Irena Degutienė: ne valstybė turi duoti

- Kodėl pastaruoju metu vėl visa jėga smogta valstybės pamatui - šeimai, šia šventa institucija suabejojo net Konstitucinis Teismas, į šeimą kėsinasi kai kurie Seimo nariai?

- Ši tema mane verčia nervintis jau kurį laiką, ypač - po Konstitucinio Teismo išaiškinimo. Iki šiol atrodė, kad šiuo klausimu viskas yra aišku - šeima yra vyro ir moters sąjunga, tam 1992 metais pritarė ir tauta, referendumu pritarusi Konstitucijai.

Bet Konstitucinis Teismas dabar priėmė kitokį sprendimą. Man jis nepatinka, tačiau ir šio teismo atžvilgiu nepasakysiu negražių, nekorektiškų epitetų.

Tiems, kuriems šiandien dar neaišku, kas yra šeima, santuoka, aš jau pasiūliau savo iniciatyvą - Konstitucijoje visiems laikams aiškiai įrašyti, kad šeima yra vyro ir moters sąjunga, pagrįsta santuoka.

Man yra svarbiausia - ne kovoti prieš kažką, ne prieš tradicinės šeimos priešininkus, o kryptingai siekti savo tikslo. Šiandien aš ir siekiu to tikslo - visiems laikams baigti ginčus ar abejones, kad šeima gali būti ir kitokia. Seime jau yra beveik 100 parlamentarų, kurie pasirašė už šeimos išsaugojimą, todėl, manau, nebus sunku dar šioje kadencijoje šią problemą išspręsti - patikslinti Konstituciją.

- Nebijote galimo tolerantiškais save vadinančių tam tikrų grupių lobistų puolimo, nes jie visada pasinaudoja mūsų politikų bestuburiškumu ginant tradicines lietuviškas vertybes?

- Nebijau, nes esu pati labai tolerantiškas žmogus. Man tikrai nesvarbu, kaip ir su kuo žmonės gyvena, man tai netrukdo, todėl norėčiau, kad ir man niekas netrukdytų apginti šeimos vertybę. Be to, aš juk prieš nieką nekovoju, nieko nepuolu, o tik įtvirtinu tai, kas ir turi būti tvirta.

Atgimimo metais lietuviai pradėjo kovą už laisvą ir nepriklausomą valstybę ir tik tai tuomet mus suvienijo. Nuo nepriklausomybės pradžios jau praėjo 20 metų, bet ką mes darome šiandien?

Nuolat prieš ką nors kovojame, nors nerandame tikslo, dėl kurio reikėtų visiems tiesiog susitelkus kartu to siekti. Kovoja, protestuoja vieni prieš kitus tie, kurių kasmet ir šiaip lieka vis mažiau.

Visuomenė nebežino dėl ko gyventi toliau, o tik kovoja, protestuoja ir tik kaltina. Visa tai juk vyksta mažoje tautoje, kuri ir toliau mažėja.

- Kodėl praradusi ryšį su žmonėmis mūsų valdžia nesupranta, kad taip pažeidusi demokratijos principus ji tarsi nebeturi teisės valdyti?

- Tai, manau, yra toks pat amžinas klausimas kaip ir apie vištą bei kiaušinį. Bet į jį reikia atsakyti, nes tokia atskirtis tikrai yra.

Aš ne iš mėnulio į Seimą patekau - mane išrinko Lietuvos žmonės. Todėl galiu šią problemą spręsti tik savo veiksmais ir bandyti mažinti tą atskirtį.

Mano nuomone, jeigu kiekvienas Lietuvoje paklaustų savęs ne apie tai, ką jam turi duoti valstybė, o jis jai, kaip gyvens jo vaikai ir anūkai, mes turėtume daug mažiau bėdų. Toks klausimas turi būti aktualus kiekvienam - politikui, valytojai, verslininkui, darbininkui.

Kol kas mes tik visko reikalaujame ir laukiame, kad už mus dirbtų kiti. Tai - sovietinis palikimas, jau įaugęs į mūsų mentalitetą. Juk sovietmečiu tas, kuris nevogdavo iš savo darbo, būdavo laikomas nevykėliu.

Tik pradėdami nuo savęs dėti po kruopelytę galėsime pasistatyti namą. Ardydami ir skaldydami niekada nieko nesukursime.

Laidojant Bronislovą Lubį aš mačiau gatvėje daugybę paprastų žmonių. Kodėl jie atėjo išlydėti labai turtingo žmogaus? Todėl, kad B.Lubys kūrė atsakingą verslą, rūpinosi žmonėmis.

Jeigu visas Lietuvos verslas būtų atsakingas, valstybei užtektų pinigų tinkamai finansuoti švietimą, kultūrą, sveikatos apsaugą, socialinę sritį, teisės sistemą, krašto gynybą.

