Ištrinti Romo Kalantos kartos vardai

Šiandien Romo Kalantos susideginimo 40-osios metinės. Vis mažiau lieka žmonių, tiesiogiai patyrusių tą spontanišką tautiškumo ir pilietinio priešinimosi protrūkį, kurį sovietai pakrikštijo Kauno sukilimu ir nacionalistų maištu. Gal nuo tada, nuo 1972 metų gegužės, sustiprėjo sovietinių ideologų siekis supriešinti Vilnių su Kaunu. Įvaryti tarp šių Lietuvos miestų ideologinį pleištą. Esą Kaune gyvena banditai, tamsūs nacionalistai ir spekuliantai. O Vilniuje - šviesuomenė. Lojali sovietinei valdžiai ir nekelianti „kvailų“ maištų.

ISTORIJA. 1989 m. įamžintas Romo Kalantos atminimas. Kauno Muzikinio teatro sodelyje, toje vietoje, kur prieš 17 metų susidegino jaunuolis Romas Kalanta, atidengta paminklinė lenta.

Po 1972 metų gegužės įvykių užsienio turistai buvo įleidžiami tik su specialiu KGB leidimu. Turistai Kauną tiesiog aplenkdavo. Kad nesužinotų per daug. O mes ir dabar beveik nežinome tų jaunuolių, kurie, susirinkę į Muzikinio teatro sodelį prie fontano, kurio jau neliko. Mėtė gėles prie apdegusio medžio, kur ką tik liepsnojo jų bendraamžis R.Kalanta. Mėtė alyvų puokštes, nes alyvos tą pavasarį jau žydėjo. Laikas ištrynė tų jaunuolių vardus. Keista, bet šie žmonės, net ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, net nepabandė susitikti ir prisiminti jaunystę. Lietuvos istorija išlaikė atminimus ir apie pokario partizanus, ir apie Helsinkio grupę, ir apie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjus bei platintojus. Bet vis dar trūksta autentiškų prisiminimų apie kauniečių kartą - R.Kalantos amžininkę. Apie Kauno sukilimą mieliau kalba istorikai, 1972 metais net negyvenę Kaune ir dėl per jauno amžiaus negalėję bent dvasiškai identifikuotis su Kauno sukilimo karta. Visada žinojusia, kurioje vietoje yra laikinosios sostinės Prezidentūra. Nors ir tapusi mokytojų namais. Kurioje vietoje yra Prisikėlimo bažnyčia, tapusi radijo fabriku. Kaunas ir 1972 metais dar alsavo Nepriklausomybės laikų autentika. Ir jaunimas ją jautė.

Išdidieji „hipiai“

Kokie jie buvo? Kaunietis Antanas Graurock-Goes atsako: „Buvome visai paprasti. Na, aš tuo metu mokiausi Kauno 25-osios vidurinės mokyklos (dabar Kovo 11-osios mokykla - red. past.) 9B klasėje. Kaunas iš tikrųjų visą laiką skyrėsi nuo Vilniaus. 95 proc. gyventojų buvo lietuviai, o ir kitataučiai kalbėjo lietuviškai. Turėjome „Žalgirį“, kuriame beveik visi sportininkai buvo gryni kauniečiai. „Žalgiris“ - irgi nacionalinio pasipriešinimo forma. Mes, paaugliai, auginome ilgus plaukus, nors mokyklose tai buvo draudžiama. Nusiskusdavome tik sprandus, o plaukus, kad taip labai nesimatytų, užsukdavome už ausų. Hipiavome, aišku. Kelnės - kuo plačiausiu kliošu ir pažemintu liemeniu. Ant sportinių marškinėlių patys išsipiešdavome trafaretus. Mados klyksmas - kelių spalvų megztiniai. Iš žalvario patys pasigamindavome kryžius. O didžiausia paauglių pramoga - basiems vaikščioti gatvėmis ar basiems važinėti troleibusais. Kartais keleiviai mus išvadindavo basais kūtvėlomis ir vairuotojai iš troleibusų išmesdavo“. Muzika - „Creedence“, „Deep Purple“, Džimis Hendriksas (Jimmy Hendrix), „Black Sabbath“. Laimė gauti iš užsienio giminių siuntinį su bent viena plokštele. O „bitlų“ dainos mano kartos jau nejaudino“.

Antanas Graurock-Goes, R.Kalantos kartos kaunietis.

