Iškilųjį Atgimimo šauklį Romualdą Ozolą priglaudė Antakalnio kapinės

Balandžio 9-ąją Antakalnio kapinėse palaidotas Lietuvos Atgimimo šauklys, Sąjūdžio kūrėjas, Nepriklausomybės Akto signataras, VI ir VII Seimų narys Romualdas Ozolas. Į Paskutinę kelionę Velionį lydėjo artimieji, Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė, Seimo vicepirmininkas Vydas Gedvilas, Premjeras Algirdas Butkevičius, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, bendražygiai, Seimo ir Vyriausybės nariai, buvę Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės nariai, akademikai, mokslininkai, šimtai vilniečių ir jį pažinojusių žmonių iš visos Lietuvos.

Iš Mokslų akademijos Romualdas Ozolas išlydėtas choro giedamomis Justino Marcinkevičiaus „Lietuva" bei Maironio „Lietuva brangi".

R. Ozolui buvo 76-eri. Didžioji gyvenimo dalis buvo skirta Lietuvai, o tuo pačiu ir kiekvienam iš mūsų. Už tai širdyse statysim Jam Amžinos atminties paminklus.

R. Ozolas po sunkios ligos mirė balandžio 6-osios, antrosios Šv. Velykų dienos, rytą.

R.Ozolo urna buvo pašarvota Mokslų akademijoje, kurioje 1988 m. birželio 3-iąją R.Ozolo iniciatyva buvo nutarta įkurti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinę grupę.

R. Ozolas gimė 1939 m. sausio 31 d. Pasvalio rajono Joniškėlio miestelyje. 1957 m. baigė Bazilionų vidurinę mokyklą Šiaulių rajone, 1962 m. - Vilniaus universitetą ir įgijo filologo specialybę.

Prisidėjo prie žurnalo "Kultūros barai" steigimo, 1965-1968 m. jį redagavo, buvo atsakingasis sekretorius. 1968-1973 m. - Vilniaus universiteto aspirantas, 1973-1989 m. - Vilniaus universiteto dėstytojas. 1975-1980 m. dirbo LTSR Ministrų Tarybos sekretoriate. 1980-1989 m. ėjo "Minties" leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas.

1988-1990 m. - aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sukūrimo iniciatorius ir Sąjūdžio ideologinis vadovas, Sąjūdžio Seimo ir Seimo Tarybos narys, rinktas jos pirmininko pavaduotoju ir pirmininku. Estijos, Latvijos Liaudies frontų ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio parlamentų Baltijos Asamblėjos tarybos narys.

Įkūrė Sąjūdžio savaitraštį "Atgimimas", buvo jo vyriausiasis redaktorius. Aktyviai dalyvavo rengiantis 1989 m. gruodį įvykusiam savarankiškosios LKP atsiskyrimui nuo TSKP, buvo išrinktas savarankiškosios LKP biuro nariu.

1989-1990 m. Sąjūdžio iškeltas ir išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir TSRS liaudies deputatu.

1990-1992 m. - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990-1991 m. - Ministro Pirmininko pavaduotojas. 1990-1993 m. - Lietuvos valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas, Lietuvos Respublikos valstybinių derybų su TSRS ir Rusija delegacijų narys.

1992 m. - Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrimo grupės narys, Krašto apsaugos ir vidaus reikalų, Teisės ir Ekonomikos komisijų narys. Vienas iš nacionalinio saugumo koncepcijos kūrėjų.

1991-2001 m. - Lietuvos ir Ukrainos draugystės draugijos, Baltijos Asamblėjos narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos ir Užsienio reikalų komitetų narys, NATO komisijos narys.

1992-2000 m. - VI ir VII Lietuvos Respublikos Seimų narys.

Lietuvos centro judėjimo ir Lietuvos centro sąjungos kūrėjas, narys, pirmininkas, garbės pirmininkas.

Rašė geopolitikos, valstybės, tautų ir tautinių mažumų, kultūros klausimais. Parašė per 20 knygų. 2009 m. apdovanotas Stasio Šalkauskio premija.

2000 m. - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo medaliu Lietuvos valstybės atkūrimo 10-mečio proga.

Romualdas Ozolas mūsų atmintyje išliks kaip šiltas, paprastas ŽMOGUS, visą savo gyvenimą dirbęs Lietuvai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 10-mečio proga jis su didžiuliu pasitenkinimu iš ikisąjūdinės veiklos nurodė "tą faktą, kad 1988 m. birželio 2 d. diskusijos "Ar įveiksime biurokratiją" metu prasidėjusį "persitvarkymo judėjimo" kūrimąsi iš Mokslininkų rūmų pavyko nukelti į Mokslų akademiją, kur birželio 3 d. susirinko visi drąsiausieji ir į Iniciatyvinę grupę pasiūlė tokius visuomenės veikėjus, kurių represavimas neišvengiamai būtų atsisukęs prieš reži