Ir prezidentus valdo VSD

- Kada jus ėmė veikti ir spausti žmonės iš Valstybės saugumo departamento (VSD), kokiu būdu, kokiomis priemonėmis jie tai darė?

- Mano supratimu, VSD arba tie saugumo žmonės, kurie save įsivardijo valstybininkais, sugeba manipuliuoti ir visuomenės nuomone, ir šalies vadovais.

Man dirbant prezidentu vieną rytą sulaukiau tuometinio premjero amžinatilsį Algirdo Brazausko skambučio. Premjeras paprašė kuo skubiau susitikti labai svarbiu klausimu. Pas mane jis atvyko su tuometiniu vidaus reikalų ministru Juozu Bernatoniu.

J.Bernatonis pateikė duomenis, kad policijos generalinio komisaro Vytauto Grigaravičiaus aplinka klausosi politikų, tarp jų - A.Brazausko, mano, pokalbių, lenda į asmenines duomenų bazes - kompiuterius, telefonus. Dėl to esą policijos komisarą reikia patraukti iš posto.

Kol komisaras vis tiek buvo pakeistas, jis buvo daromas kone nacionaliniu didvyriu. Norėdamas jį išsaugoti Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas net ketino patraukti savo ministrus iš Vyriausybės. Premjerui A.Brazauskui tuomet labai sunkiai sekėsi išlaikyti stabilią valdančiąją daugumą, jam teko net paaukoti ministrą J.Bernatonį.

Vėliau aš pats ieškojau kandidatų į policijos generalinius komisarus. Ir vos tik Prezidentūroje pasirodė vienas iš kandidatų - pasieniečių vadas Algimantas Songaila, valstybininkai ėmė veikti.

Jau kitą dieną sulaukiau VSD šefo Mečislovo Laurinkaus vizito. Jis man ant stalo patiesė kone paklodės dydžio lapą. Jame buvo pripiešta visokių veikėjų figūrų, kurie buvo vieni su kitais susieti rodyklėmis, paaiškinimais. Man buvo aiškiai duota suprasti, kad A.Songaila tikrai negali vadovauti policijai, nes ir jis turės bėdų, ir aš.

Tokių dalykų buvo ne vienas ir ne du. Čia paminėjau tik tai, kas iliustruoja, kaip saugumas prižiūrėjo net prezidento pasirinkimą skirti policijos generalinį komisarą.

Ypač mane stebino tos saugumiečių parengtos schemos, neįtikėtinai smulkios dosjė su visa informacija apie paskyrimui numatytą asmenį, jo aplinką, artimuosius, biografiją.

Labai gražios būdavo tos schemos - tiesiog idealios. Dažniausiai jas atnešdavo pats VSD šefas M.Laurinkus. Jis labai kultūringai, diplomatiškai pateikdavo tą informaciją ir paaiškindavo, kodėl dėl to ar ano kandidato aš, pavyzdžiui, galiu sulaukti nemalonumų, kritikos per spaudą ir pan. Tas metodas būdavo taikomas nuolat.

Šią sistemą nusprendžiau sugriauti, nes man tų raštelių apie kiekvieną žmogų nešiojimas pasirodė nepriimtinas ar net pavojingas. Vos tik su patarėjais nuspręsdavome skirti kokį naują vadovą, iš saugumo iškart gaudavome dosjė apie visą mūsų nusižiūrėtos veik­los barą.

VSD direktorius ar kuris iš jo pavaduotojų skubiai prisistatydavo į Prezidentūrą įprastai su dviejų kandidatų dosjė. Vienas būdavo jiems neparankus, todėl esą turėtų netikti ir man, o kitas - tinkamas VSD, tad vertas posto. Jeigu nesureaguodavau iškart, nepasirinkdavau saugumui tinkamo žmogus, netrukus labai dėsningai ir kryptingai spaudoje pasipildavo mane kompromituojantys straipsniai, naujos pažymos.

- Stengėtės išvengti to nuolatinio saugumiečių dėmesio?

