Ginti Tėvynę – ne tik teisė, bet ir pareiga

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Ka­ri­nių oro pa­jė­gų (KOP) Avia­ci­jos ba­zės va­dui pul­ki­nin­kui lei­te­nan­tui Vir­gi­ni­jui Ste­po­na­vi­čiui 1990-ai­siais bu­vo 22-eji. Tiek, kiek šie­met Ko­vo 11-ąją su­kan­ka Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bei. Tuos me­tus jo gy­ve­ni­me ski­ria di­de­li pa­si­kei­ti­mai: apie pa­skelb­tą ne­prik­lau­so­my­bę la­kū­nas su­ži­no­jo tar­nau­da­mas Ru­si­jo­je, o šią va­sa­rą tu­rė­tų iš­vyk­ti dirb­ti į Lie­tu­vos at­sto­vy­bę prie ES ir NA­TO Briu­se­ly­je.

Reng­tas ka­rui

V. Ste­po­na­vi­čiaus ke­lias į ka­riuo­me­nę – li­ki­mo ran­ka ir at­si­tik­ti­nu­mų vir­ti­nė.

Kai­šia­do­ry­se bai­gęs 8 kla­ses, pa­si­rin­ko Vil­niu­je stei­gia­mą VLKJS 50-ečio spe­cia­lią­ją mo­kyk­lą-in­ter­na­tą su su­stip­rin­tu ka­ri­niu ren­gi­mu – ne­rei­kė­jo lai­ky­ti eg­za­mi­nų.

Pra­dė­jęs skrai­dy­ti ae­rok­lu­be, nu­spren­dė tap­ti la­kū­nu. Ka­ri­nia­me ko­mi­sa­ria­te iš­gir­do: ra­šyk pra­šy­mą į Bo­ri­sog­lebs­ko aukš­tą­ją ka­ro avia­ci­jos mo­kyk­lą – ten ta­ve priims.

Ko­dėl bu­vo pa­siū­ly­ta ši mo­kyk­la, paaiš­kė­jo ge­ro­kai vė­liau.

V. Ste­po­na­vi­čiaus tė­vai tu­rė­jo va­di­na­mą­jį liau­dies prie­šų sta­tu­są, rea­bi­li­tuo­ti tik 1991 me­tais. Ke­lias į aukš­tą­sias mo­kyk­las ir avia­ci­ją jam bu­vo už­kirs­tas.

Tuo me­tu So­vie­tų Są­jun­ga tu­rė­jo pro­ble­mų ver­buo­jant žmo­nes į Af­ga­nis­ta­ną. Bū­tent Bo­ri­sog­lebs­ke ka­rui bu­vo ruo­šia­ma­si reng­ti SU-25 la­kū­nus.

„Ma­ne leng­vai priė­mė, pa­te­kau į iš­skir­ti­nio pa­ren­gi­mo sky­rių – bu­vau rei­ka­lin­gas ka­rui“, – sa­ko V. Ste­po­na­vi­čius.

Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė la­kū­ną iš­gel­bė­jo nuo ka­ro Af­ga­nis­ta­ne.

Gra­si­no pa­so­din­ti

Ko­kia bu­vo V. Ste­po­na­vi­čiaus 1990-ųjų Ko­vo 11-oji? Tuo me­tu bū­si­mas la­kū­nas dar mo­kė­si ka­ro mo­kyk­lo­je ir, ją bai­gęs, ruo­šė­si grįž­ti į Lie­tu­vą. Apie pa­skelb­tą at­kur­tą Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę iš­gir­do per ži­nias.

„Ko­kia ta­vo po­zi­ci­ja?“, – 1991 me­tų sau­sio 13-osios įvy­kių su­kū­ry­je per pa­skai­tą lie­tu­vio pa­klau­sė dės­ty­to­jas.

„Pa­lai­kau sa­viš­kius“, – at­sa­kė V. Ste­po­na­vi­čius.

„Mes dar pa­žiū­rė­si­me“, – at­kir­to dės­ty­to­jas.

Veiks­mas įsi­siū­ba­vo prieš pu­čą. V. Ste­po­na­vi­čius pri­si­me­na, kaip at­vy­kęs apy­gar­dos va­das vi­siems ka­ri­nin­kams spau­dė ran­kas, lin­kė­jo ge­ros tar­ny­bos. O iš tie­sų ren­gė­si pu­čui.

Prie­vol­gės Ura­lo apy­gar­dos va­das bu­vo vie­nas iš pu­čis­tų, vi­sa apy­gar­da bu­vo per­ves­ta į ko­vi­nę pa­reng­tį, lėk­tu­vai pa­reng­ti skris­ti į Mask­vą.

