Į politiką eiti savo srities autoritetui - pavojinga, perspėja politologas

Artėjant Seimo rinkimams pastebima, kad Lietuvoje politiniai lyderiai stokoja akiračio ir yra tapę "pragmatiškais finansinių srautų valdytojais", "buhalteriais", neturinčiais didelės politinės reikšmės.

Politologas Lauras Bielinis neabejoja istorinių autoritetų - Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos iki šiol jaučiamu politiniu įdirbiu. "Tam tikras autoritetingas mąstymas, pozicija daro įtaką ne tik tiesiogiai, bet ir per kultūrinius poslinkius. Visada turime suvokti, kad be Basanavičiaus ir Kudirkos nebūtų viso lietuviško tautiškumo arba jis būtų šiek tiek kitoks. Tai yra Basanavičiaus ir Kudirkos įdirbis, todėl mes visi gyvename šioje terpėje kaip žuvis vandenyje", - sakė LRT aktualijų laidoje Lauras Bielinis.

"Lyderių gali būti daug visuomenėje (...), bet staiga pasimato, kad nėra autoritetų. Kyla klausimas, kaip mes atsigręžiame į istorinius autoritetus ir kaip juos aktualizuojame, ar mes suvokiame jų reikšmę dabartiniam gyvenimui kaip tam tikrų moralinių, dorovinių vertybių, netgi verslo vertybių, sakykime, Petro Vileišio, pagrindą. Lyderių mes galime prigaminti, o autoritetų, deja, pagaminti neįmanoma", - sako filosofas Vytautas Rubavičius.

Iš šių laikų didžiųjų autoritetų pirmiausia minimas Justinas Marcinkevičius. "Man Marcinkevičius buvo didžiulis autoritetas, ir manau, kad daugeliui Lietuvos žmonių jis išliko ir išliks. J. Marcinkevičių galėtume statyti šalia Basanavičiaus, Kudirkos. (...) Ką galėtume prikišti Marcinkevičiui, tai kad jis nebuvo ir nesiveržė į lyderius, nors galėjo su savo autoritetu juo tikrai būti", - neabejoja V. Rubavičius.

Reaguodamas į atvejį, kada kai kurie švietimo sistemos vadovai reiškė abejones J. Basanavičiaus autoriteto svarba šių laikų Lietuvoje, V. Rubavičius sako, kad edukacinė sistema turi palaikyti tautos tėvų autoritetą. "Kad jauni žmonės žinotų, su kuo jie buvo pradėti, kas juos pradėjo istoriškai. Tačiau edukacinė sistema yra nukreipta tarsi priešingai - menkinti, išvalyti. Klausimas, kam išvalyti, kokioms kitoms vertybėms? Tai tų vertybių mes nematome, o švietimo sistemoje vėlgi matome kokių nors lyderystės mokyklų vajų, inkubatorių, abstraktaus kūrybingumo laboratorijų diegimą. Bet ar įmanoma kultūrinė kūryba neatsiremiant į mus pradėjusių tautos tėvų vertybes? Šis klausimas tarsi pakimba ore ir švietimo vadovai nuo jo nusisuka, tarsi tai būtų tam tikra atgyvena", - sako filosofas.

Iš šiuolaikinių Lietuvos autoritetų politinės ir filosofinės minties srityje įvardijamas profesorius Arvydas Šliogeris, sukūręs tam tikrą pakopą Lietuvos filosofinės minties piramidėje. "Ar sutinkam, ar nesutinkam su tuo, ką jis sako, bet tai yra autoritetas, tai ta asmenybė, kurią mes visi turėjome per save perleisti", - sako politologas L. Bielinis. Jis sutinka, kad rašytojas, vertėjas Tomas Venclovas yra kultūros ir politinės sąžinės autoritetas, tačiau sako, kad abi šios asmenybės nėra lyderiai ir vengia jais būti, o tiesiog kalba ir savo buvimu reiškia tam tikrą poziciją ir vertybinę orientaciją.

V. Rubavičius teigia, kad autoritetų Lietuvoje tikrai yra, bet juos vadina "mažaisiais", labiau susijusiais su savo specifine kūrybine sritimi. "Mes turime tikrai autoritetingų gydytojų, puikių specialistų. Bet kai kalbame apie nacionalinį autoritetą, kuris jau tampa istorine figūra, liečiančią visų žmonių, visų piliečių sąmonę, tai, manau, kol kas nei A. Šliogeris, nei T. Venclova į tą visuotinę sąmonę nėra taip įsiskverbę, kaip, pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius arba Vytautas Landsbergis", - sako V. Rubavičius.

Iš didžiųjų Lietuvos politikos autoritetų kalbėtojai mini ir Prezidentą Valdą Adamkų, kuris vis dėlto daug didesnį autoritetą turintis užsienyje negu Lietuvoje. Didžiuliu autoritetu išsiskyrė Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, buvęs ir stipriu politiniu lyderiu.

"Ar dabar yra politikoje tokių autoritetų, kurie suvoktų esamą padėtį, galėtų ją pasakyti žmonėms ir telktų visuomenę tam tikriems bendriems veiksmams. Akivaizdu, kad politikoje mes tokių autoritetų neturime. Jeigu tam tikrų sričių autoritetai eina į politiką, jie politikoje autoriteto jau neįgis, nes ten susiklostęs mechanizmas, kuris nepripažįsta autoritetingumo. Įsivaizduokite, kad į politiką ateina didelis autoritetas, tai šalia jo daugelis žmonių pasirodo visiški pigmėjai. Kai nuverti autoritetą arba apdrabstai jį purvais, arba išstumi iš politinės arenos, staiga visi simboliškai išauga, tampa daug didesni", - kalba V. Rubavičius.

"Politiniame gyvenime gali išlikti autoritetas, jei tuo pačiu metu esi ir labai kietas lyderis, gebantis aplink save mobilizuoti komandą, kuri apgins tave nuo drabstymo ir suburs tą visuomenę, kuri neleis išvis apie tave blogai pagalvoti. Priešingu atveju, tam tikroje sferoje autoritetingas žmogus, einantis į politiką, turi suvokti - jam tai yra labai pavojinga, jeigu jis neturi lyderystės savybių", - sako L. Bielinis.