Dr. Jonas Basanavičius. Kodėl Jį pamirštame?!

Paklausus žmonių, ką jie žino apie dr. J. Basanavičių, dauguma atsako, kad jis buvo Nepriklausomybės akto signataras, daktaras ir „Aušros“ įkūrėjas. Taip, tai yra nemenki nuopelnai, tačiau mažai kas nutuokia, kokius milžiniškus darbus gerbiamas daktaras yra nudirbęs mokslinių tyrinėjimų srityje, kokį kultūrinį ir etnografinį palikimą padovanojo ateities kartoms. Ir tai nenuostabu, nes žiniasklaida jį visiškai ignoruoja! Įvedus į paieškos laukelį jo pavardę didžiuosiuose mūsų informacijos portaluose, rasime tik senus straipsnius, kuriuose jo paveikslas tapomas ne pačiomis ryškiausiomis spalvomis.

Niekas geriau nepapasakotų apie mūsų patriarcho nuopelnus, nei jo ilgametis bendražygis, pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, kuris taipogi nėra lepinamas žiniasklaidos dėmesiu artėjant jubiliejui. Siūlau prisiminti jo kalbą pasakytą 1927 m. per dr. J. Basanavičiaus laidotuves:

„Šiandien dr. Jono Basanavičiaus laiduotuvės. Susirinkę čionai jo paliūdėtų, juntame jo galingą dvasią; juntą ją visi, kurių širdys lietuviškai plaka. Bet jo kūnas toli nuo šios vietos; jį skiria nuo mūsų užburta riba. Lietuvių atgimimo patriarchas guli amžinu miegu užmigęs, mylimajame Vilniuje. Ir bedūsaudomi, savo akis esame pražiūrėje. Belaukdamas savųjų ateinant, dr. J. Basanavičius baigė tenai savo kilnų, turtingą gyvenimą. Jam nepritrūko lig pat galo vilties, kad Lietuvos vėliava tikrai suplevėsuos Gedimino pilyje, bokšto aukštumoje. Kelintą dieną gedime mūsų tautos atgimimo tėvo ir juo didžiuojamės, kad mus apmirusius pažadino naujan gyveniman. Kiek daug skirtumo rados Lietuvoje per tas kelias dešimtis metų, kada dr. J. Basanavičius pradėjo mūsų tautos budinimo darbą ir kada jį baigė. Tuomet lietuvių žemę klojo pilkas rūkas ir tviskėjo tik gili aušra, o dabar visa diena išaušus ir saulė šviečia gausingais spinduliais. Dr. J. Basanavičius kaip Mozė vedė mus iš tyrumų pažadėtojon žemėn, laisvojon Lietuvon. Drauge su kitais jaunikaičiais vyrais tarė jis anuomet: pajudinkime, vyrai, žemę, ir lietuvių žemė pajudėjo, lietuvių samonė budo iš tautiško miego.

Pažvelgęs į mūsų ūkanotą dabartį, jis rodė į mūsų skaisčią praeitį, sakydamas visiems: žiūrėkite ir stebėkitės, kokios gražios esama senovės! Pamilkite ją, o ta meilė atgimdys mums naują, gražią ateitį.

Jis geriausiai suprato, kad tauta yra ne dabartis, bet ir praeitis – senovė. Norint pažinti, kas yra tauta dabar, reikia pažinti ir atjausi, kas ji pirma yra buvusi. Šitą mintį skelbė visą amžių. Jis ieškojo lietuvių prosenovės Mažojoje Azijoje, Balkanuose, kad galėtų atrasti Lietuvą Neries ir Nemuno pakrantėse prie Baltijos jūrų. Jo romantizmas buvo sveikas daiktas ir savo vertės nepraras. Lietuvių kalbos gaivinimas, jos senųjų formų pamėgimas, jos kėlimas iš paniekos, - iš viso jo įsimylėjimas senove buvo mūsų tautos kėlimas iš apmirusiųjų. Iš mūsų pasakų, dainų ir priežodžių, iš kryžių, juostų ir audimo raštų gausingai trykšta mūsų liaudies tautinė dvasia. Viso to vertumą suprato ir atjautė lietuvių tautos atgimimo tėvas: iš senovės palaikų auga nauja gaji tautos kūryba, senovės matmenis ataudžia naujas dvasios kvėpavimas.

