Indija - visam gyvenimui.

Laiptai į Gango vandenį, kur susitinka gimimas ir mirtis

Tęsinys. Pradžia balandžio 12 d.

"Guminiai" traukiniai

Kelionė indišku traukiniu dažniausia apibūdinama pačiais baisiausiais epitetais. Buvome nusiteikę, kad į traukinį teks brautis per galvas, nes indai jį įsivaizduoja esant guminį, kad keliausime košiamos skersvėjų, besiskverbiančių pro nesamus langus, pusę paros būsime nesvarumo būsenos, geriausiu atveju viena koja liesdamos sąlygiškai stabilų paviršių. Buvome įspėtos kuprines prirakinti prie sėdynės, miegant batus saugoti po galva, dokumentus ir pinigus slėpti apatiniuose drabužiuose.
Kai pamatėme traukinių stotyje grandinėmis su spynomis prekiaujančius indus, supratome, kad šiuose pasakojimuose yra dalis tiesos, kai išvydome keleivinį traukinį - pastėrome. Lietuviškas posakis "kaip silkės statinėje" tiksliausiai apibūdina neturtingų indų, retsykiais - ir pinigų neturinčių, egzotikos, atsiduodančios prakaitu, dulkėmis ir nešvara, ištroškusių vakariečių kelionės traukiniu ypatumus. Beje, toks traukinys važiuoja 27-47 km/h greičiu. Mėgstantiesiems skaičius galima pridurti, jog traukinių bėgių ilgis Indijoje siekia 62 tūkstančius km, stotelių yra 7100, kiekvieną dieną traukiniais važiuoja apie 7000 keleivių.

Poilsis kaip Klaipėdos paplūdimyje

Turtingesni indai ir vakariečiai keliauja greitaisiais traukiniais, pirmąja arba antrąja klase. Į tokį traukinį Delyje mus palydėjo ir įsodino tarptautinės bilietų kasos pardavėjas. Jis taip pat pasistengė, kad naktį pakeliui iš Delio į Varanasį dvi merginos iš Lietuvos praleistų ne indų, o vakariečių draugijoje. Apsuptos maloniai bendraujančių anglo, olando, vokiečio ir japono, keliaujančių į Varanasį mokytis groti sitara, tabula ir kitais instrumentais, jautėmės visiškai saugios.
Tiesa, gerai išsimiegoti nepavyko, kadangi po traukinį vis vaikščiojo arbatos, maisto ir kažkokių dantų valymo lazdelių pardavėjai, lyg mantrą kartojantys: "Čaaai!" (arbata), "Samooosa!" (baliašus primenantis užkandis, kurio viduje ne mėsa, o daržovės arba ryžiai), "Taaali!" (tradicinis pats paprasčiausias indiškas patiekalas iš daržovių, patiekiamas su indiška duona čapačiais ir ryžiais). Kad neatsibustum nuo šių šūksnių, turi būti kurčias. Atmosfera panaši į klaipėdietišką paplūdimį, kuriame ramybę drusčia lietuviškos mantros: "Ledaiii! Beliaaašai! Aluuus!".

Tikisi laimėti milijoną

Tik išlipus traukinių stotyje keliautojus kaipmat apipuola būrys rikšų. Savo paslaugas jie siūlo taip, jog pasijunti lyg teisėjas, savo atsakymu nulemiantis, gyventi jiems ar mirti. Emocinis spaudimas sukelia direktyvų bendravimą.
Įsisodinę baltąjį žmogų arba japoną, rikšos tikisi laimėti milijoną. Pirmiausia jie paskelbia mažiausiai triskart, o japonams apie šimtą kartų aukštesnę paslaugos kainą, kurią numušti nėra sudėtinga (juk rikšų daug...). Sutikę su tavo kaina, vežėjai ima rekomenduoti kokias nors parduotuves, turizmo agentūras, viešbučius, nes pastarieji rikšoms moka už kiekvieną atvežtą klientą. Kitą sykį apie maršruto pakeitimą važiuojantysis gali būti ir neįspėtas. Todėl prieš įsėdant reikia griežtai pareikšti, jog niekur kitur nevažiuosi, pinigus mokėsi tada, kai būsi norimoje vietoje, ir dėl absoliutaus saugumo pagrasinti policija.

Vairuotojai virtuozai

Rikšos - pagrindinė transporto priemonė Indijos miestuose. Senų indiškų filmų prisižiūrėję lietuviai klaidingai įsivaizduoja, kad rikša - tai bėgikas, savo jėgomis tempiantis vežimaityje įsodintą keleivį. Ši archaiškiausia rikšų kategorija išlikusi tik pačiame vargingiausiame Indijos mieste Kalkutoje. Visur kitur dominuoja rikšos mina dviračius arba yra motorizuoti.
Dviratis sujungtas su dviviečiu vežimaičiu - geriausia transporto priemonė, jei niekur neskubi ir nori pakeliui iš taško A į tašką B, paspoksoti į gatvėje verdantį gyvenimą. Be to, rikšos dviratininko paslaugos perpus pigesnės nei motorizuotojo.
Motorikša - tai triratis motociklo ir automobilio hibridas, kurio salone, kaip ir visose įstaigose bei parduotuvėse, būtinas atributas - kokio nors dievo paveikslas, altorėlis. Važiavimas motorikša, ypač jei kur nors skubi, suteikia galimybę mėgautis aštriais pojūčiais stebint virtuozišką indų vairavimo meną. Apie 10 km atstumą motorikša gali įveikti per nepilnas 10 minučių. Pakeliui į reikiamą vietą jis daugybę kartų prasilenks su kitais eismo dalyviais per plauką, apsisuks ten, kur tai atrodo visiškai neįmanoma, išners į tokias gatveles, į kurias uodas snapo nekištų, ką bekalbėt apie tai, kiek kartų sukels avarines situacijas.

