Dviejų žmonių tvirtybė.

Mažoje sodybėlėje prie kelio prieš trejus metus Staselė labai raudojo, supratusi, jog jos Pranelis apako visai. Kas bepamelš karvę, kas iš šulinio vandens parneš, kas šunis pašers ir palakins? Nedideliame ūkelyje reikia vyriškos jėgos. Tuo labiau kad Staselės kojos ligų pakirstos. Su ramentais iki karvės nenuklibinkščiuosi, ūkio neapeisi.

Įsigudrino gyventi kaip anksčiau

Tik apakęs Pranas žmonai ryžosi prisipažinti, kad jaunystėje kažkokius sprogmenis yra rakinėjęs, ir kibirkštys buvo lietusios akis. Todėl erelio žvilgsniu Staselės Pranelis niekada nepasižymėjo. Dėl silpnoko regėjimo buvo atvažiavęs net į Klaipėdą pas regėjimo negalią turinčius, bet dirbančius pasidairyti. Kombinate ir pamatė geležėles, kurias grabinėdami visiškai akli vaikščiojo darbui skirtose patalpose. Tai Pranas prisiminė, kai apako. Kaimynų paprašė virvutes nuo trobelės iki šulinio, iki tvarto, iki šuns būdos, namelio su širdute nutiesti. Virvutės yra nuraizgytos ir iki vaismedžių. Pranas dabar, rudenį, net obuolių parinkti sau ir Staselei nusigauna.
Kai Staselė šunims ėdalo išverda, Pranas, virvučių laikydamasis, jo šunims išneša. Nusigauna ir iki šulinio vandens pasemti. Taip apakęs Pranas įsigudrino regėti. Ir gyventi beveik kaip anksčiau.
Staselė, kad ir su ramentais, dar ir apskalbia, ir sūrį suspaudžia, vištas palesinti keturiom kojom - dviem vos keliančiom ir ramentais - į kiemą išeina. Tokiomis pastangomis jie palaiko ankstesnį gyvenimo būdą. Mintis kraustytis į kokią senelių prieglaudą veja šalin. Čia jų namai, tyras oras, karvutės šviežias pienas.
Juk kiti jų vietoje atgultų lovose ir lauktų pagalbos. Susilaukia jos ir Pranas su Stase. Iš netolimo miestelio, kaip jie sako, geras žmogus maisto atveža. Netoliese gyvenanti Aldona atbėga karvės pamelžti, nors ši nuo prašalaitės neslėpė nuostabos - kam tą karvę belaikyti, kai patys pamelžti ir prižiūrėti nebepajėgia? Tolimas giminaitis atvažiuoja nušienauti pievos aplink trobą. Taip Pranas su Stasele pragyveno kelerius metus, šią vasarą. Beveik kaip anksčiau gyvens ir žiemą. Nedūsaudami dėl dabartinio gyvenimo, netgi geraširdiškai pasijuokdami vienas iš kito. Tik šiems dviem žmonėms, neturintiems vaikų, liūdnos mintys atklysta kur kas rečiau, nei tiems, kurie juos aplanko ir kuo gali padeda.

Televizoriaus nežiūri

Kai Pranas apako, televizorius Vidmantų namuose liko tik baldas. Negi Staselė viena tą televizorių žiūrės? Viską įpratę daryti kartu, sutuoktiniai nebeįsivaizduoja, kad kažkuo mėgautis galėtų atskirai. Nuo pasaulio naujienų neatitrūksta kartu pasiklausydami radijo. Paštininkė aštuoniasdešimtmečiams senukams kas antrą dieną atneša vietinį laikraštį. Jos Pranas su Stasele laukia taip pat, kaip ir pagalbininkės Aldonos. Tik ši ūkio darbų atlikti nepadeda, bet naujienas iš apylinkės supasakoja. Tokias, kurių laikraštyje nerasi. O vakarais po dienos darbelių Staselė garsiai paskaito laikraštį arba išskaitytas naujienas perpasakoja Pranui, aptaria gyvenimiškas naujienas. Senukai turi nuomonę ir apie valdžią, ir apie politiką.

