Išskirtinis interviu su žmogumi, prieš 20 metų išvedusiu rusų armiją iš Lietuvos
Prieš 20 metų - 1993-iųjų rugpjūčio 31 dieną - pusę amžiaus mūsų laisvę varžiusi Rusijos kariuomenė paliko Lietuvą. Jos išvedimas tapo vienu didžiausių jaunos valstybės išbandymų ir laimėjimų. Kaip Lietuvai pavyko tapti pirmąja iš Baltijos valstybių, atsikračiusių okupacinės kariuomenės, greitesne ir už Vokietiją bei Lenkiją, iš kurių sovietai išėjo tik po metų? Niekas jau ir neprisimena, kieno tai didžiausias nuopelnas, „Respublikos“ pokalbis su pirmuoju Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos krašto apsaugos ministru, Vyriausybės vyriausiuoju įgaliotiniu Rusijos kariuomenės išvedimo klausimais, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Audriumi BUTKEVIČIUMI.
- Ar po 1990-ųjų kovo 11-osios sovietinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos buvo savaime suprantamas dalykas?
- Daug kam apskritai sunku buvo įsivaizduoti, kad tai įmanoma. Netgi pats Nepriklausomybės skelbimas daugeliui buvo didžiulis šokas. O Tarybų Sąjungos kariuomenės išvedimas apskritai buvo laikomas tolimos ateities klausimu. Įsivaizduota, kad mes turėsime derėtis ne dėl TSRS kariuomenės išvedimo, o dėl jos statuso Lietuvos Respublikoje.
Tuo metu buvo šaltojo karo periodas, Tarybų Sąjunga - pačiame pajėgume, labai rimta alternatyva Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Buvo sunku įsivaizduoti, kad rusai ims ir tiesiog pasitrauks. Kai ėmėme formuoti savo pajėgas, TSRS kariškiai Maskvoje net nelabai suprato, kaip su mumis kalbėtis, kas mes esame - banditai, neteisėtos karinės formuotės ar naujas perestroikos apsireiškimas, kurį jie turi priimti ir toleruoti. Bet kadangi nebuvau kariškis, jie nesuvokė manęs kaip išdaviko, o tik kaip priešą... O su priešu įprasta derėtis. Ši logika lengvino kontaktą.
- Tad pirmiausia bendrą kalbą ir radote su kariškiais?
- Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, čia buvusi rusų kariuomenė susidūrė su daugybe problemų. Mano derybinis partneris TSRS generalinio štabo viršininkas maršalas Michailas Moisejevas pajuto, kad bendraudamas su manimi gali lengviau spręsti karinės grupuotės Lietuvoje kasdienio gyvenimo klausimus.
Prasidėjo neformalūs pokalbiai. Tarkim, Moisejevas klausia manęs, ar aš galėčiau pasirašyti, kad jo pabėgę kareiviai dabar yra pas mane. Sakau, žinoma. Įsivaizduojate, kokia kurioziška situacija? Spaudoje esame vadinami neteisėtomis karinėmis formuotėmis, o pagal kariškių logiką jos yra pakankamas pagrindas perimti pabėgusius kariškius. Tai buvo pats pirmas mūsų gynybos sistemos ir apskritai Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas.
Dar vienas unikalus epizodas. Per eilinį susitikimą Moisejevas man pateikė tolesnio derybų etapo direktyvas, gautas iš TSKP CK. Pirmas klausimas yra „dėl sovietinių ginkluotųjų pajėgų statuso Lietuvos Respublikoje“. Lietuvos Respublikoje, ne Lietuvos TSR! Buvo 1990-ieji, dar iki Sausio įvykių. Pareiškiau, kad tai didžiulis darbas, o jis man: nesirūpink, mes paimsime Varšuvos sutartį ir pagal pavyzdį, kaip yra Čekijoje, Lenkijoje, padarysime ir čia. Tada mes suvokėme, kad jau yra įvykęs lūžis, padaryti tam tikri sprendimai.
- O kas Maskvai tapo tuo pretekstu, privertusiu įsiklausyti į Lietuvos reikalavimą išvesti savo kariuomenę ir sėsti pasirašyti sutartį?
