Informacinė plėtra veda į šių dienų matricą

Investuodama didžiules savo ir Europos Sąjungos lėšas Lietuvos valdžia siekia, kad kuo daugiau šalies gyventojų mokėtų naudotis internetu ir turėtų prieigą prie jo, į elektroninę erdvę nori perkelti kone visas viešąsias paslaugas. Kuriama "e-policija", "e-dienynas", "e-verslas", "e-deklaracija" ir t. t., nerimsta diskusijos apie balsavimą internetu, o kur dar privataus kapitalo pasiūlymai neišeinant iš namų apmokėti komunalines paslaugas, valdyti finansus, įsigyti arba parduoti įvairias prekes bei paslaugas.

Net darbas ir asmeninis gyvenimas jau persikėlė į internetą - dabar nemažai žmonių neįsivaizduoja, kaip galėtų gyventi neprisijungę prie socialinio tinklo, kuriame pramogauja ir "susitinka" su draugais.

Viskas internetu. Visų mūsų duomenys bus patalpinti informacinių technologijų sistemose, kuriuos administratoriams kažkaip reikės apsaugoti nuo blogų kėslų turinčių žmonių atakų. Tačiau dažnai net ir moderniausios priemonės nusikaltimams kelio neužtveria, nusikaltėliai naudojasi ne saugumo spragomis, o žmonių patiklumu.

Naudosis beveik visi

Kad informacinės ir ryšių technologijos netrukus turės dar didesnę įtaką Lietuvos gyvenimui, galima neabejoti paanalizavus neseniai Vyriausybės patvirtintas Lietuvos informacinės visuomenės ir Elektroninės informacijos saugos plėtros 2011-2019 metų programas.

Iki jų įgyvendinimo pabaigos dauguma valstybinėse įmonėse teikiamų paslaugų bus perkelta į internetą. Valdininkas žvelgs ne į žmogaus veidą kabinete, o į elektroninį patvirtinimą kompiuterio monitoriuje.

Jau šiuo metu bent keturios ministerijos yra įpareigotos siekti, kad iki programų vykdymo pabaigos šalyje net 87 proc. visų gyventojų turėtų prieigą prie interneto ir mokėtų juo naudotis. Įdomu, kas likę 13 proc.? Kūdikiai ir nesavarankiški seneliai?

Nuo pokšto iki karo

Šiomis dienomis pasaulį apskriejo žinia apie didžiausią istorijoje kibernetinių puolimų kampaniją, kurios metu programišiai įsilaužė į tokių tarptautinių kompanijų kaip Jungtinių Tautų Organizacija ir Tarptautinis olimpinis komitetas kompiuterinius tinklus. Įsilaužėliai surado būdų, kaip patekti ir į JAV, Taivanio, Indijos, Pietų Korėjos, Vietnamo ir Kanados vyriausybių sistemas.

Manoma, kad šį juodą darbą atliko kinai.

Jeigu "nulaužiamos" supervalstybės JAV sistemos, ar saugūs kompiuteriniai tinklai Lietuvoje?

"Saugumo atžvilgiu žengiame koja kojon su plėtra, juk dabar nusikaltimai, anksčiau matyti tik fantastiniuose filmuose, tapo realybe. Pavyzdžiui, tapatybės vagystė", - sako Vidaus reikalų ministerijos Elektroninės valdžios politikos skyrius vedėjas Rimvydas Jančiauskas.

Nuo pokšto iki karo

"Visų pirma, didžiausią dėmesį į sistemų saugumą turėtų atkreipti jų valdytojai. Nes atakų yra ir bus, jos tobulėja ir gali būti labai pavojingos. Tai begalinis procesas, pasaulinė problema. Todėl jos yra nuolat stebimos, kovai prieš atakas skiriamos didžiulės investicijos, metamos didelės pajėgos", - "Vakarų ekspresui" sakė Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdybos viršininkas Markas Marcinkevičius.

Anot jo, atakų priežastys gali būti įvairiausios: nuo pikto pokšto siekiant destrukcijos iki duomenų vagysčių, šnipinėjimo ar net karinių dalykų.

M. Marcinkevičiaus teigimu, Lietuvoje pastaruoju metu sumažėjo nusikaltimų, kurių metu išvilioti elektroninės bankininkystės duomenys panaudojami paskoloms gauti.

"Daug dirbome kartu su paskolų teikėjais, buvo identifikuotos silpnosios vietos ir įvesti papildomi saugikliai. Beveik išnyko, bet vis dar pasitaiko sukčiavimo būdų, kai slaptus duomenis buvo bandoma išvilioti fiktyviais banko prašymais suvesti visus kodus. Taip jau yra - vienų būdų sumažėja, bet juos pakeičia kiti. Elektroninės bankininkystės naudotojams derėtų žinoti, kad bankas niekada neprašo jokių duomenų", - pasakojo nusikaltimus elektroninėje erdvėje tiriantis pareigūnas.

Perspėjimai nepadeda

Siekdami išvilioti asmens duomenis internetiniai sukčiai naudoja įvairiausius metodus. Jie prisistato mokesčių inspekcijos, bankų, "Sodros", policijos ir net Specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojais.

Nusikaltimus elektroninėje erdvėje tiriantis M. Marcinkevičius teigia, kad įvairiausiems tikslams naudojamos kibernetinės atakos - nenutrūkstamas procesas.

Ir nors šių įstaigų atstovai ne kartą viešai perspėjo, kad jie bankų kodų padiktuoti neprašo, pranešimai apie panašius nusikaltimus nesiliauja.

Pavojų internete kyla ne tik atliekant įvairias finansines operacijas.

Pavyzdžiui, šių metų pradžioje socialiniame tinkle su keturiolikmečiu susipažinusi trylikametė alytiškė netrukus išskubėjo susitikti su tik kompiuterio monitoriuje matytu draugu. Susitikimas baigėsi mergaitės nužudymu. Garsiai nuskambėjo ir pedofilo, kuris sau aukų ieškojo internete apsimetęs paaugle, istorija: kad tai ne mergaitė, o karininkas, nukentėjusiosios suprasdavo tik jį išvydusios.

"Šiose vietose nacionalinė kontrolė neįmanoma, tai būtų mažų mažiausiai žmogaus teisių pažeidimas. Čia - švietimo ir prevencijos reikalas, visuomenė turi suprasti, jog bendravimas internetu - tas pats, kaip gyvas bendravimas. Abi formos labai supanašėjo, grėsmės - irgi", - sakė R. Jančiauskas.

Plėtros programoje nurodoma, kad suvokiančių kibernetinio saugumo principus 2015 metais bus 60 proc. Lietuvos gyventojų, o 2019 m. - 80 proc. Taigi, net jeigu ir šios prognozės išsipildys, po aštuonerių metų penktadalis lietuvių vis dar nežinos, kas virtualioje erdvėje saugu, kas - ne.