Kokių neišmanėlių būta kai kurių mūsų ano meto jaunų inteligentų, pašiepusių dr. J. Basanavičių, kad jis berankiojąs jau nudėvėtus, kaip lietuvių lapines kepures, nuobodžias pasakas ir dainas, savo metą atgyvenusias. Atsilikęs esi, nepermanai naujos gadynės ūpo, dyką darbą dirbi, iš jo nebus naudos mūsų liaudžiai! Taip šaukė būrys jaunuolių, bet dr. J. Basanavičius jų nepaklausė. Nei rusų radikalios srovės, taikiusios apsemti Lietuvą, nei vakarų Europos socialinės teorijos neįstengė jo iškreipti iš tautiškos lietuviškos linkmės, kurią jis buvo pasirinkęs. Ir betgi jis glaudžiai buvo sutapęs su lietuvių gyvenimu visur, kur tik gyvybė reikšdavosi. Mes matome jį stovint priešakyje kiekvieno mūsų kultūros ir politikos žygio. Jis ir atsiskyrėlis mokslininkas ir gajus visuomenės narys. Pakelta liaudis ligi tautos laipsnio, surišus dabartį su praeitimi – štai jo darbštaus gyvenimo tikslas.

Įgijęs mokslo, likimo mestas svetimon šalin, atplėštas nuo savųjų, jis nepaskęsta svetimose jūrėse, kaip daugelis jo tautiečių skendo. Atkakliai jis irias prieš srovę ir nenustoja veiklios lietuvio sąmonės. Svetur gyvendamas užužiebia „Aušrą“, skelbia lietuvių prosenovės garbę, save ir kitus jąja gaivina. Po ilgų kelionės metų pasiilgsta, kaip Odisėjus, savo tėviškės, kuriam mieliau išvysti savo namų dūmai, nekaip gėrėtis svetimų kraštų linksmumais ir viliojimais. Nukritus nelaisvės pančiams nuo lietuvių spaudos, dr. J. Basanavičius grįžta Lietuvon ir dirba jai čionai dar dvidešimt su viršum metų. Dirbo Vilniuje sau vienas ir su kitais, kol neatėjo paskutinė jo gyvenimo valanda.

Štai kodėl jis mūsų tautos vadas, jos žadintojas ir kūrėjas. Jis ne veltui yra gyvenęs šiame pasaulyje, o lietuvių tauta ne veltui yra mums jį davusi. Jam pagarba, o jai šlovė. Mūsų tautos ir valstybės atstovai lenkiasi prieš jo nuopelnus tėvynei. Šis mažas paminklėlis, mūsų karių jam pastatydintas, primena jo didį dvasios darbų palikimą, kaip atsilyginimą tautai, suteikusiai jam prakilnią sielą. Ką jis plunksna išrašė, tai mūsų kariai kalaviju išpildė.

Prieš paminklą žuvusiems kariams sužimba ugnis ir dūmai pakyla aukštyn, o priešais mūsų vaidila patriarchas, pakėlęs akis į dangų, meldžiasi už tautą, kad ji pasiektų visa, kas jai pridera. Čia bokšto sienoje įrašyti Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus simboliai, o Vilnius dar nelaisvėje tebėra.

Pro sidabringas bei auksingas lietuvių dainas dr. J. Basanavičius „Aušra“ sušvito lietuvyje, sušildė jo sielą, apibrėžė ir atgaivino ją. Jis pats senatvės saulei sėdant, garbingai spinduliais jos lydimas, nuvyko dausosin. Kol gyva tauta jį minės už jo tėvynės meilę, didžiais darbais parodytą.“

Nuo mažens J. Basanavičius užsikrėtė domėjimusi Lietuvos istorija. Tai ypač atsiskleidė jo darbo Bulgarijoje metu, kur jis ne tik lankė muziejus, ieškodamas mūsų protėvių šaknų ir skaitydamas visas istorines knygas, kokias tik galėdavo gauti, bet ir pats užsiėmė archeologiniais kasinėjimais. Susitikinėjo ir susirašinėjo su to meto labiausiai išsimokslinusiais Europos žmonėmis.

Jis visa širdimi juto, kad mūsų tauta turi didingą praeitį ir norėjo tai perduoti visiems lietuviams, kurie tuo metu buvo nustumti į mužiko statusą. Suprato, kad nepakėlus savigarbos, meilės savo tėvynei, neįmanoma kurti tautinės valstybės. Ten jam kilo idėja įkurti lietuvišką laikraštį, kurį jis simboliškai pavadino „Aušra“.

„Leidinio įtaka buvo tokia stipri, kad Vincas Kudirka po 10 metų nuo „Aušros“ pasirodymo parašė patį gražiausią savo feljetoną: „Iš mano atsiminimų keletas žodelių, kuriuos, kaip liudijimą padėkavojimo iš tikros širdies mūsų vyrui J. Basanavičiui, pirmajam „Aušros“ redaktoriui, aukoju“.