Eismas be taisyklių

Teoriškai kelių eismas turėtų būti orientuotas į kairę kelio pusę, tačiau realybėje važiuojama ten, kur yra vietos įsiterpti. Vaizdas, kai priešais tiesiai į tave nuolat lekia ir tik paskutinę akimirką į šoną pasuka kiti transporto dalyviai - švelniai tariant, kraują stingdantis. Įdomu, kad lenkiantysis iš galo signalizuoja ir seka iš paskos tol, kol jo kliūtis parodo, kada ir iš kurios pusės jį lenkti. Signalas Indijoje - pagrindinis eismo reguliatorius. Jam sugedus transporto priemonė pasirodyti gatvėje negali.
Pasak indų, avaringumas šioje šalyje gana didelis, tačiau didžiai mūsų nuostabai, neteko matyti ne tik sudaužytų, bet netgi įbrėžtų transporto priemonių. Dažniausia ir pati baisiausia nelaimė kelyje - susidūrimas su karve arba buivolu. Toks incidentas sulaukia minios dėmesio ir užuojautos vairuotojui dėl blogos karmos.

Mirtis ar gimimas

Trokštantys pagerinti savo karmą indai, taip pat ir minios karmos dėsniais tikinčių vakariečių, keliauja melstis į šventus Indijos miestus. Pats didžiausias bei seniausias Indijos religinis ir kultūrinis bei istorinis centras - šventasis Varanasis. Mūsų kelionės po Indiją maršrute jis buvo pažymėtas pirmuoju numeriu.
Indai tiki, kad Varanasyje yra gyvenęs Šyva, todėl čia išskirtinai daug piligrimų, plūstančių tiesiai prie Gango (indai jį vadina Šyvos plauku). Šventosios upės pakrantė - Varanasio centras.
Ant "ghat" vadinamų laiptų, nusileidžiančių tiesiai į Gango vandenį, - daugybė žmonių, čia verda gyvenimas, čia susitinka gimimas ir mirtis. Tokia buvo mano pirmoji mintis, kai pirmą kartą išvydau vietą, kurioje deginami žmonių lavonai, ir prisiartinęs indas paaiškino reginį: "Tai gimimo vieta. Šventos ugnies paliestus palaikus Gangas nuneša į dievų ratą". Lavono sudeginimas natūraliu būdu (ant laužo) Varanasyje labai brangiai kainuoja ir yra prieinamas tik turtingiesiems. Šalia kiaurą parą degančių laužų Gango užterštumu susirūpinusio Mahatmos Gandžio įsakymu pastatyti krematoriumai neturtingiesiems.
Fotografuoti ir filmuoti gimimo vietą griežtai draudžiama. Indai įsitikinę, kad tai trukdo dvasiai palikti kūną. Tačiau jei išsitrauksi fotoaparatą ar filmavimo kamerą - prie tavęs prieis indas, pereikalaus sumokėti apie 30 dolerių, ir suteiks leidimą trukdyti mirusiojo atgimimą. Beje, čia pat vaikščioja būriai vaikų ir siūlo įsigyti indiškus atvirukus, kuriuose nufotografuotas deginimo procesas.

Maldos ir teršalai Gangui

Įstabiausias reginys Varanasyje - kiekvieną rytą ir vakarą prie Gango vykstančios religinės apeigos. Nėra nė vieno indo, kuris pradėtų dieną be maldos. Tūkstančiai Varanasio gyventojų ir piligrimų saulei tekant susirenka melstis prie Gango. Įsibridę į upę jie kalba mantras, uždega smilkalus, plukdo į Gangą pudžią - iš džiovintų lapų suformuotuose indeliuose įdėtus spalvingus gėlių žiedus bei truputį saldumynų, apsišlaksto šventuoju vandeniu ir žalvariniuose indeliuose parsineša jo į namus. Tuo tarpu turistai su didžiuliu malonumu stebi ir fotografuoja šį ritualą iš valtelių.
Valčių biznis klesti ir kiekvieną vakarą. Saulei leidžiantis prie Gango vėl suplūsta minios žmonių. Vakare aukas Gangui atnašauja brahmanai (šventikai). Jų maldos ritualas - teatralizuotas. Ugnies, smilkalų, vandens, saldumynų, gėlių aukas palydi pučiamos kriauklės garsai, būgnų ritmas ir galinga jėga orą skrodžiančios mantros bei plojimai - gieda visi susirinkusieji. Vis greitėjantis ritmas, vis stiprėjantis garsas veda į transą.
Gangas iš indų susilaukia ne tik maldų. Šventosioms apeigoms pasibaigus tame pačiame vandenyje susirinkusieji prausiasi, plauna indus, skalbia drabužius. Beje, skalbimas Indijoje - vyriškas darbas. O kitaip ir būti, rodos, negali, nes skalbiama čia archaišku būdu - nešvarius drabužius ir patalynę daužant į didžiulius Gango apsemtus akmenis. Skalbimo priemonės nei muilas čia nenaudojamas. Tačiau ekologai dėl to per daug nedžiūgauja - Gango užteršumas ties Varanasiu viršija leistiną normą per 1000 kartų. Tai, kad upėje prausiasi, skalbiasi žmonės, maudomui buivolai ir plukdomi lavonai, - ne didžiausia problema. Tiesiai į Gangą plaukia visų jos pakrantėje įsikūrusių miestų kanalizacija. Keisčiausia, kad užterštame Gango vandenyje neplinta jokios ligos. Kodėl? Paslaptį atskleidžia šventosios upės vandens cheminė formulė. Gango vandenyje labai daug sidabro.