V. Ste­po­na­vi­čiui te­ko sau­go­ti įė­ji­mą į da­li­nį: prie var­tų Bo­ri­so Jel­ci­no ša­li­nin­kai su­ren­gė pro­tes­tą.

„Neį­vyk­džiau įsa­ky­mo šau­dy­ti į de­monst­ran­tus, ža­dė­jo pa­so­din­ti. Kai po pa­ros pa­rė­jau na­mo, gal­vo­jau bėg­ti, nes ti­kė­jau, kad ati­duos į tri­bu­no­lą. La­bai ne­no­rė­jau į ka­lė­ji­mą. Po pu­čo gra­sin­to­jas din­go. Dau­giau jo ne­ma­čiau.“

Kal­ti­ni­mas skau­di­na

1990 me­tais, bai­gęs moks­lus, V. Ste­po­na­vi­čius no­rė­jo tar­nau­ti Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je.

„Esi jau­nas la­kū­nas, va­žiuok dar me­tus pa­skrai­dy­ti, mes ta­ve pa­kvie­si­me“, – su­lau­kė pa­ža­do. 1991 me­tų pa­bai­go­je bu­vo pa­kvies­tas grįž­ti.

Pa­reiš­ki­mą tar­nau­ti Lie­tu­vo­je pa­tei­kė dar ne­su­lau­kęs do­ku­men­tų, kad yra at­leis­tas iš da­li­nio.

„Pul­ko va­das pa­klau­sė, ko­dėl. Ma­no at­sa­ky­mas bu­vo pa­pras­tas: „Kiek­vie­nas tu­ri gin­ti sa­vo Tė­vy­nę“. Ne­bu­vo jo­kių abe­jo­nių, – sa­ko V. Ste­po­na­vi­čius.

Li­ki­mo iro­ni­ja: moks­lai Bo­ri­sog­lebs­ke šian­dien Lie­tu­vo­je ver­ti­na­mi kaip „ne vi­sai tin­ka­mi“.

„Ne­va bai­giau „ne tą mo­kyk­lą“, – sa­ko V. Ste­po­na­vi­čius. – Esu ki­lęs iš šei­mos, ku­ri ko­vo­jo už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Kal­ti­ni­mas, kad aš – so­vie­ti­nės mo­kyk­los auk­lė­ti­nis, la­bai skau­di­na. Ne­ma­nau, kad ki­ti už ma­ne di­des­ni pa­trio­tai. Vie­no­dai my­li­me Tė­vy­nę.“

Iš­li­kęs dik­ta­tū­ros troš­ki­mas

– Prieš 22-ejus me­tus bu­vo­te 22-ejų, da­bar jums – 44-eri. Šian­dien ke­tu­rias­de­šimt­me­čiai vals­ty­bė­je tu­rė­tų bū­ti stip­ri jė­ga. Ko­kia yra jū­sų kar­ta?

– Kei­čian­tis san­tvar­kai, sta­bi­lu­mo ne­bu­vo, ne vie­nas mė­tė­si, ką da­ry­ti. Po 1990-ųjų vie­ni ma­no kla­sio­kai sė­dė­jo Ga­riū­nuo­se ir gau­da­vo 50 do­le­rių per die­ną. Aš gau­da­vau to­kią al­gą per mė­ne­sį. Jie juo­kė­si iš ma­nęs. Šian­dien atei­na dirb­ti sar­gais.

Ko­kį gy­ve­ni­mą žmo­gus kū­rė, to­kį re­zul­ta­tą pa­sie­kė. Mū­sų kar­tai iki ne­prik­lau­so­my­bės vi­sas gy­ve­ni­mas bu­vo reg­la­men­tuo­tas. Po ne­prik­lau­so­my­bės ga­lė­jai elg­tis lais­vai. Kai ku­riuos tai nu­stū­mė į pra­ra­ją, ki­tus iš­mo­kė dis­cip­li­nos. Nep­rik­lau­so­my­bė ge­ro­vės ant lėkš­tu­tės neat­ne­šė, bet su­tei­kė ga­li­my­bių kū­ry­bin­giems žmo­nėms.

Ir at­virkš­čiai – pa­si­da­vę vien­kar­ti­nei ge­ro­vei, pra­ra­do gy­ve­ni­mo ke­lią. Kai ku­rie, ne­pri­ta­pę čia, ren­ka­si juo­da­dar­bio ke­lią už­sie­ny­je.

Nie­ka­da ne­gal­vo­jau dėl at­ly­gi­ni­mo pa­lik­ti ka­riuo­me­nę. Jei ir bu­vo abe­jo­nių, tai dėl va­do­va­vi­mo prin­ci­pų, pa­si­rin­ki­mo ke­lių, ne­su­ta­pu­sio ma­ty­mo.

