Europiečių skudurus pribaigia lietuviai

Vos atvykus naujai drabužių siuntai iš užsienio, prie drabužių parduotuvių su iškaba „Dėvėti“, „Pigūs“ rūbai durų būriuojasi ne tik pensinio amžiaus varguoliai, jauni studentai, bet ir aukšto socialinio sluoksnio gyventojai. Mat žmonės skundžiasi didelėmis drabužių kainomis, todėl naujų drabužių parduotuves stengiasi apeiti vis platesniu spinduliu ir puola horizonte dairytis dėvėtų drabužių parduotuvių. Ekonomistai grūmoja - kol Lietuvos verslininkai kartelės nenuleis - tol iki siūlelio pabaigsime trinti europiečių nesunešiotus drabužius.

Pensininkai kainų nesuvokia

Vilniuje gyvenantis Algirdas Rubinas ir kas mėnesį gaunantis 1100 Lt pensijos, džiaugiasi didelėmis pajamomis, tačiau užklydęs į aprangos parduotuves negali atsistebėti čia pūpsančiomis kainomis ir patraukia į dėvėtų drabužių parduotuves.

„Nors likimas apdovanojo, gyvenu gerai, leidžiu sau daugiau nei kiti pensinio amžiaus žmonės, vis dėlto užsukus į parduotuves man darosi silpna. Už komunalines paslaugas sumoku 600 Lt, belieka 500 Lt, už kuriuos reikia išgyventi - prasimaitinti, apsirengti. Štai įprasti žieminiai batai parduotuvėje kainuoja apie 400 Lt. Kaip turint tokį biudžetą galima sau leisti įsigyti drabužių parduotuvėse?“ - kad drabužių parduotuvėse apsiperka turbūt tik saujelė išrinktųjų, spėliojo A.Rubinas ir nepaliovė stebėtis, kaip įmanoma jaunai šeimai paruošti žiemai vaikučius.

„Man, gaunančiam tiek pensijos, iš tiesų nėra ko skųstis, o už kokius pinigus rengtis tiems, kas gauna daug mažesnes pajamas už mane?“ - uždavė retorinį klausimą Vilniuje gyvenantis pensininkas ir pridūrė, kad prie tokių kainų mes jau pripratę, o sykį sulaukęs svečių iš užsienio, šie, pamatę drabužių kainas, griebėsi už galvų. Mat Anglijoje dirbantys paprastą darbą ir gaunantys 10 tūkst. Lt mėnesinį atlyginimą, A.Rubino iš užsienio atvykę giminaičiai liko nesupratę tokio paradokso, kai kainos drabužių krautuvėse net jiems atrodė neprieinamos.

Žmonėms per brangu

Tauragės savivaldybės Mažonų seniūno Jono Samoškos teigimu, toks žmonių susidomėjimas dėvėtų drabužių parduotuvėmis didelės nuostabos kelti ir neturėtų. Lietuvoje pragyvenimo lygis itin žemas, o drabužių kainos toli gražu neatitinka mėnesinių žmonių pajamų, gyventojams apranga parduotuvėse sunkiai prieinama, todėl žmonės nuolat klausia, kada sulauks drabužių labdaros iš Vokietijos ar Švedijos.

„Tauragės mieste nebūtų tiek daug dėvėtų drabužių prekyviečių, jei nebūtų didelio perkančiųjų susidomėjimo. Nemanau, kad žmonės gali sau leisti pirkti drabužius parduotuvėse, dėvėtų drabužių turguje pastebiu ne tik paprastus gyventojus, bet ir gerai uždirbančius valstybės tarnautojus, ieškančius įsigyti kažko pigiau“, - kad Lietuvoje drabužiai itin brangūs, sako J. Samoška ir prisipažino pats ieškantis, iš kur prasimanyti pigesnių drabužių, o dažnai jų gauna ir iš užsienio.

Klesti blusturgiai

Lengvai ironizuojančius pavadinimus įgijusios dėvėtų drabužių parduotuvėlės - „Second hand‘ai“ , „blusnynė“, „blusturgiai“ Lietuvoje išgyvena aukso amžių, mat dėvėtų parduotuvių lankytojai pastebi, kad čia visada gausu lankytojų.

„Vos tik dėvėtų drabužių parduotuvėse pasirodo nauja siunta, neįmanoma prasibrauti pro minią, geriausios kokybės drabužiai labai greitai išgraibstomi, visi nori gauti gerą rūbą už prieinamą kainą. Tykau ir laimės valandų, kada drabužiai parduodami net su 50 proc. nuolaida“, - kad dėl pigesnių drabužių tenka ir pakovoti, sako dažna dėvėtų drabužių lankytoja Dovilė Kaminskytė ir patikina, kad geros kokybės stilingą žieminį puspaltį galima lengvai įsigyti ir už 30 litų ar mažai avėtus batus už 40 litų.

Kad į dėvėtų drabužių parduotuves žmonės ateina ne tik dėl žemų kainų, bet ir dėl puikios kokybės ar originalesnių drabužių, sako vienos Vilniuje Pylimo gatvėje įsikūrusios dėvėtų drabužių parduotuvės direktorės pavaduotoja Alina Žilinskaja.

„Čia ateina apsipirkti ne tik pensinio amžiaus žmonės ar jaunimas, taip pat dažnai sulaukiame ir mados atstovų, garsių dizainerių, advokatų, žymių, pasiturinčių žmonių“, - kad leisti didelių pinigų drabužiams nenori ir itin pasiturintys žmonės, sako A.Žilinskaja.

Parduotuvės direktorės pavaduotoja taip pat atskleidžia ir jau vieša tapusią paslaptį - žmonės iš dėvėtų drabužių parduotuvių linkę ir pasipinigautai - už gerą kainą įsigyti drabužiai brangiau perparduodami mažuose komisuose.

Julius Veselka, ekonomistas, Seimo narys:

Užsieniečiai, apsilankę mūsų šalyje, stebisi, pamatę aukštas rūbų kainas, kai Vakaruose atlyginimai 3-5 kartus didesni nei mūsų, o ten rasi daug pigesnių naujos kolekcijos drabužių nei Lietuvoje. Bėda ta, kad tekstilės darbuotojai gauna vos minimalų mėnesinį atlyginimą, mūsų verslas nesugeba taip parduoti savo prekių užsienio rinkai, nes mūsų šalies prekės ženklai atsiduria po užsieninių prekių ženklų priedanga. Štai todėl ir kyla toks reiškinys, kad net pasiturintiems žmonėms geriau eiti rūbų ieškoti į dėvėtų drabužių parduotuves nei pirkti naują rūbą parduotuvėje. Mūsų tekstilės versle kažkur slypi didžiulė spraga ir ji nesugeba sukurti klientūros Lietuvoje. Tad nėra ko stebėtis, kad daugelis žmonių, uždirbančių iki 2000 litų per mėnesį, eina į dėvėtų prekių parduotuvę - ten kainos, lyginant su naujų rūbų kainomis, ypač skiriasi. Tekstilės verslui reikėtų suvaldyti savo godumą, atsižvelgti į šalies ekonominę padėtį, tada ir drabužių kainos šalyje sumažės. Verslininkams ne tik nauda, bet ir garbė būtų sumažinti eiles prie sunešiotų drabužių.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"