Dar nesame verti Jono Basanavičiaus

Paaiškėjo, kodėl iki šiol sostinės K.Sirvydo skvere nėra paminklo J.Basanavičiui. Vyriausybės pirmasis vicekancleris Rimantas Vaitkus atskleidė, kad paminklo idėja kirstųsi su planais ateityje užstatyti šią erdvę... namais. Pasirodo, ir daugiau laisvų vietų sostinės Senamiestyje planuojama užstatyti, nors Senamiestis yra UNESCO kultūros paveldo objektas.

„Iki šiol Vilniuje neturime paminklo Jonui Basanavičiui! Gėda! Neranda vietos paminklui! Jis turi būti pastatytas pačioje garbingiausioje vietoje. Po dvejų metų Vasario 16-ajai bus lygiai 100 metų. Ir neturėti paminklo tokio iškilaus veikėjo atminimui - visiškai nesuprantamas dalykas. Aš ilgai galvojau, kas po visu tuo slypi. Manau, kad taip yra todėl, kad Kovo 11-ąją norima iškelti aukščiau Vasario 16-osios, kad būtų išaukštinti kai kurių dar tebeveikiančių politikų nuopelnai. Tačiau visi supraskime: jei 1918 m. nebūtų buvusi atkurta valstybė, tai 1990 m. nebūtų ir kieno Nepriklausomybę paskelbti. Mes daugiau nei 200 metų neturėjome savos valstybės, o 1918 m. ji buvo atkurta. Todėl ši data - itin svarbi“, - akcentavo buvusi Aukščiausiosios Tarybos narė, teisininkė Zita Šličytė.

Anot eksparlamentarės, Vasario 16-ąją norima nuvertinti ir dėl kitų priežasčių.

„Dabartinis požiūris yra toks: esame ne Lietuvos, o pasaulio piliečiai, esame ES piliečiai, o Lietuva kaip valstybė vis tiek nunyks, išsivaikščios. Dėl to Vasario 16-oji tokiam požiūriui kliūna. Po nenoru pastatyti paminklą J. Basanavičiui, kuris yra Lietuvos atkūrimo simbolis, slypi Lietuvos kaip nacionalinės valstybės nuvertinimas. Atseit kas kad 1918 m. atkūrėme valstybę, dabar vis tiek esame ES narė, tautos maišosi, kraustosi ir esą kuo čia dėta nacionalinė valstybė. Todėl paminklo J.Basanavičiui ir nėra, nes tai būtų tikras priekaištas negerbiantiems valstybingumo. Aš labai apsidžiaugiau, kai britai ėmė kalbėti, jog Europos Parlamentas įstatymus galės priiminėti tik tada, kai juos prieš tai priims nacionaliniai parlamentai. Štai už tokią ES aš galėčiau paploti. O dabar - kaip SSRS laikais. Iš centro griauna kultūrą, papročius, ideologiją. Pavojingos tendencijos. Tuoj Vasario 16-oji bus dar labiau nuvertinta“, - įspėjo Z.Šličytė.

Romas PAKALNIS, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys:

- Iki šiol sostinėje neturime paminklo J.Basanavičiui. Pasirodo, nerandama jam vietos, nes esą Senamiesčio skveruose jo statyti negalima, mat juos ruošiamasi užstatyti...

- Pavojinga, kad Senamiestyje planuojamos naujos statybos, norima užstatyti skverus. Senamiestis yra UNESCO kultūros paveldo objektas. Aišku, UNESCO nieko nesmerkia iš anksto. Tačiau visus planus reikia pristatyti UNESCO, o ji galbūt nuspręstų kokią nors papildomą ekspertizę atlikti. Ir įmanoma, kad nauji darbai Senamiestyje būtų atliekami legaliai, niekam neprieštaraujant. Blogiausia, kad mes ką nors ištraukiame iš seno stalčiaus ir be jokių svarstymų pradedame statyti. Kalbu ne tik apie Vilnių, bet ir apie Kuršių neriją. Prieš priimant bet kokį sprendimą būtina suderinti su UNESCO.

