Gelbėkimės ir gelbėkime Europos Sąjungą

"Abiem nestinga ir tiesioginio bendravimo su buvusiais sąjūdininkais. Pokalbiuose vis dažniau tenka išgirsti liūdniausių aimanų apie įsisergančią mūsų Europą, apie aukštas pareigas užimančių lietuvių šunuodegavimą tyčia ar netyčia Europos Sąjungą žlugdantiems Briuselio ir Strasbūro veikėjams, dar taip neseniai teikusiems daug gražiausių vilčių. Tų pokalbių dalyviai padėjo mums subrandinti mintį, kad reikia nedelsiant parengti knygelę apie Mylimosios Europos Sąjungos kūne atsiveriančias vis naujas netikėčiausias ir mirtinas žaizdas.

Mūsų Sąjungoje nėra tokios valstybės, kurioje neieškota ir neieškoma vaistų. Visur bandyta ir dabar bandoma apsisaugoti nuo mirtinų užkratų. Deja, žaizdų gausėja. Jų gydymas negali būti veiksmingas, nes pradedantiems sveikti, juo labiau kitus gydyti, to dar vis Sąjunga vadinamo darinio komisarai dažniau ir dažniau pamojuoja ir kerta botagais ne tik per blauzdas... Šioje knygelėje bandysime pateikti iš tyriausių šaltinių surankiotas svarbiausias žinias apie Europos Sąjungą žudančius skaudulius. Recepto mirtinoms žaizdoms gydyti nežadame išrašyti. Vaistų sparčiai ieško visos pasmerktos išnykimui Europos Sąjungos tautos ir, nė kiek neabejojame, artimiausiu laiku suras.

Nuo mūsų visų priklauso, ar Europos Sąjunga gyvuos, ar atgaus jaunystėje skleistą žavesį. Netikime beviltiškiausiais pranašais, kad vis labiau įsiserganti mūsų Mylimoji, ištikta eilinio priepuolio, kris į gėdingiausią žmonijos istorijos duobę, dvokiančią daugybės Žemėje jau buvusių baisiausių imperijų puvėsiais, į ją nusitemps ir milijonus nekalčiausių žmonių", - rašo autoriai, "Vakarų ekspreso" skaitytojams suteikę galimybę susipažinti su šios "apybraižos apie pragaro kuriamą dangų Žemėje" ištraukomis.

Džiaugsmas stipresnis už nerimą

2006 m. Liuksemburge išleista graži 80 puslapių knyga, kurią būtų galima pavadinti ir bukletu, nes gausiai iliustruota spalvotais piešiniais ir diagramomis. Leidinys pavadintas "Svarbiausi faktai ir skaičiai apie Europą ir europiečius".

Ne vien turinys, bet ir tekstai, ypač pirmieji žodžiai, rodo, kad ši knyga-bukletas - ne apie Sąjungą. Jis - apie dangų Žemėje: "Daugeliu požiūrių Europos Sąjunga pasiekė įspūdingų rezultatų. Per daugiau nei pusę amžiaus ES piliečių gyvenimo lygis neregėtai pakilo. Buvo sukurta bendroji rinka be sienų ir įvesti bendri pinigai - eurai. ES yra galinga ekonominė sistema, viena iš daugiausia pasaulyje skiriančių lėšų vystymosi pagalbai. (...) ES valstybės vieningai remia taiką, demokratiją, teisinės valstybės principus ir pagarbą žmogui."

Skaitydami knygą-bukletą stebimės propagandine įtaiga: dabartinė mūsų laimė šimteriopai viršija visus dar taip neseniai Maskvos meluotus bolševikinės Sovietų Sąjungos pasiekimus. Ten, vadovaujant vyresniajam broliui, buvo kurtas rojus, o Europos Sąjungoje sukurtas beveik dangus.

Vos ne pasaulio centru laikomas Briuselis nemeluoja ir nemeluos! Mūsų Sąjungos pasiekimai didžiausi, tikslai - kilniausi!