- 2003 metų spalį ėmiau svarstyti, kad tinkamesnis VSD vadovas būtų ne tuometinis šefas M.Laurinkus, o Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius Gintaras Bagdonas, bet šią pavardę slėpiau nuo visų iki pat spalio 24- osios.

Susitikimai ir pokalbiai su G.Bagdonu, kitais kandidatais į svarbius postus jau vyko ne Prezidentūroje, o kitose, slaptose vietose. Bet ar tai normalu, kai valstybės prezidentas yra priverstas slapstytis nuo savo šalies institucijų vien tam, kad siekia susipažinti su kandidatu į kokį nors postą!

Tą spalio 24-ąją, penktadienį, apie savo pasirinkimą informavau tik Seimo frakcijų vadovus, siekiau jų pritarimo. Tą patį penktadienio vakarą dalyvavau VSD 85-ojo jubiliejaus minėjime svečių namuose Latvių gatvėje.

Sakau kalbą prie mikrofono ir matau, kaip įeina į salę žmogus. Iškart pajutau, kad jis perdavė žinią, jog Paksas VSD direktoriumi nori matyti ne M.Laurinkaus pavaduotoją Arvydą Pocių, o G.Bagdoną - ta žinia tiesiog žaibiškai sklido per visas kėdžių eiles.

G.Bagdono kandidatūrą sustabdė tuometinis Seimo pirmininkas A.Paulauskas, esą mano kandidatas kažkuo yra pernelyg raudonas. Dėl to „raudonumo“ VSD direktoriumi G.Bagdonas ir netapo, bet padarė stulbinamą karjerą užsienyje - nuo 2007 iki 2008 metų dirbo Europos Sąjungos karinio štabo viršininko pavaduotoju žvalgybai, o 2008-2010 metais buvo šio štabo direktorius.

Saugumas buvo labai nepatenkintas ir tuo, kad savo vyriausiaisiais patarėjais iškart nutariau rinktis tik ištikimus bendražygius iš savo komandos. Iki tol, Valdo Adamkaus laikais, prezidento rūmuose galiojo kita tvarka: vieną vyriausiąjį patarėją šalies vadovui parinkdavo VSD, o kitą - Užsienio reikalų ministerija.

Beje, prisimenant VSD jubiliejaus iškilmes ir mano pasirinkimą saugumo vadu skirti G.Bagdoną, t.y. iškilus pavojui M.Laurinkaus karjerai, šios gaujos operatyvumas buvo pavyzdinis. Visos pažymos apie mane sukurtos per vieną savaitgalį - jau pirmadienį jos pasirodė Seime, prasidėjo mano apkaltos procesas.

Mane ėmė kaltinti kaip keliantį grėsmę nacionaliniam saugumui, buvo minimos sąsajos su teroristais, ginklų prekeiviais ir t.t. Kur šiandien yra ta grėsmė? Nieko juk neliko, buvau atleistas iš pareigų tik todėl, kad suteikiau pilietybę piliečiui Jurijui Borisovui. Prezidentai A.Brazauskas ir V.Adamkus tokių pilietybių yra suteikę net 847.

- Ką jums sakė ypatingas saugumiečių dėmesys net verslo sandoriams, kai VSD aktyviai kišosi į „Alitos“ gamyklos privatizavimo istoriją?

- Išties keista, kad VSD tiek jėgų ir energijos skyrė gėrimų fabrikui - man buvo pateiktos net keturios skirtingo svorio pažymos apie tą patį konkurso dalyvį italą. Jis laimėjo konkursą, bet vėliau buvo nustumtas nuo „Alitos“ pirkimo ir iš mūsų mokesčių mokėtojų kišenės prisiteisė kone 2 mln. litų kompensacijos.
Man buvo ypač keista vėliau girdėti dviejų saugumiečių pokalbį telefonu apie „Alitą“. Vienas jų sakė, kad saugumas parašė per silpną pažymą, tad, neduok Dieve, ne tas kam reikia privatizuos gamyklą, todėl reikia skubiai parašyti stipresnį raštelį. Buvo tikrai baisu įsitikinti, kad kai kurie asmenys VSD vykdo ne saugumui patikėtas užduotis, o tvarkosi versle.