Prisiminimai ir viltys

Neseniai šią sodybėlę, niekuo nesiskiriančią nuo aplinkinių, aplankė broliai pranciškonai. Jų dėmesį turbūt patraukė koplytstulpis, apsodintas gėlėmis. Kad joje gyvena neįgalūs, bet tvirtos dvasios senukai, tikriausiai net neįtarė. O Staselei ir Pranui jų vizitas tapo tikra švente. Pasak Staselės, broliai jiems įkvėpė tiek vilties, apdovanojo tokiu gerumu, kad jo pakaksią ilgam. Bet senukai tų brolių lauks vėl. Staselei buvo labai įdomu sužinoti, kur jie gyvena. Išgirdusi, kad jų vienuolynai yra Kretingoje ir prie Kryžių kalno, pasidžiaugė, kad Kryžių kalne kelis kartus su Pranu buvusi. Kol jos kojos buvusios sveikos, o Pranas dar matė.
Ir dar vienas spindulėlis sutuoktinių trobelėje nušvinta kasmet: jų aplankyti atvažiuoja Staselės brolis iš Vokietijos. Kadangi jis pokario metais buvo vedęs latvę, kurios motina buvusi vokiečių kilmės, susidarius galimybei, brolio šeima išsikraustė gyventi į Vokietiją. Taip jau susiklostė, kad Staselė kaip tik svečiavosi pas brolį, kai griuvo Vokietijos siena. Ir ji kartu su visais tuo džiaugėsi. Tai reiškė, kad su broliu matytis galės dažnai. Tik dar nenujautė, kad keliones apribos juodviejų su Praneliu negalios. Užtat į Lietuvą padažnėjo brolio vizitai. Čia jis atvyksta su žmona, vaikais ir anūkais. Kartu pakeliauja po artimiausias vietoves, kuriose prabėgo vaikystė ir jaunystė. Ir tie pabuvimai kartu - šventės. Kad ir be šokių, užtat su dainomis, kurių lietuvis svečiam krašte nepamiršo, vaikus jų išmokė.

Geri kaimynai

Kai lankėmės šioje sodybėlėje, sunerimę į trobelę atbėgo keli kaimynai. Mat keliuke pastebėjo stovinčią nepažįstamą mašiną. O senukų lauke kaip įprasta bekrutančių nėr. Gal kokie negeri žmonės čia įsiveržė? - atbėgę prisipažino galvoję jie. Pamatę, kad žiūrime Staselės ir Prano gyvenimo nuotraukas, nusiramino ir išėjo. O Staselė ir Pranas pasidžiaugė gerus kaimynus turį. Tai buvę patys artimiausi. Iš kitų, tolimesnių trobų, taip pat retsykiais kaimynai užbėga. Priežastis gali būti labai paprasta: duonos į pieną išsikeisti.

Tvirtybė ir gyvenimo išmintis

Staselė ir Pranas suvokia, kad stengdamiesi gyventi, kaip anksčiau, žinoma, taip jau nebegyvena. Bet, sukaupę gyvenimo išmintį, nedejuoja ir lemtimi nesiskundžia. Kad jiems vis dėlto būna ir labai sunku, bylojo retsykiais sugrubusiomis rankomis nubraukiamos ašaros išdavikės. Kai senukai, viens kito laikydamiesi, vedė aprodyti savo valdas, Pranas savo Staselę per liemenį apkabino ir prisiglaudė visai taip pat, kaip jaunystės nuotraukose įamžintus jų jausmus ir prieraišumą mačiau. Ir pats nušvito prisiglaudęs. Taip jie apsikabinę ir vedė prie bičių avilio, vaismedžių, vaiskrūmių.
Mus lydėjo kadaise į sodybą priklydęs šuo Džimis. Paskui paštininkę atbidzenęs, taip ir apsigyveno, nebodamas, kad senukai su juo nežais. Bet užtat ėdalo nepagailės. Džimį dar Ponaičiu vadina. Mat jis gyvena laisvas. Ne taip, kaip Rudis grandine pririštas. Rudis - namų sargas. Jis sodyboje neseniai atsirado. Geri žmonės atvežė senukams apginti, jei prireiktų. O su katinu taip ir nesusipažinau. Apie jį Staselė pasakojo. Katinas dažnai ją iki pievoje besiganančios karvutės lydi. Pasak moters, jis labai supratingas esąs. Kai Staselė sunkiai savo ramentus kilnojanti, katinas juos padėti perkelti snukeliu stumiąs.
Va, taip ir gyvena Staselė su Pranu sodybėlėje prie kelio. Kai mes, išgyvendami įvairius gyvenimiškus nesklandumus, bėdojame, aimanuojame ir jaučiamės nelaimingi, keista, bet tvirtybės galėtume pasisemti iš linksmos Staselės ir filosofo Prano.