Pavyzdžiui, skyrelyje "Europos Sąjunga - didėjanti šeima", be kita ko, parašyta: "Europa visada buvo daugybės tautų ir įvairių kultūrų namai. Dalis kiekvienos valstybės narės gyventojų yra atvykę iš kitų šalių, kurias su priimančiąja šalimi paprastai sieja artimi istoriniai ryšiai. Etninę ir kultūrinę įvairovę ES vertina kaip didžiulį turtą, skatina toleranciją, pagarbą ir abipusį supratimą - vertybes, kurių siekti mus išmokė ilga Europos istorija."

Nesunku suvokti - čia šlovinama imigracija. Deja, tautų sumaišymo padariniai nutylimi. Vokietijoje įsikūrę musulmonai jau superka kriščionių bažnyčias ir jose įrengia savo maldos namus.

Mokslininkai yra apskaičiavę: po 50 metų vokiečiai Vokietijoje sudarys gyventojų mažumą. Ar ta tautinė mažuma sugebės džiaugtis tokia šeima?

O kaip bus su Anglija, Prancūzija? Jose imigrantai nei iš šio, nei iš to vidurdieniais miestų gatvėse jau nužudė du uniformuotus tų valstybių kareivius - po vieną kiekvienoje... Žymiausių pasaulio politologų nuomone, tai - ne eilinis chuliganizmas, o apgalvota naujų gražios šeimos narių uvertiūra...

Italija, ypač pietinė jos dalis, pasižvalgius į gyventojus, panaši ne į Europą, o į Afriką ir Aziją.

Greta kyšo paties Šėtono ragai

Deja, mes nesuspėjome pasidžiaugti išsvajotos Vakarų Europos žavesiu. Visos mintyse buvusios ir iš propagandinių knygų gautos geriausios žinios pamažu ėmė išgaruoti...

Tikėjomės, kad jas sugrąžins kita graži, kietais viršeliais, irgi brangiausiame popieriuje išspausdinta, spalvotais piešiniais ir spalvotu tekstu paįvairinta knyga "Lietuvių mitai apie Europos Sąjungą". Tenka apgailestauti, kad ir šioje knygoje nė vienu žodeliu neužsimenama apie įvairiausius ES Parlamento ir Komisijos nesutarimus su atskirų valstybių parlamentais. Kai kurie lyg būti nebūti nesutarimai vadinami nekaltai - mitais.

Visi matome ir žinome: ES valstybės pamažu praranda nepriklausomybes. Jau senokai ES Parlamento, Komisijos, net atskirų komisarų nuomonė pasidarė reikšmingesnė už sąjungai priklausančių valstybių parlamentų ir vyriausybių nuomones.

Susirandame skyrelį "Ar Lietuva neištirps Europos Sąjungoje?" Apie Lietuvos valstybę čia neužsimenama. Yra tik minčių apie lietuvių kalbą: "Už savo šalies ribų net kelio nepasiklausi nemokėdamas svetimų kalbų. Tačiau tai nereiškia, kad kas nors ims ir nebeleis mums lietuviškai kalbėtis tarpusavyje."

Su šiais paguodos žodžiais išgirdome paties Šėtono žvengtelėjimą ir širdžių plotuose pajutome aštriausius to nelabošiaus ragus...

Logiška pikčių pikčiaus išvada!

Plieninė! Pusiau angliškai sakant - steel'inė, pusiau vokiškai - stahl'inė, rusiškai - stal'naja, stal'inskaja, lietuviškai - stal'ininė. Dar griežtesnė! Taip, tikrai taip! Mes, nuvykę į svečią šalį, lietuviškai nė kelio nepasiklausime. O atvykę svečiai, tapę mūsų šeimos nariais, mums leis tarpusavyje pasikalbėti lietuviškai...

O lenkams leis? O vokiečiams? Anglams? Prancūzams? Ispanams? Italams? Kitiems tūkstantmečių valstybių palikuonims?

