Indija - visam gyvenimui....

Aktyvių pramogų mėgėjai dažnai šventame Puškare pradeda kelionę po dykumų siaučiamą Radžastano sritį. Tyliame, ramiame, vakarietiška dvasia alsuojančiame piligrimų miestelyje labai daug firmų, organizuojančių safarius po dykumą su kupranugariais, arkliais, motociklais ir automobiliais.
Trumpiausia siūloma iškyla trunka parą, ilgiausia - 2,3 savaites, per kurias aplankomi iškiliausi, gražiausi šios srities miestai oranžine architektūra švytintis Džaipuras, mėlynasis perlas Džopuras ir auksinis Džaizalmiras. Ilgai klajonei po smėlynus mes neturėjome nei laiko, nei noro, nei jojimo įgūdžių. Tad nusprendėme pasismaginti su kupranugariais parą laiko. Su safario organizatoriais suderėjome 35 Lt (1 žmogui) kainą už paslaugą. Jie mums už tai pažadėjo egzotišką iškylą, kurios metu pamatysime dykumos peizažą, keturis archaiškus kaimelius, gausime ant laužo pagamintus pietus bei vakarienę bei romantišką nakvynę po atviru dangumi.

Dykumų laivams - dievų vardai

Kadangi daugiau norinčių leistis į kupranugarių safarį tądien neatsirado - iškyla buvo suorganizuota su dviem kupranugariais. Pagal taisykles ant vieno "dykumos laivo" sėdi turistas ir palydovas. Vienam turistui valdyti žvėrį nesaugu.
Joti ant kupranugario - labai smagu. Ant lėtai einančio didžiulio žvėries jautiesi kaip ant sūpuoklių. Kai šis paspartina žingsnį (tai daryti lėtapėdžius kupranugarius ne taip paprasta priversti) gali ir iššokti iš balno, bet nuo to su didžiuliu malonumu apsaugo už nugaros sėdintis palydovas, drąsiai (kartais net per daug) besinaudojantis privilegija prisiliesti prie moters.
Dykuma, prasidedanti prie Puškaro dar nėra tikroji dykuma. Nematyti čia nei skorpionų, nei gyvačių, nei kaktusų, tik smėlio supustytos kalvos ir probrėkšmiais išsišokantys medžiai, spygliais pasišiaušę krūmai.
Kiekvienas po dykumą keliaujantis kupranugaris turi vardą. Tas, kuris nešė mane buvo pavadintas dievo Ramos vardu. "Argi tai ne šventvagiška?", nusistebėjau. Palydovas tik šyptelėjo. Pasak, jo Indijoje dievų vardai suteikiami ir žmonėms, ir gyvūnams. O Rama yra Rama. Jis - vienintelis". Tai sakydamas šeimininkas pabrėžė šio kupranugario išskirtinumą. Netrukus pati įsitikinau, kad Rama visai kitoks nei romus ir klusnus Džonis, nešęs mano draugę. Nužingsniavęs kokius 8 km, jis ėmė reikšti ambicijas, pvz., nesukti į kairę. Teko sustoti ir nudžiuginti kupranugarius porcija vandens.

Kaip beždžionės zoologijos sode

Iki pietų nukeliavę apie 15 km sustojome didžiulio medžio pavėsyje. "Dabar pailsėkite", - patiesė miegmaišius po medžiu išbetonuotoje aikštelėje palydovai. Kol mes drybsojome vyrai ruošė pietus. Ypatingai malonus vaizdas moters akiai... Ant laužo liepsnos verdamų ryžių ir daržovių troškinio bei arbatos teko palaukti.
Tuo tarpu mus išvydę, lyg musės aplinkui ėmė zuiti dykumoje dirbantys indai vyrai ir moterys. Pasijutome kaip beždžionės zoologijos sode. Visi apžiūrinėja iš tolo, drąsesni prieina arčiau, čiumpa ir tyrinėja tavo daiktus (cigaretes, akinius nuo saulės), nesuprantama (vieno kaimo) kalba ir gestais siūlo apsikeisti drabužiais. Niekada gyvenime, net Indijoje, iki to momento neteko patirti tokio laukinio dėmesio. Paprašėme palydovų, kad nuvarytų tuos laukinius. Deja, šie tik gūžtelėjo pečiais: "Jie nori pabendrauti", - paaiškino. Teko apsimesti, kad miegame.