- Kaip reikėtų vertinti tokį VSD kišimąsi į verslo reikalus?

- Tai yra siaubinga, kai saugumiečiai turi idealų ginklą darbuotis net versle. Juk jie gali bet kokiam konkursui uždėti visiško slaptumo grifą ir mes niekada nesužinosime, kas, kaip ir kodėl gaudavo ar tebegauna pelningus užsakymus.

Bet kai aš, dar būdamas premjeru, VSD direktoriaus M.Laurinkaus prašiau visos įmanomos informacijos apie kandidatus privatizuoti „Mažeikių naftą“, apie gamyklą jau užvaldžiusią amerikiečių „Williams“, kas stovi už šios firmos, kokią įtaką jai daro Rusija, iš saugumo vado sulaukiau tik laik­raščių iškarpų skiaučių ir įvykių Baltarusijoje aprašymo.

- Ar jūsų valstybininkais vadinami žmonės yra tie patys, kuriuos parlamentaras V.Gailius įvardijo kaip buvusių ir esamų saugumiečių gaują?

- Kiekvienas pasirenka savo įvardijimus, bet, mano supratimu, tie žmonės, kurie VSD dirbo ir tuomet, prieš dešimt metų, save įsivaizduoja esant virš valstybės. Jie yra įstatymas, tvarka, pagal juos turi šokti visi. Jeigu kas nors nešoka pagal juos, krenta ne tik pareigūnai, kaip praėjusiais metais krito FNTT vadovai, bet krenta net prezidentai.

Nešokantiems nukirsdinti parenkamas tinkamas laikas ir priemonės - tam tikra žiniasklaida, iš anksto parengtos pažymos, kompromituojanti medžiaga, kuri pradedama dozuoti visais kanalais. Kai pamatai tokią sistemą iš arti ir ją perpranti, kaip kitaip reikia vadinti tokius žmones, jei ne gauja?

Gauja imasi labai konkrečios veiklos - valstybės užvaldymo. Šiame procese tuos žmones vilioja viskas - valdžios skonis ir, matyt, finansinė nauda, kuri, žinoma, gaunama taip pat slaptai.

- Ar einant prezidento parei­gas jums teko pajusti, kad esate tiesiogiai sekamas saugumo?

- Vos po mano atstatydinimo Seime procedūros, tą pačią dieną, iš mūsų nuosavo namo kiemo dingo lauko šviestuvai - tokie paprasti, nebrangūs, įkišami į žemę. Jų buvo nemažai, buvo ir prie stoginės, kurioje susitikdavau pokalbiams su savo svečiais.
Pastebėjusi, kad šviestuvai dingo, man paskambino žmona ir paklausė, ką daryti. Patariau kviesti policiją. Vienas pareigūnas nusijuokė, kad tikriausiai saugumiečiai nesugebėjo net savo „rūpštukų“ - darbo priemonių susirinkti. Ir visa tai juk vyko Vadovybės apsaugos departamento pareigūnų saugomame mano kieme.

- Kaip ketinate elgtis jūs, partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcija Seime V.Gailiaus atžvilgiu - palaikysite drąsų parlamentarą ar paliksite likimo valiai?

- Manau, kad V.Gailiaus pareiškimas mums rodo, jog dabar pagaliau atėjo tas laikas, kai žmonės, kuriems ne vis vien Lietuvos ateitis, privalo burtis ir rimtai ruoštis išardyti tą baisią ir pavojingą sistemą, kuri netrukus jau seks kiekvieną mūsų.

Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ nariai į spalio 1 d. vyksiantį frakcijos posėdį kviečia VSD direktorių Gediminą Griną. Parlamentarai jam suformulavo klausimus, kurie yra susiję su viešojoje erdvėje išsakytais Seimo nario V.Gailiaus teiginiais apie Lietuvą užvaldančią nusikalstamą buvusių ir esamų saugumiečių gaują.