Man ne­priim­ti­nas mū­sų vi­suo­me­nės su­skal­dy­mas, ban­dy­mas pa­da­ry­ti vie­nas ki­tą prie­šu. Ma­no po­zi­ci­ja: tu­ri­me su­si­vie­ny­ti. Kad žmo­nės gin­tų vie­nas ki­tą, o ne pi­ni­gus, ideo­lo­gi­ją, pri­klau­so­my­bę.

– 22-eji me­tai at­kur­tai ne­prik­lau­so­my­bei – daug ar ma­žai? Kiek rei­kia vals­ty­bei me­tų, kad ji bū­tų su­bren­du­si?

– Tar­pu­ka­riu Lie­tu­va bu­vo ne­prik­lau­so­ma 22-ejus me­tus. Si­tua­ci­ja yra pa­na­ši. Nors daug pa­siek­ta de­mok­ra­ti­jos, lais­vės sri­ty­se, iš­li­kęs dik­ta­tū­ros troš­ki­mas. No­ri­ma, kad atei­tų kaž­kas griež­tes­nis, vi­sus su­tvar­ky­tų ir su­so­din­tų. Ne­va bū­tų tvar­ka. O ko­kia ta tvar­ka, nie­kas ne­ga­li įvar­dy­ti.

Su nau­jo­mis kar­to­mis tu­rė­tu­me iš­mok­ti kur­ti vals­ty­bę. Žmo­gus tu­ri pa­ts tvar­ky­tis, o ne lauk­ti kaž­ko atei­nant. Vals­ty­bė pri­klau­so nuo pi­lie­čių, vi­suo­me­nės bend­ra­vi­mo. Mes ne­tu­ri­me naf­tos, pas mus ver­ty­bė tu­ri bū­ti žmo­gus, moks­las.

Pa­rei­ga Tė­vy­nei

– Šie­met mi­ni­mos 20-osios KOP at­kū­ri­mo ir 93-io­sios Lie­tu­vos ka­ro avia­ci­jos me­ti­nės. Tar­pu­ka­riu Lie­tu­vos avia­ci­ja bu­vo itin per­spek­ty­vi. Da­bar pa­juo­kau­ja­ma, kad KOP pra­ra­do 50 pro­cen­tų lėk­tu­vų, praė­ju­sią va­sa­rą su­du­žus „L-39 Al­bat­ros“. Ko­dėl?

– Lie­tu­vos KOP su vie­nu lėk­tu­vu įvaiz­dis – tik pik­ti ko­men­ta­rai in­ter­ne­te. Mū­sų avia­ci­ja Bal­ti­jos ša­ly­se yra di­džiau­sia, už lat­vius ir es­tus esa­me dau­giau pa­žen­gę.

– Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė yra at­si­sa­kiu­si šauk­ti­nių. Ar jau­nuo­liai tu­ri mo­ty­va­ci­jos ei­ti į ka­riuo­me­nę?

– Avia­ci­jos ba­zė­je šauk­ti­nių ne­bū­da­vo, vi­sa­da dir­bo tik pro­fe­sio­na­lai.

Dėl per­so­na­lo komp­lek­ta­ci­jos di­des­nių pro­ble­mų ne­ky­la. Su­tin­ku, daug žmo­nių išei­na, bet ir daug atei­na – bai­gę aukš­tą­sias mo­kyk­las, įgi­ję spe­cia­ly­bę.

Dau­gu­ma skrai­dan­čio per­so­na­lo yra la­bai mo­ty­vuo­ti, tarp­tau­ti­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų vyk­dy­mą su­pran­ta kaip pa­rei­gą Tė­vy­nei.

– Jūs ir­gi tu­ri­te du sū­nus. Jiems skie­pi­ja­te mei­lę Tė­vy­nei?

– Jie ži­no, kad Tė­vy­nę rei­kia gin­ti, ir yra pa­trio­tai. Nė vie­nas ne­no­ri emig­ruo­ti. No­ri kur­ti gy­ve­ni­mą čia. Kaip jiems pa­si­seks, bus ma­ty­ti. 

– Šie­met sa­ky­si­te kal­bą mies­tie­čiams Ko­vo 11-osios pro­ga. Ko pa­lin­kė­si­te?

– Svar­biau­sia – ver­tin­ti tas ver­ty­bes, dėl ku­rių ko­vo­jo mū­sų pro­tė­viai.

– Ką šian­dien at­sa­ky­tu­mė­te į klau­si­mą, ko­dėl esa­te Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je?

– Tą pa­tį: kiek­vie­nas tu­ri­me gin­ti sa­vo Tė­vy­nę. Nes tai ne vien mū­sų tei­sė, bet ir pa­rei­ga.