Gaila, jokiose propagandinėse knygose kol kas nepranešama, kokia kalba ar kokiomis kalbomis europiečiai, tapę gausiausios naujos mūsų šeimos nariais, galės paklausti kelių ir kelelių. Tikriausiai praneš...

Dabar privalome padėkoti Europos Sąjungos vadovams ir jų išskėstomis rankomis laukiamiems imigrantams, mieliausiems būsimos didžiulės mūsų šeimos nariams už aiškiausius ir, nėra nė mažiausios abejonės, įvykdysimus pažadus: "Ačiū, kad galėsime virtuvėse ir miegamuosiuose tarpusavyje paūturiuoti lietuviškai. Nieko panašaus nebuvo žadėję nei žmonijos tėvas ir mokytojas draugas Stalinas, nei buvęs ilgametis jo bičiulis, antžmogis ir fiureris Hitleris. Pirmasis buvo įsitikinęs: netrukus pasaulis kalbės rusiškai, o antrasis neabejojo - vokiškai."

Lietuvių kalba yra amžina, nes ji ne tik viena seniausių kalbų, kilusių iš indoeuropiečių prokalbės, bet ir gražiausia, išraiškingiausia, turtingiausia, maloniausia. Tokia yra ne tik tautiečių, bet ir tolių toliuose gyvenusių ir besidarbavusių žymiausių pasaulio kalbininkų nuomonė - prancūzų, anglų, vokiečių, rusų, kitų.

Pateiksime keletą jų minčių, parašytų XVII-XIX amžiais:

Antuanas Mejė:
Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti ir pasiklausyti, kaip kalba lietuvis sodietis.
Augustas Šleicheris apie Kristijono Donelaičio poemą "Metai":
Skaitant šį didį veikalą labai gaila darosi, kad neturėdama literatūros žūsta tokia kalba, kuri savo formų tobulumu gali varžytis su graikų, romėnų ir senovės indų raštais.
Elizas Rekliu:
Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi daugiausia švelnumą išreiškiančių priemonių bei deminutyvų, daugiau nei ispanų ar italų, daugiau nei rusų (...). Jei apie tautos vertę bendražmogiškąja prasme būtų sprendžiama iš kalbos grožio, lietuviai tarp Europos tautų turėtų užimti pirmą vietą.
Teodoras Turstonas:
Lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir subtilesnė už tas visas tris.
Filipas Fortunatovas:
Kažin ar yra kita tokia indoeuropiečių kalba, kuri turi tiek daug tarminių atspalvių kaip lietuvių kalba. (...) Kas kiekviena dešimtis, dvidešimtis varstų jau galima pastebėti tam tikrų ypatybių morfologiniu, fonetiniu ar leksiniu atžvilgiu.

Jei žymiausiems pasaulio kalbininkams būtų liepta išrinkti visai Europai tinkamiausią bendravimo priemonę, pirmiausia jų mintys nukryptų į lietuvių kalbą. Tuo nė kiek neabejojame! Bet įsakymo jie nevykdytų, nes kalbos, Dievui padedant, kurtos tūkstančius metų, jose sukauptos žmonijos, atskirų jos tautų etinės, moralinės vertybės ir būvio esmė. Visos tautos, visi žmonės, savaip matome pasaulį, ir tą matymą savaip nusakome.

Kalbas galima lyginti su gyvais organizmais - jos ne tik gimsta, auga, vystosi, nyksta, miršta, bet ir vėl gimsta naujos.

Jauniausia Europoje yra liuksemburgiečių kalba, išsivysčiusi iš dviejų kalbų - iš vokiečių ir prancūzų. Prieš keletą metų Liuksemburge ši kalba paskelbta valstybine, parengti ir išleisti jos vadovėliai, gramatikos, žodynai. Gal ES komisarai, jų be galo geidžiami imigrantai leis ir liuksemburgiečiams virtuvėse kalbėtis savo kalba?

Bus daugiau