- Tuo metu Tarybų Sąjunga neturėjo vienos galvos. Joje, kaip ir dabartinėje Rusijoje, malėsi daugybė interesų grupių, užsiimančių įvairiausiomis intrigomis, perversmais. Jų interesų ir žaidimų panaudojimas savo labui ir buvo mano požiūris į Lietuvos ir Rusijos politiką. O oficialusis požiūris, kurio laikėsi Valstybinė derybų su Rusija delegacija ir Landsbergis, ignoravo tokio lošimo galimybes... Todėl teko naudotis mano, kaip gynybos ministerijos vadovo, galimybėmis vedant derybas su analogiška žinyba Rusijoje.
Kai derybų delegacijos procesas užstrigo, pradėjau ieškoti proveržio kelių. Galimybe mums tapo Boriso Jelcino, įkūnijančio prezidentinę valdžią, ir Parlamento, vadovaujamo Ruslano Chasbulatovo, kuris buvo nė kiek ne mažiau autoritariškas nei prezidentas, interesų konfliktas. Geri asmeniniai santykiai su daugybe Rusijos politikų, tarp jų ir su gynybos ministru, leido pasiūlyti jiems tuo metu labai reikalingą išeitį. Tolesni įvykiai viską paaiškina.
- Kas padėjo Lietuvai greitai ir efektyviai susitarti su Rusija?
- Geras tris savaites dirbome su TSRS gynybos ministro Pavelo Gračiovo patarėjais. Bijodami, kad informacija gali nutekėti, dirbome Lietuvos ambasadoje Maskvoje dengiami mūsų ambasadoriaus Egidijaus Bičkausko. Mums pavyko parengti dokumentą, viena jo dalis buvo politinė, kita - techninė, kurioje buvo suderinti išvedimo tempai ir sąlygos. Viską, kas nelietė Rusijos kariuomenės išvedimo reikalų, politinius vertinimus, tokius kaip okupacija, žalos atlyginimas ir panašiai, išmetėme.
- Kodėl? Juk, pavyzdžiui, žalos atlyginimo klausimas Lietuvai taip pat gyvybiškai svarbus?
- Buvo akivaizdu, kad Rusija negalės jo praryti, - tam nebuvo jokių politinių prielaidų. Siekiant sutarties dėl kariuomenės išvedimo reikėjo veikti išskirtinai greitai ir efektyviai, atmetant antraeilius dalykus. Rusijoje tuo metu buvo atsivėręs galimybių langas - neišnaudojus tuo momentu, jis būtų užsidaręs, ir neaišku, kada derybų procesas vėl būtų pasistūmėjęs į priekį.
- Kaip tokio turinio sutartį sutiko Lietuvos pusė?
- Su mano asmenine atsakomybe derintu dokumentu ateinu pas ministrą pirmininką Aleksandrą Abišalą. Jis žiūri, netiki savo akimis ir sako: skrendam pas Landsbergį. Ir jis, ir Česlovas Stankevičius (Lietuvos valstybinės derybų su Rusija delegacijos vadovas - red. past.) tuo metu atostogavo Palangoje. Atskrendame sportiniu lėktuvu, dedu dokumentą ant stalo, pristatau pasirašymo galimybes. Stankevičius netiki, kad tai įmanoma, Landsbergis irgi kraipo galvą. Pasiūlau jiems paskambinti į Jelcino sekretoriatą. Jelcinas patvirtina: tuoj pat atvažiuokite. Juk jam gyvybiškai svarbu apsirūpinti politiniais argumentais!
Stankevičius su dar keliais derybų delegacijos nariais važiuoja į Maskvą. Susėdus prie stalo su Rusijos gynybos ministerijos žmonėmis, ir vėl prasideda pokalbiai apie žalos atlyginimą ir t.t. Rusai nesupranta, kas vyksta, - jie mano, kad atvykome pasirašyti suderinto teksto, o čia vėl senos melodijos...
Atsitinka tai, ko bijojau, - informacija nuteka. Kitą dieną iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos pas mus atsibeldžia Rusijos derybų delegacijos vadovas ir mūsų sukurta schema, kad sutartis dėl kariuomenės išvedimo pasirašoma tarp gynybos ministerijų, griūva. Informacija žaibiškai sklinda po Maskvą, grėsmė, kad reikalas pasibaigs visiškai prastai, didėja.
Bet Jelcino ir Landsbergio susitikimas įvyksta. Jelcinas tiesiai pasako, kad tokio teksto pasirašyti visiškai neįmanoma, kad turi būti išbraukta visa politinė dalis. Taigi 1991 metų liepos 29 dieną pasirašomi du dokumentai - Rusijos kariuomenės išvedimo grafikas ir jo sąlygos. Bet mes visi suvokiame, kad tokia sutartis yra kur kas geriau nei praleista unikali proga.