- Gana vaikiška „rezistencija“, ar ne?

- Dabar šiek tiek juokinga. Paaugliška. Vienu metu stengėmės keiktis tik lietuviškai. Rupūžiavomės, tačiau nevartojome jokių rusiškų „matų“. Savo rankinius laikrodžius nustatydavome dviejų valandų skirtumu nei Maskvos. Pabrėždavome, kad gyvename ne pagal Maskvos, bet pagal tikrąjį Lietuvos laiką. Kažkodėl labai mėgome estus ir latvius, nors ne visi buvome gyvą estą matę. O jei kas nors paklausdavo kelio su slavišku akcentu, pavyzdžiui, kaip patekti į Kauno autobusų stotį, parodydavome kelią į miesto tualetą. Kauniečiai iš tikrųjų buvo kažkokie kitokie. Nepriklausomybės dvasia visada čia tvyrojo. Buvo protestas - netikėti, ką valdžia, ką mokytojai oficialiai šneka. Nors mano kartai Lietuvos nepriklausomybė jau buvo tik graži legenda. Neturint jokių vilčių, kad kada nors ji sugrįš. Niekam net neprasitariau, kad esu buvusio Kauno burmistro anūkas. Nors žinojau, kuris miesto pastatas prieš karą priklausė mano seneliui. Ir ką jis tarpukario Lietuvoje veikė. Mano karta buvo represijų įbaugintų tėvų išmokyta laikyti liežuvį už dantų ir viešumoje per daug nekalbėti. Juk tėvas - politinis kalinys. O mus, jaunimą, sovietinė propaganda vis vien jau buvo paveikusi. Neatrodė, kad tas monstras subyrės. Bent mano kartai.

- Bet per „kalantines“ vis vien atsidūrei ideologiškai netinkamoje vietoje?

- Iš visos mūsų 25-osios vidurinės mokyklos įkliuvome tik dviese. Aš ir Lilė Milerytė. Abu iš tos pačios 9B klasės. O mūsų auklėtoja Danutė Čaikauskienė buvo pokario partizano Auksučio dukra! Nemalonumai garantuoti. Mokytojai jau gegužės 14-ąją, kai mieste pasklido gandas, kad susidegino Laisvės Lietuvai reikalavęs jaunuolis, įspėjo, jog nedrįstume eiti į Muzikinio teatro sodelį. Bet kur neisi, kai esi smalsus ir jaunas? Ėjome dviese, su kaimynu Kęstu Graliausku, vėliau tapusiu dziudo teisėju. Žmonės ėmė būriuotis Laisvės alėjoje nuo gegužės 14-osios, o pats protestų pikas buvo gegužės 18-oji ir gegužės 19-oji, kai R.Kalanta buvo skubotai palaidotas. Protesto pradžia dar buvo visiškai taikinga. Mėtėme gėles į tą vietą, kur susidegino R.Kalanta, o milicininkai tas gėles nurinkdavo. Mes metame, o jie atgal į minią meta. Tarsi tenisą su minia žaistų. O mes dainuojame, švilpiame, kojomis trypiame. Šaukiame: „Laisvę Lietuvai!“, „Rusai okupantai lauk!“ Kiekvieną dieną milicijos ir kariškių Kauno centre daugėjo. Kauniečių taip pat. Jau ginkluotų ne tik gėlėmis, bet ir plytgaliais, akmenimis. Maironio, S.Daukanto gatvių sankryžose, taip pat prie I.Kanto (buv. V.Majakovskio g. - red. past.) gatvės jau būriavosi Kauno milicijos mokyklos kursantai. Išvydome dar daugiau kareivių atžygiuojančių. Išsisklaidė minioje ir ėmė žmones guminėmis lazdomis mušti. Išgriebdavo iš minios po vieną žmogų ir vilko į „voronoką“. Tačiau kauniečiai neleido. Taip išsiūbavo automobilį, kad atsidarė durys ir visi sulaikytieji išsibėgiojo. Netoliese mačiau visiškai sutraiškytą, sulaužytą, išdraskytais laidais motociklą „emką“. Kažkokie vaikinai, šaukdami „Laisvę Lietuvai“, bėgo Centrinio pašto stogu, o keli kareiviai juos vijosi. Palaikymo ir solidarumo jausmas minioje buvo neapsakomas. O tada vienas milicininkas gumine lazda ėmė trankyti man galvą, o Kęstui pataikė per nosį. Bandėme pabėgti, tačiau kai esi kruvinas, iškart įtartinas. Bėgome į Maironio gatvę, kur gyveno mano močiutė. Milicijos kursantai vijosi. Apsupo namą. Išsivedė. Kęstą iškart nusivežė į milicijos valdybą Vytauto prospekte, o mane - į milicijos mokyklą. Beje, šis pastatas tarpukario Lietuvoje buvo mano senelio. Ir aš tai žinojau.