B.Lubys kūrė savo verslą ir pirmiausia - tvarkingai mokėjo mokesčius. O kokį verslo kūrimą mes pamatėme Gariūnuose? Apie kokias darbo vietas buvo kalbama protesto mitinguose dėl kasos aparatų turguose? Keikė valdžią tik tie, kurių „verslą“ pajudino valdžia - priminė pareigą mokėti mokesčius.

Aš labai norėčiau, kad mano mama pensininkė ir jos draugės gautų didesnes pensijas. Bet valstybė neturi iš ko mokėti, nes jai nesumoka dirbantys. Labai norėčiau, kad mano kolegės gydytojos šiandien nebėgtų dėl geresnio atlyginimo ir oraus gyvenimo dirbti į Norvegiją ar Švediją, kur nėra kyšininkų. Bet valstybė neturi iš ko medikams didinti algų.

O kas vyksta su mokytojais? Kiekvienas norime, kad mūsų vaikus mokytų tik kvalifikuoti, patyrę mokytojai, tačiau vengiame mokėti mokesčius, iš kurių nebegalime didinti atlyginimo pedagogams.

Per Konstitucijos dieną lankiausi Vilniaus Karaliaus Mindaugo vidurinėje mokykloje. Man būtų buvę labai smagu stovėti prieš jos mokytojus ir pasidžiaugti, kad kitų metų valstybės biudžete švietimui bus numatyta daugiau pinigų.

Tačiau, deja, turėjau mokytojų tik atsiprašyti, kad negaliu meluoti, jog pažadu didesnį finansavimą, kitais metais mokytojai gyvens geriau. Ir kiti metai, matant jau realistiškai suplanuotą biudžetą, jiems bus sunkūs.

- Kaip siūlytumėte pažaboti jau uždara tampančią atsainių valdininkų armiją, kuri vis mažiau imasi savo tiesioginės veiklos - padėti paprastam piliečiui?

- Net būdama Seimo pirmininke nuolat gaunu daugybę prašymų iš žmonių, kurie jau nusivylė visomis žemesnėmis valdžios instancijomis. Susitikdama su rinkėjais girdžiu apie problemas, kurias seniai galėjo išspręsti savivaldybės.

Tai rodo, kad ta be galo didelė biurokratinė mašina menkai dirba žmogui. Esame tiek prikūrę visokių institucijų, kad kartais net pati nebesusigaudau, į kokią žinybą persiųsti žmogaus problemą.

Atsainumas tapo mūsų bendra yda. Negaliu suprasti ir biurokrato valdiško požiūrio į savo pareigas pamirštant paprastą žmogiškumą. Kartais tarp tų mūsų valstybės tarnautojų matau jaunų, puikiai išsilavinusių žmonių, kurie kalba ne viena užsienio kalba, tačiau neturi elementaraus žmogiškumo, vidinės kultūros, jautrumo kitam žmogui.

Antano Smetonos laikų kaimo žmogus, pasirodo, buvo tikrai didesnės vidinės kultūros nei kai kurie šiandieniniai valstybės tarnautojai, turintys ir po kelis aukštojo mokslo diplomus.

O juk ne iš gero gyvenimo piliečiai ateina pas valdininkus ieškoti pagalbos. Vyresnio amžiaus žmonėms net spaudimas pakyla, tenka tabletes gerti, kai reikia eiti su savo bėda į savivaldybę.

Bet jeigu norime, kad valstybės tarnyboje dirbtų kompetentingi, atsidavę žmonės, negalime konkuruoti su verslu atlyginimais. Kita vertus, verslas į darbą priima ne taip kaip valstybės tarnyba, kur tereikia atitikti išsilavinimo kriterijus. Verslo naujokams tenka atlaikyti daugybę psichologijos, bendravimo su žmonėmis testų.

- Sakėte, kad tautos nuomonę išgirstate parduotuvėje, turguje, tačiau ar tikite, kad paprasti žmonės su jumis būna atviri, neišsigąsta pasakyti tikrų minčių apie šiandieninę Lietuvą pačiai Seimo pirmininkei?

- Aš dažnai užsuku į Šeškinės turgų, kurį pamėgau dar tuomet, kai gyvenome šiame rajone. Deja, dabar man tenka turguje pasirodyti lydimai apsaugos, tačiau, manau, kad žmonių tai nenugąsdina ir jie būna tikrai atviri ir nuoširdūs.

Yra tokių prekeivių, kurie pasiūlo ką nors man parduoti pigiau, tačiau atsisakau tokių nuolaidų. Kiti žmonės jau laukia paruošę daugybę klausimų ir jaučiu net jų pyktį. Bet aš visada jaučiuosi drąsi tarp žmonių, galbūt todėl jie manęs niekada nepuola aršiai. Beje, nejaučiau prekeivių pykčio net ir pavasarį, kai turguje atsirado kasos aparatai.