- Ar ši sutartis atitolino Maskvos grėsmę, beliko laukti suderėto termino pabaigos?
- Toliau prasideda velnio šokis. Rusai išsprendžia savo reikalus - Jelcinas kaip reikiant sustiprina savo valdžią. O Lietuvai reikia įjungti jau kitus mechanizmus, kurie stimuliuotų Rusijos kariuomenės išvedimą.
Landsbergis iškrečia dar vieną fokusą - stačia galva puola į pirmalaikius rinkimus, būdamas šventai įsitikinęs, kad juos laimės. Bet į valdžią ateina LDDP, buvę komunistai. Jie buvo pilni baimės, kad su jais gali būti susidorota, todėl Rusijos kariuomenės buvimą čia suvokia ne kaip patį didžiausią blogį. Pirmaisiais mėnesiais tik Gedimino Kirkilo, Povilo Gylio, Justo Paleckio, Juozo Bulavo, Juozo Oleko ir daugybės kitų ryžtinga pagalba leidžia vykdyti pradėtą darbą.
Kad ir toks pavyzdys. Rusijos kariuomenės išvedimas baigėsi. Aš planuoju didžiulį šou ir einu pristatyti jį Algirdui Brazauskui. Palaiminimo nesulaukiu. Jis pabandė nuleisti visa tai ant tylių ramių bėgių, kad tik nesuerzintų Maskvos. Taigi galima įsivaizduoti, koks sudėtingas buvo pats kariuomenės išvedimo procesas valdžioje esant žmonėms, kurie ilgą laiką buvo priklausomi nuo ponų Maskvoje. Ačiū Dievui, kad premjeru buvo Adolfas Šleževičius - išskirtinai lankstus žmogus. Ir jis, kaip ir ministras pirmininkas Bronislovas Lubys, mąstė valstybės ūkio masteliais, suvokė, kad Rusijos kariuomenės išvedimas atveria Lietuvai naujas galimybes, kad mes tampame visiškai kito atraktyvumo valstybe. Šie premjerai padarė viską, kad padėtų mums, ministerijai, vadovaujančiai išvedimo procesui, susitvarkyti.
- Ar derėdamiesi su Maskva dėl rusų kariuomenės išvedimo jautėte Vakarų palaikymą?
- Tarybų Sąjungos griuvimas Vakarams buvo daug pavojų demonstruojantis procesas. Buvo neaišku ne tik kas bus dėl atominio ginklo, bet ir kaip formatuosis visa ši teritorija.
Didelio Vakarų valstybių kišimosi į Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos reikalus nebuvo. Pagrindinės valstybės - britai, prancūzai - buvo gana atsargios, skandinavai nelabai ką reiškė, jie daugiau tik stebėjo, kas vyksta.
Vokiečių suinteresuotumas buvo labai efektyvus. Daug padėjo geri mano asmeniniai santykiai su NATO generaliniu sekretoriumi vokiečiu Manfredu Verneriu (Manfred Wörner). Vokiečiams labiausiai rūpėjo rusų kariuomenės išvedimas iš Rytų Vokietijos. Vienas iš kelių ėjo per Lietuvą. Jiems reikėjo, kad spręsdami savo gana sunkias logistikos problemas mes padėtume jiems spręsti savąsias. Susėdome su Vokietijos gynybos ministru ir sutarėme: jis man padeda politiškai Vakaruose, o aš padarysiu viską, kad sovietinės pajėgos iš Vokietijos keliautų per Lietuvą, ir užtikrinsime geležinkelio paslaugų efektyvumą. Šiuo tikslu net atskiras departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos buvo įsteigtas. Toks nedidelis sąmokslas.
- Kokios nuotaikos sklandė išėjimo nuotaikomis gyvenančiose rusų kareivinėse?
- Išvedimo eiga nebuvo reguliuojama vien tik iš Maskvos. Daugybė sprendimų galėjo būti priimti divizijos, netgi pulko vado. Bet koks kvailys su iniciatyva galėjo išpūsti burbulą, kuris akimirksniu taptų viso proceso stabdžiu.
