas jų turi savo versiją.

Ko gero, informaciją apie laivus organizuoti nusikaltėliai susirenka jiems dar stovint reide. Kitaip sakant, turi savo žmonių tarp vietinių uostininkų. Galimas daiktas, kad jie nieko nežinojo apie tą šalį, kurios laivą užpuolė, gal supainiojo jo vėliavą su kokios nors kitos šalies vėliava. Galbūt taip vietiniai gyventojai priešinasi, kad toje vietovėje nebūtų daromi nauji naftos gręžiniai.

Vagia žiūrėdami į akis

Prieš 6-7 metus vienam jūrininkui, nenorėjusiam skelbti savo pavardės, kelis kartus su tos pačios "Limarko" kompanijos laivu, atgabenusiu žuvies krovinį, teko stovėti ir tame pačiame Nigerio upės reide, ir Koko, džiunglėse įkurtame uoste. Kartą jau laivas buvo pradėtas iškrauti, o Koko įlanka ėmė lankstyti greitaeigiai kateriai, kuriuose sėdėjo vyrai su Kalašnikovo automatais ir kažką šūkčiojo. Kitą rytą niekas nebeatėjo iškrauti laivo. Įgula sužinojo, kad visas uostas tuščias, be žmonių, visi jie išbėgę, vyksta kažkoks genčių konfliktas. Laivo vadovybė pareikalavo kariškų apsaugos. Lietuvos laivas stovėjo 2-3 dienas, kol padėtis normalizavosi, kol sugrįžo žmonės ir žuvis buvo iškrauta.

Vagių stovėdami reide sulaukdavo gana dažnai. Šie čiupdavo viską, kas po ranka papuola. Naktį denyje nejauku būdavo susitikti su jų gauja. Pokalbininkas prisiminė, kaip kartą vienas uždėjęs koją ant bronzinės veržlės denyje suka kulną ir žiūri jam tiesiai į akis. Ir nieko jam nepadarysi.

Anot pašnekovo, žmonės mažesniame Koko uoste esą ne tokie įžūlūs, kaip didesniame Lagoso uoste. Kartą šiame uoste ėjo keli Lietuvos laivo įgulos nariai, kapitonas nešėsi fotoaparatą. Prisistatė civiliai apsirengęs juodukas ir pareikalavo mokėti baudą už tai, kad jie kažką fotografavo. Pasirodo, tai buvęs apsaugos policininkas, turėjęs pažymėjimą. Bent jau anksčiau nigeriečiai laikydavosi tokios politikos - jeigu tai baltasis žmogus, tai prie jo galima prisikabinti, jis turi pinigų.

Būdavo, kai tik laivas atplaukia į Nigerijos uostą, įvairūs tikrintojai kaip skėriai jį apipuldavo. Jeigu neduosi jiems žuvies, ryžių, sviesto, tai ras prie ko prisikabinti. Paskui žuvies nebepakakdavo, jie norėdavo gauti dolerių.

Arba laivą bunkeriuojant nigerietis pažada, kad bus toks ir toks spaudimas, o paskui jį didina, kad būtų prapiltas kuras ant denio. Jeigu jam ką nors duosi, padarys normalų spaudimą. Tarp to krašto gyventojų yra ir mokslus kitose šalyse baigusių, tačiau jeigu jie grįžę negauna darbo, užsiima panašiais dalykais.

Jūrininkų grobimų nepasitaikydavo. Tiesa, kartą prieš kelerius metus į Koko uostą plaukęs laivas "Vega" buvo apšaudytas iš kulkosvaidžio. Laimei, tada žmonės nenukentėjo.

Pavojingi rajonai

Tolimojo plaukiojimo kapitono Juozo Liepuoniaus teigimu, be Somalio, vienas iš pavojingiausių rajonų dar yra Malakos sąsiauris, kur susikerta Indonezija, Malaizija, Singapūras. Ten labai intensyvus laivų judėjimas. Kai kurių laivų įgulos mažos, 4-5 žmonės, tad nėra organizuojamas budėjimas, saugantis, kad neužpultų. Parplaukiant nuo Taivano kone kasnakt ateina pranešimai, kad užpulti 2-3 laivai, nors ten plaukioja Indonezijos greitaeigiai karo laivai.