O kalbant apie paminklą J.Basanavičiui, yra absurdas, kad jo nėra iki šiol. Politikai privalo specialistams įsakyti, kad šie kuo greičiau surastų vietą paminklui. Dėl siūlomos vietos K.Sirvydo skvere galima būtų labai ginčytis. Paminklas nebus labai didelis, o erdvė yra milžiniška. Todėl paminklas gali nevaldyti tos erdvės. Štai Romoje, Šv.Petro aikštėje, erdvė irgi yra milžiniška. Tačiau viskas taip suderinta, kad net ir tarp aukštų pastatų tu nesijunti mažas.

- Per visas valstybines šventes politikai graudina gražiomis kalbomis, aukština valstybingumą, tačiau ar net paprasčiausias paminklo J.Basanavičiui nebuvimo pavyzdys nerodo, kad tos kalbos nėra nuoširdžios?

- Matyt, mes meluojame sau, ieškome progos pasakyti tai, ką reikia, o praeina šventės ir toliau darome tai, ką darėme iki tol. Praėjusią savaitę buvau parodos Justinui Marcinkevičiui atidaryme Seime. Aš kalbėjau, kad reikia baigti viešą melą. Jei nemyli Lietuvos, tai nereikia tų melagingų priesaikų. Visų švenčių metu išgirsite daug gražių kalbų, bet darbai nuo jų skirsis.

Kažkaip viskas per 25 metus po Nepriklausomybės atkūrimo pasikeitė. Žmonės pasikeitė. Žmonės daug kuo nusivylę. Tačiau tie, kurie nori nors kiek savo „akumuliatorių pakrauti“, kiekvieną Vasario 16-ąją gali ateiti ant Tauro kalno, kur stovi akmuo, žymintis, jog šitoje vietoje bus pastatyti Tautos namai. Štai šitoje vietoje pamatysite žmones, kurie dar tiki, jog Lietuvoje galima kažką padaryti.

- Kas tie žmonės?

- Žmonės, kurie Sąjūdžio laikais kovojo už valstybės atkūrimą. Jų dar liko. Tačiau vis daugiau žmonių jaučiasi esantys niekam nereikalingi, todėl emigruoja. Tikrai ne tik dėl didesnių algų, bet ir būtent dėl nusivylimo. Lietuvos žmonės jaučiasi esantys nevertinami. Ne pinigais, o todėl, kad čia esi niekas. O užsienyje, jei pamato, kad tu moki dirbti, tave vertina.

Į tuos žmones, kurie Vasario 16-ąją buriasi ant Tauro kalno, žiūrima kaip į kvailelius. Tačiau ir tada, kai kūrėsi Sąjūdis, į juos kai kas žiūrėjo kaip į kvailelius. Sakė, kad mums gresia pavojus, kad nieko nebus, nieko negalima padaryti. Tačiau ėmė ir įvyko tai, dėl ko kovojome. Todėl ir dabar reikia žiūrėti į ateitį optimistiškai ir daryti tai, ką gali. Tu negali sustabdyti saulės tekėjimo ar nusileidimo, tačiau gali padaryti, kad, pavyzdžiui, dūmai į tekančią saulę nebūtų leidžiami.

Valdžioje esantys politikai į mus, sąjūdiečius, žiūri skeptiškai. Tačiau svarbiausia, kad mums nieko iš jų ir nereikia. Mes turime savo vertybes, jas giname, nelaukiame medalių ar kitų apdovanojimų. Darome tai, kuo tikime, giname savo idealus.

- O valdžioje esantys žmonės idealų neturi?

- Į valdžią atėjo buvęs komjaunimas. Jie mano, kad virš jų yra tik Dievas. Buvusieji Komunistų partijos nariai galvodavo, kad virš jų dar yra ir Maskva. Vėliau žinodavo, kad virš jų yra dar ir Sąjūdis, kuris juos spaudė, todėl darė žingsnius, reikalingus valstybės atkūrimui. Dabartiniai jokiai kontrolei nepasiduoda. Nejaučia jokios atsakomybės, jokių idealų neturi. O mes jiems esame kaip gyvas priekaištas. Ir trukdome gyventi. Visus, kurie pasisako už nacionalinę valstybę, bandoma paversti radikalais. Jei J.Basanavičius gyventų šiais laikais, irgi būtų verčiamas radikalu. Nors stebėtis tuo nereikia, nes taip būdavo visais laikais. Prisiminkime kad ir Maironį. Jis buvo geras tada, kai žadino valstybės atkūrimui. O kai valstybė buvo atkurta, į Maironį buvo žiūrima kaip į eilinį nusenusį žmogelį.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“