Rusijos kariuomenėje didžiulė jėga visada buvo karininkų žmonos - rėksmingos damos, kurias gyvenimas mėtė iš vienos vyrų tarnybos vietos į kitą. Kurį laiką pagyvenusios Lietuvoje, jos turėjo kur kas geresnį standartą nei Maskvoje. Vieną dieną pas mane prisistato jų delegacija ir rėkia: jos niekur nenori kraustytis, palikti tarnybinių butų, joms čia gerai. Suprantu, kad tai jau stabdys. Einu pas Lubį, išdėstau situaciją. Sutariame leisti privatizuoti tuos pusantro tūkstančio sovietų karininkų butų - tegul parduoda juos ir važiuoja. Tuo metu butas Vilniuje kainavo brangiau negu Maskvoje. Tad visos tos kovingos moteriškės staiga tampa mano sąjungininkėmis. Konfliktas išsenka. Atrodo, smulkmena, bet už jos galėjo užkliūti visas vežimas. Ir tokių atvejų buvo ne vienas.
Kariuomenės išvedimas - be galo daug resursų atlaisvinantis procesas. Sovietai menkai žinojo, kur jie ko turi. Viskas - įvairi technika, degalai - staiga plūstelėjo į šoną. Ta pasakiška galimybė rusų karininkams tapo pakankamu motyvu pakelti užpakalius. Jeigu Maskva į tai merkė akis, kodėl į tai turėjau kreipti dėmesį aš? Kinai turi mokslą apie stratagemas. Viena iš jų sako: tiltą priešui pasitraukti išgrįsk auksu. Tai ir stengiausi daryti.
- Taip atrodo, kad vykdydamas be galo atsakingą valstybės misiją žaidėte pagal savo sukurtas taisykles?
- Aš nebuvau niekieno tarnas. Turėjau politinių ambicijų ir be galo daug drąsaus akiplėšiškumo. Kiekvienas mano žingsnis, jei būtų nepavykęs, galėjo būti įvertintas kaip neteisėtas veikimas. Bet dariau ir sekėsi - lydėjo jauno lošėjo sėkmė. Kai žinai, vardan ko tai darai, atakuoji nebijodamas. Kai pradėjome Lietuvos valstybės atkūrimo procesą, sau buvau pasakęs: rizikuosiu gyvybe. Suvokiau, kad akiplėšiška drąsa ima miestus, kad tuo momentu, kai viskas griūva, tik tai gali suveikti. Sukonstravau metodą, kuris manęs neapvilia iki šiol, - neoficialios derybos yra gerokai efektyvesnės negu oficialios.
- Kokia jums asmeniškai tapo 1993-iųjų rugpjūčio 31-oji, kai paskutinis sovietų kareivis paliko Lietuvos žemę?
- Jau buvo parašytas atsistatydinimo pareiškimas - buvau nutaręs dirbti tol, kol išeis paskutinis Rusijos kariuomenės kareivis. Ketverius metus Krašto apsaugos ministerijai vadovavau krizės metu, streso buvo labai daug, buvau pavargęs.
Tą dieną Kaune vyko simbolinis paskutinių Rusijos karių išlydėjimas. Iškilmės, vėliavos, paskutinis karininkas raportuoja Rusijos ambasadoriui Nikolajui Obiortyševui ir man, aš jam dovanoju savo pypkę ir - keliauk su dovana. Be pykčio, draugiškai.
Pasiūlau ambasadoriui užvažiuoti pas prezidentą, jis priešinasi, esą nepasiruošta, jis net gero kostiumo neapsivilkęs. O aš žinau, kad visi yra susirinkę Prezidiumų salėje Seime - mūsų valdžios atstovai, užsienio šalių vadovai, masė žurnalistų iš viso pasaulio - ir man reikia padėti paskutinį štrichą, kad rusai patys pasakytų: mes išėjome.
Įkalbu ambasadorių sakydamas, kad prezidentas įsižeis, jei jam asmeniškai nebus pranešta. Taigi sėdame į mašiną ir važiuojame į Vilnių. Jau lipant laiptais Parlamente jis pajunta klastą. Atidarau Prezidiumo salės duris ir mes pakliūvame į fotoaparatų blyksčių jūrą.
Rusai nenorėjo fiksuoti pasitraukimo fakto. Jie išėjo, bet nenorėjo to garsiai pripažinti. O aš statau ambasadorių prieš faktą. Raportuoju prezidentui, kad paskutinis Rusijos kariuomenės kareivis paliko Lietuvą. Ambasadorius neturi išeities ir sako tuos sakralinius žodžius. Būtent to reikėjo man.
Rašyti komentarą