Piratai neretai apsimeta žvejais. "Malakos sąsiauryje man teko matyti plaukiantį apsimetėlį - žvejybos laivą su specialiomis antenomis. Piratų laivus galima atskirti. Kai mano laivas plaukė šiuo sąsiauriu, jame buvo organizuotas budėjimas. Manau, kad AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" laivas "Algirdas" prieš dešimt metų piratų buvo užgrobtas dėl įgulos kaltės. Kai tik jūreivis nuėjo pas šturmaną kavos atsigerti, laive pasirodė piratai", - pasakojo kapitonas.

J. Liepuonius abejoja, kad vietinė valdžia būtų itin suinteresuota sugauti tuos piratus, nes jie tik gąsdinami, o realiai beveik nesugaunami. Čia piratavimu verčiamasi nuo seniausių laikų, yra buvę piratų buveinės ir jos išliko, o kartu su jomis - ir tradicijos. Piratų buveinės Karibų jūroje buvo išnaikintos.

Pasak šio kapitono, kiti vadinamieji piratai šiame rajone yra paprasčiausi vagys, kurie ginkluoti peiliais ateina į laivą ką nors nugvelbti. Užmeta virvę, kaip beždžionės sulipa ant denio ir griebia, kas po ranka pakliūna. Jeigu įgula pastebi, nepuola, o pabėga.

Dar vienas rajonas, pasak J. Liepuonio, - Gvinėjos įlanka, t. y. ta pati Nigerija. Ten, pasak jo, taip pat greitaeigėse valtyse, kanojose yra radijo antenų - nustebsi tokius žvejus pamatęs. Jo manymu, galima atpažinti, kurie yra žvalgybiniai laivai, kurie "žvejai" ginkluoti. Anot kapitono, jau kurį laiką piratai čia aktyviai nesireiškė, nors anksčiau tai buvo vienas iš aktyviausių jų rajonų. Tačiau pastarųjų dienų įvykiai ir "Saturno" įgulos narių pagrobimas rodo, kad piratai čia vėl kelia galvas.

Gelbėjo portugalų žvejus

Sovietmečiu piratavimas buvo gana retas dalykas. Bent jau apie tokius atvejus spaudoje taip plačiai, kaip dabar, nebuvo rašoma.

Algirdas Kulbokas, būdamas kapitonu, o J. Liepuonius - jo antruoju padėjėju, plaukiojančiojoje bazėje "Tarybų Lietuva" Vakarų Sacharos regione 1982 metais išgelbėjo portugalų žvejus.

Laivo įgula pastebėjo netoliese žvejų laivą, kažkokį judėjimą jame, katerį. Žvejai pradėjo šaudyti raketas, prašyti pagalbos. "Tarybų Lietuvoje" nuspręsta priplaukti arčiau ir pažiūrėti, kas vyksta. Tada laivas pradėjo sparčiai artėti prie bazės, o kateris plaukti tolyn.

Žvejų laive ant denio kraujo klane gulėjo žmogus, kiti du buvo sužeisti, o vienas iškėlęs tvarstį rodė, kad prašo pagalbos.

Visi 4 žvejai buvo paimti į bazę. Tuo metu laivuose dar būdavo laivo gydytojai, tad jiems buvo suteikta medicinos pagalba. Porą savaičių buvo gydomos jų šautinės žaizdos. Paskui gautas nurodymas juos nuplukdyti į Kanarų salas, į Santa Krusą. Ten "Tarybų Lietuvą" pasitiko daug žurnalistų, o išgelbėtųjų pasiimti atskrido portugalų karo lėktuvas.

Portugalų žvejai pasakojo, jog juos norėta apiplėšti. Užpuolikams bandant įlipti į laivą pirmasis žvejys, pabandęs šauktis pagalbos, buvo nušautas. Portugalai manė per stebuklą išsigelbėję - nupjovę inkarą, įsiūbavę laivą ir pradėję bėgti. Piratai plaukė paskui motorine gumine valtimi, turėjo automatus, tačiau pamatę, kad prie įvykio vietos artėja didelis laivas, paspruko.