Darbas ne vilkas...

Kai įkyruoliai nuėjo, iš tolo turėjome progos stebėti, kaip jie dirba. Pagal Indijos vyriausybės ir JAV projektą dykumoje kasami baseinai vandeniui, statomi namai. Sunku suvokti dėl ko tai daroma, juk šioje šalyje pakanka laisvų plotų, kur gyvenimui sąlygos daug palankesnės. Bet Indijoje viskas įmanoma. Indai, gavę iš fondo pinigų džiunglėms saugoti, gali juos panaudoti administracinio pastato statybai. Ir stovi niekam nereikalingas dangoraižis viduryje džiunglių, juk komunikacijų tai nėra.
Prie statomo namo pamatų dykumoje visi statybininkai sėdi arba guli, geria arbatą. Kasantieji baseinus dainuoja ir šoka kažkokį nacionalinį ratelį. "Dirbti jie neskuba, nes gauna atlyginimą iš Vyriausybės. Kuo ilgiau tęsis projektas, - tuo ilgiau jie turės stabilų pragyvenimo šaltinį", - paaiškino safario palydovai. Jie stebi šiuos vaizdus jau ne pirmus metus.

Pagarba baltiesiems, povų medžiai ir karvių griaučiai

Jodamos pro "darbininkų" kaimelius pasijutome mažiausiai kaip karalienės. Visi - tiek vaikai, tiek suaugusieji, išpuola iš savo molinių, šiaudais dengtų trobelių ir sveikinasi, mojuoja. Kol nepasisveikini, nepamojuoji - bėga iš paskos. Toks įspūdis, kad čia niekas nepakito nuo kolonijinių laikų. Kaip anglai išmokė juodukus indus lenkti galvas prieš baltaodžius, taip ši tradicija gyva iki šiol. Kaip kitaip paaiškinti tokį jų dėmesį. Juk kupranugarių nešini turistai čia pasirodo kiekvieną dieną...
Skurdus kaimelių peizažas mūsų per daug nestebino (labiau nustebino trumpos, asfaltuotos kelio atkarpos juose). Atrodo, kad smėlynų dykvietės apsupti jie ir negali kitaip atrodyti. Visgi žmonės sugebėjo smėlynus sudrėkinti ir apsodinti gėlėmis, daržovėmis. Tad akims buvo kuo pasigrožėti. Man įspūdingiausias šios iškylos vaizdas, dėl kurio liepiau sustabdyti kupranugarį, buvo povais "pražydę" pakelės medžiai prie vieno kaimelio. Šakas nusvarinusi nesuskaičiuojama daugybė gražuolių paukščių ruošėsi nakties poilsiui. Indijoje, kaip niekur kitur, šalia grožio, gyvybės išnyra bjaurastis ir mirties ženklai. Nespėjus ištirpti povų medžių vaizdui prieš akis atsivėrė ne itin malonus dykumoje kritusių karvių griaučių vaizdas. Įdomu, kad kaukolė ir kaulai buvo visiškai nepraradę gyvūno formos. Toks jausmas, kad karvės pačios eina mirti į dykumą.

Duona, kepta ant mėšlo

Kai galiausiai sustojome nakvynei palydovas, pažiūrėjęs man į akis, konstatavo: "Atrodai labai pavargusi". Iš tiesų, tik iš pradžių joti ant kupranugario labai malonu. Tačiau įveikus gana ilgą atstumą (mes per dieną nujojome apie 30 km) ima tempti kojų raumenis. Nulipus nuo kupranugario kojos buvo visiškai nutirpę ir baisiai norėjosi miego. Tačiau kai palydovai ėmė gaminti vakarienę - atsigavome. Pirmiausia mus sudomino pakuros, kurių pagalba buvo įdegta ugnis. Tai buvo tų pačių kupranugarių mėšlas. "Medžio sudeginti labai daug reikėtų, kas galėtum maistą gaminti, o sudžiūvęs mėšlas lengvas, jo nedaug reikia, greitai užsidega ir žarijos jo labai kaitrios", - paaiškino safario organizatoriai.
Netrukus tiesiai ant žarijų jau skrudo indiška duona čiapačiai, o puode daržovės. Po skanios vakarienės beliko pakelti akis į žvaigždes. Tik neilgai mes jomis džiaugėmės, miego poreikis įveikė romantiškas sielas...