Tame savo feljetone Vincas Kudirka labai gažiai nupiešia savo pasidavimą Basanavičiui:

„... patekau į Marijampolės gimnaziją, tuo laiku, kada mokslo įstaigose buvo jau įvesta vieton lenkiškos kalbos priverstina maskoliškoji kalba, bet dar įsibegėjusi lenkų šlėktiškoji dvasia negalėjo nusilaikyti, apsiaubdama kiekvieną lietuvį, patekusį į gimnaziją. Vos spėjau apsivilkti mėlyną munderaitę su baltais sagučiais ir susimaišiau su draugais mokiniais, pajutau, kad mano dvasioje kažin kas darosi. Kas dedasi, numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atminti kas aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jog aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojaus sūnų esant. Žinoma, išlikimo instinktas liepė man niekad neatsiliepti lietuviškai ir saugotis, kad nepamatytų, kad mano tėvas vilki sermėginę ir temoka lietuviškai. Dėl to gi stengdavausi kalbėti, nors blogai, lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs atlankyti, šalindavausi iš tolo, jeigu tik pasergėdavau, kad kas iš draugų ar ponų mato; šnekėdavau su jais ramiau, tik pasislėpęs kur užkampyje. Tapau, mat, lenku ir sykiu ponu – tekau lenkiškai dvasiai... buvau jau V klasėje. Sykį į lietuviškos kalbos pamoką (lankydavau tas lekcijas, kaip ir kiti, net patys lenkai, tik dėl to, kad turėčiau teisę gauti universitete lietuvių stipendiją), ateina Basanavičius jau tada studentas Maskvos universiteto. Įėjęs pasisveikino su mokintoju ir prakalbėjo į mus lietuviškai. Parodė gražumą lietuviškos kalbos ir atkartojo keletą vietų iš eilių, kur lietuviška kalba tiesiog perima gamtos skambėjimus, paukščių balsus: Ieva, Ieva, neganyk po pievą... arba Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok... Atkartojo ir daugiaus vietų, tik visų nepamenu. „Komedyant!“ – pamislijau sau lenkiškai ir apkaitęs nusikreipiau į šalį ir ėmiau sau skaityti visai ką kitą...

Pabaigiau gimnaziją su ta mislia ir jausmu, kad lietuviu būti lyg nepritinka, ypač jog tada visi tyčiojosi iš kokių ten litvomanų ir drabstydavo į akis su Muraška. Sakydavau, kad aš sykiu lietuvis ir lenkas, nes istorija sujungė lenkus su lietuviais. Mat prisipažinimu pusiau prie lenkystės tariau atpirksiąs nors pusę tos kaltės, kad aš lietuvis. O veidmainingas besiteisinimas pagedusio jauno vaikino! To paviršutinio teisinimosi prieš kitus ir prieš patį save man išteko, ypač jogei nepasitaikė nė vienos apystovos, kuri būtų privertusi mane dirstelti į tuos dalykus giliau. Su tokiomis nuomonėmis apie mano tautystę įstojau į universitetą, vieną iš tų, kur lietuvių buvo labai mažai, o ir tie beveik nepasipažinojo vienas su kitu. Žinoma, nuovoka Lietuvos, lietuvystės vis labyn ir labyn dilo iš mano proto... Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį. Perskaičiau laišką ir... smilktelėjo lyg širdyje. Smilktelėjo ir vėl, rodos, nieko. „Bawią się dzieci“, – pamislijau sau lenkiškai. Tik nuo tos valandos gana tankiai pradėjo skraidyti po mano galvą mislys apie Lietuvą, lietuvius, lietuvystę, širdis vienok ant tų mislių neatsiliepdavo... Potam, ar į pusmetį, gavau Nr. 1 „Aušros“. Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“, – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir... neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi... Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio... rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ik šiol buvai?“ Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta... Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs... Ta valanda antrojo užgimimo perdaug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kad ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui. Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu.

Kasžin, ar mes visada teisingai pasielgiame, kaltindami visus lietuvius atskalūnus. Tiems ekslietuviams, kurie lyg gyvatės šnypščia išgirdę apie lietuvių krutėjimą ir apsitaško patys savo seilėmis iš piktumo, jeigu jiems kas primena lietuvystę, paduokime lietuvišką laikraštį, sykį ir antrą, – tada pamatysime, kas kaltas, o kas ne.“

Kudirkos feljetone galime įžvelgti nūdienos problemas. Mes taip pasidavę į vakarietiškos savasties ieškojimą, kad visiškai pamirštame savo šaknis. Kol vėl neišmoksime gerbti savęs, tol mūsų valstybė ir toliau vilksis Europos gale, nes silpnų (ypač savo dvasia) niekas nevertina ir tuo labiau neužjaučia...

Su šimtmečiu Jus visus, tebūnie gyva Basanavičiaus dvasia!