- Na, ir kas įvyko senelio name?

- Ten dar kartą primušė, apspardė ir irgi į valdybą. Atsidūriau trečiame aukšte, o ten - sulaikytų žmonių šimtai. Ir vyresnių, ir jaunesnių. Visi sustatyti koridorių pasieniuose, o milicininkai praeidami su guminėmis lazdomis tranko. Stovi - trenkia. Veda į kabinetą - iš nugaros trenkia. Šiaip sau trenkia, nors nieko nedarai. Kaip filmuose apie konclagerius. Žiaurūs buvo. Negailestingi. Laimė, stovėjau koridoriuje netoli Kęsto. Sutarėme meluoti, kad prie Muzikinio teatro sodelio atsidūrėme atsitiktinai. Esą ėjome paklausti mano močiutės, ar tėvas, tuo metu buvęs Gruzijoje, neatsiuntė laiško. O Kęstas esą paslydo ir atsitrenkė į medį.

- Ir kaip visa istorija baigėsi?

- Gerai primušė, prigąsdino. O paskui paleido, nes buvau tik 15 metų. Neturėjau net paso. Motinai leido mane pasiimti, kai prižadėjo, kad tą pačią dieną nukirps man plaukus. Ir nukirpo. Vėliau į mokyklą atėjo du saugumiečiai ir apie mane teiravosi. Auklėtoja apgynė. Pasakė, kad aš lėčiau bręstantis paauglys. Žinote, kas mane stebina? R.Kalantos laikotarpis - tarsi juoda dėmė! Kur visi dalyvavusieji? Tarsi dingę. Niekas jų nevienijo, tik tos spontaniškos Kauno sukilimo dienos. O vėliau prasidėjo represijos. Jaunuolius civiliškai apsirengę asmenys gaudė gatvėse, nuskusdavo pusę galvos, neleisdavo gatvėse būriuotis daugiau nei trims asmenims. Mokyklose, aktų salėse, vykdavo parodomieji ilgaplaukių kirpimai.

- Bet Sąjūdžio laikas parodė, kad lietuvių tautinė rezistencija niekur nedingusi. Ji gyva ir prisimena Lietuvos istoriją.

- Taip. Aš irgi nelikau savo paaugliškai, spontaniškai praeičiai abejingas. Ne, nesu sovietmečiu prarastoji karta. Esu vienas iš Lietuvos kariuomenės atkūrėjų. Sausio 13-osios naktį saugojau Parlamentą. Kartu su kitais bendraminčiais tarnavau Vadovybės apsaugos departamente. Tačiau kartais pagalvoju - o kur tie visi spontaniškai sukilę kauniečiai? Prieš 40 metų taip nuoširdžiai skandavę „Laisvę Lietuvai!“ Kur tie jaunuoliai, kuriuos ant Centrinio pašto stogo vaikėsi milicininkai? Mes net nežinome jų vardų.

Tačiau vis vien atsimename tą su gitara Dž.Hendrikso melodijas brązginusį, uždaroką jaunuolį R.Kalantą. Po žūties pravardžiuotą narkomanu ar šizofreniku. Kokia narkomanija? Tuometinių jaunuolių karta nevartojo narkotikų. Tiesiog buvo toks maištingas jaunuolis, gyvenęs Vilijampolėje, nedideliame mediniame namelyje. O jo maištas atitiko daugumos dvasią. Atsimename tą fontaną, net tą medį, prie kurio R.Kalanta susidegino. Nesvarbu, kad po istorinio kauniečių maišto Muzikinio teatro sodelis buvo skubiai rekonstruotas. Fontanas, prie kurio rinkdavosi miesto jaunimas, išmontuotas. Bet ar galima iš tautos atminties išmontuoti Liepsnos ženklą? Lietuvos ženklą. Jei kas taip manė, tai apsiriko.