Editos mama laukia stebuklo.

Edita Šaltytė, kaip ir daugelis vaikelių, augo apsupta artimųjų meilės. Iki trejų metukų ji jau kalbėdavo ir padūkdavo, kaip ir daugelis jos bendraamžių. Ir štai atėjo toji diena, kai Editėlė prarado ir kalbos dovaną, ir dovaną suvokti, ką jai sako mama ar seneliai.
Kodėl taip nutiko, negali atsakyti nei artimieji, nei šviesiausi medicinos protai, nei ekstrasensai. O jos negalavimas vadinasi paslaptingu Landau Klefnerio sindromu. Kaip ir anksčiau, mergaitė yra supama artimųjų meilės.

Dabar jai vienuolika. Aš labai dėkinga "Svetliačioko" darželio kolektyvui. Jį lankydama Edita išmoko rašyti. Čia ją bando išmokyti valdyti kompiuterį. Su ja dirba logopedė. Aš tikrai neturėčiau tiek kantrybės, kiek jos turi šio darželio darbuotojos. Namuose irgi visas dėmesys sutelktas į mergaitę. Mes bandėme ją mokyti gestų kalbos, tačiau dukrelė tam nebuvo imli. Kai kurie medikai mus nori įtikinti, kad ji yra kurčia. Tačiau tai netiesa. Edita atlekia pašaukta vardu, ji girdi, kai suskamba durų skambutis ar telefonas. Ji taria garsus au au, kai loja kaimynų šuo. Tačiau ji nesuvokia, ką aš jai sakau. Mes naudojame savus atpažinimo ženklus, kai norime ką nors išaiškinti. Kai susiruošiau pas jus, Edita pradėjo verkti. Rodžiau jai raktus, rankšluostį, ir ji suprato: kai sugrįšiu, mes eisime prie jūros. Nusiramino.

Į darželį ji eina noriai. Ten su vaikais žaidžia ir vieni kitus supranta.

Ji bendrauja su tais, kurie ją sutinka be neigiamų emocijų. Vaikus, kurie jos vengia, ji taip pat apeina.

Iš pradžių patyriau šoką. Kaipgi buvusi sveika, dukrelė staiga tapo neįgali? Žinoma, norėjau kaltinti ir kaltinau visus ir visa: kodėl man, kodėl taip? O dabar esu pripratusi prie Editos tokios, kokia ji yra. Kitokios net neįsivaizduoju.

O, taip. Su Edita važiavome į Maskvą pas medikus, kreipiausi į ekstrasensus, bioenergetikus, žolininkes, burtininkes... Tačiau visa - veltui. Ir tik po delfinų terapijos jaučiau, kad mergaitei geriau. Ne, ji kalbėti nepradėjo. Pašalinis gal ir nebūtų pastebėjęs jokių permainų. Tačiau Editai tikrai buvo geriau.

Visų pirma - emocijomis. Jos veidas tiesiog švytėjo. Džiaugsmingai kamuolį mėtė. Delfinų terapijos seansai tęsėsi tik dešimtį dienų. Aš labai dėkinga Jūrų muziejaus direktorei Olgai Žalienei, kad mums buvo sudarytos sąlygos ten ir gyventi. Po delfinų terapijos dešimtadienio paskui mes tų delfinų nematėme gal du mėnesius. Kai vėl atvažiavome į delfinariumą, mergaitė pas delfinus veržėsi visomis jėgomis. Ji skleidė tokius garsus, kad atrodė - tuoj tuoj prabils. Ji prisirišo ir prie jūrų liūtų - Bastos ir Bocmano.

Man taip atrodė, kad delfinai patys rinkosi vaikus. Kurie jiems patiko, prie tų ir plaukdavo. Edita susidraugavo su Nika. Daugiausia su ja ir žaisdavo. Ji nuo pat pradžios neturėjo jokios baimės. Berniukui iš Lenkijos buvo sunkiausia adaptuotis. Atrodo, jis iki tol gyveno tik namuose, nebendraudamas su pašaliniais. Jam sunkiausia buvo įveikti baimę paliesti delfiną. Be kita ko, jie vaikus patys provokuodavo su jais žaisti. Uodega ant pasirinktojo vaiko taškydavo vandenį. Na, vėliau to nebereikėdavo: žaidimai prasidėdavo nedelsiant, tik vaikams pasirodžius šalia baseino.

Ne, man trenerės biologės Editos Magilevičiūtės darbas atrodė šventas, ir aš nenorėdavau jai trukdyti. Iš pradžių mano dukrelė dar atsigręždavo pažiūrėti, kur aš, o jau vėliau ji pasinerdavo tik į bendravimą su delfinais, jūrų liūtais. Visa tai stebėdavo ir specialistai. Po delfinų terapijos kurso dukrelei buvo padaryta encefalograma. Ji buvo pakitusi. O štai praeitą savaitę buvome nuvykusios į Kauną darytis miego encefalogramos, teigiamų pokyčių nebuvo fiksuota.

Narkomanų problemomis Lietuvoje nebuvo domimasi tol, kol į narkotikų pinkles neįsivėlė Seimo nario vaikas. Aš nelinkiu, kad Seimo nariai savo vaikų negalių sąskaita pajustų, ką jiems reikštų tokio centro buvimas Lietuvoje. Tuo labiau kad Jūrų muziejuje yra visos sąlygos tokį centrą įrengti. Jei vaikams jau geriau nuo žaidimų su delfinais, koks poveikis būtų kartu su jais nardant vandenyje?.. Kai sąlytis būtų kūnas prie kūno...

Ne, aš nemanau, kad delfinų terapija atstatytų visas funkcijas. Tačiau gydytojai prognozuoja, kad stebuklas galėtų įvykti tuomet, kai Edita pradės bręsti. Kaip būtų nuostabu, jei tas brendimo laikotarpis sutaptų su delfinų terapijos ciklais. Aš svajočiau, kad vaikai su delfinais galėtų bendrauti kelis kursus per metus. Viliuosi, kad delfinų terapijos centras Jūrų muziejuje vis dėlto bus įkurtas.

Kaip tik daktarai nepataria užsisklęsti mažame pasaulėlyje. Dirbu kas antrą dieną. Nežinau, kaip gyvenčiau, jei nebūtų "Svetliačioko" darželio, mano tėvelių, kurie dalijasi mano ir Editos džiaugsmais ir rūpestėliais. Dabar mūsų namuose atsirado dar vienas šeimos narys - pudelis Rokis. Jis jau pradėjo suprasti, kada Edita nori su juo žaisti ir kada prie jos nereikia pristoti.