Chaosas ritualinių paslaugų rinkoje - būdas pasipelnyti

Žurnalistinis tyrimas

Net jeigu skrodimas nustato, jog mirties priežastis - akivaizdi, Lietuvoje gajus paprotys laikyti mirusįjį pašarvotą dvi tris paras: o jei prisikels? Tokia tradicija - aukso gysla ritualines paslaugas teikiančioms firmoms.

Lavonai netelpa

"Vakarų ekspresas" jau rašė, kad Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Klaipėdos ekspertizės skyrius, paprastai vadinamas morgu, dirba be higienos paso, nes jame mirusiųjų kūnai laikomi ne šaldytuvuose, o paprasčiausiai guldomi ant grindų palei sienas.

Teismo medicinos ekspertai, turi tik vieną penkiavietį šaldytuvą. Lavonų čia kasdien patenka tris keturis kartus daugiau.

Šį mėnesį šalia senosios lavoninės atidaromas naujas Klaipėdos ligoninės Patologijos skyrius, kuriame bus dešimt sekcijinių dviviečių šaldytuvų. Tačiau tai problemos neišspręs, nes čia bus skrodžiami ir tiriami tik ligoninėje mirę žmonės.

Klaipėdos morge į penkiavietį šaldytuvą ir toliau bus "talpinami" mirusieji iš visos Klaipėdos apskrities bei Tauragės.

Nesveikas įtarumas

Pagal Lietuvos įstatymus skrodimas yra daromas siekiant nustatyti mirties priežastį, laiką ir padarytus sužalojimus.

"Tai reiškia, kad skrodžiami visi mirusieji, išskyrus tuos, kurie mirė ligoninėje dėl aiškios ligos", - paaiškino Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Klaipėdos ekspertizės skyriaus vedėjas Diomenas Vitkus.

Klaipėdos morge 2005-aisiais metais buvo padaryta 1214 patalogoanatominių tyrimų (skrodimų). Anot D. Vitkaus, beveik pusė jų nustatė, kad mirties priežastis buvo nesmurtinė.

"Įstatymu įteisintas nesveikas, nuo tarybinių laikų išlikęs, įtarumas. Niekur pasaulyje nedaroma tiek daug skrodimų. Medikai išrašo daug daugiau mirties liudijimų. Daug mažiau tiriama autoįvykių aukų. Koks skirtumas dėl kurios priežasties per avariją mirė žmogus? Kam daryti skrodimą skenduoliui, kai yra daugybė liudininkų, mačiusių, kaip jis nuskendo? Žinoma, būna visokių sudėtingų atvejų, tačiau dauguma tyrimų - tikrai nereikalingi", - tikino D. Vitkus.

Pašnekovas papasakojo ir keletą absurdiškų situacijų. "Slaugos ligoninėje mirė senyvo amžiaus moteris. Gydytojai vengia išduoti mirties liudijimą, kad nekiltų kokių įtarimų. O jei gydytojai nunuodijo? Atvežė į morgą ištirti.

Prieš keletą metų vienam jaunam prokurorui pasirodė įtartinas poliklinikos gydytojo išduotas mirties liudijimas. Sugalvojęs, jog vyras gali būti nunuodytas jis privertė artimuosius jau iš šarvojimo salės vežti lavoną skrosti. Tariamų nuodų toksikologai ieškojo mėnesį laiko. Žinoma, nieko nerado".

Per pastarąsias dvi dienas Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Klaipėdos ekspertizės skyriuje atlikti 9 patalogoanatominiai tyrimai. Morgas perpildytas. Pasak morgo vedėjo, situaciją ypač komplikuoja tai, jog įstatymas įpareigoja mėnesį laiko laikyti neatpažintų lavonų kūnus.

"Neatpažinti lavonai - dažniausiai benamiai. Atšalus orams jie masiškai miršta", - sakė D. Vitkus. Praėjusiais metais į Klaipėdos morgą pateko apie 120 neatpažintų lavonų. Apie 20 iš jų ir palaidoti kaip neatpažinti.

Suskilę puodeliai - už 400 Lt

Pagal krikščionišką tradiciją išskrostas ar neišskrostas mirusysis turi būti pašarvotas. Krikščioniškais terminais kalbant, ši laidotuvių apeigų dalis vadinama maldos budėjimu - kai šeimos nariai, bičiuliai ir tikinčiųjų bendruomenės nariai susiburia melsti Dievą už velionį. Jie klausosi "amžinojo gyvenimo žodžių" ir jų šviesoje žvelgia į anapus, tikėjimu apmąstydami prisikėlusį Kristų; maldos budėjimo metu guodžiami velionio gedėtojai; išreiškiamas krikščioniškas solidarumas pagal apaštalo žodžius, raginančius "liūdėti su liūdinčiais" (Rom 12, 15).

Kaimuose gyva tradicija mirusiuosius šarvoti namuose. Didmiestyje tai sunkiai įmanoma. Todėl sparčiai plečiasi ritualinių paslaugų verslas. Klaipėdoje registruota 10 tokias paslaugas teikiančių įstaigų.

Pasidomėjome, kiek jose kainuoja salės nuoma mirusiajam pašarvoti. Dominuojančios kainos - 215, 270, 315 litų už parą. Brangiausiai - 500 litų už parą - prašoma šv. Juozapo Darbininko bažnyčios laidojimo namuose, nemokamai (jei perkamas karstas) salę išnuomoja šv. Kazimiero bažnyčios laidojimo namai.

Savaitės temos herojus - praėjusiųjų metų gruodžio 22 d. miręs klaipėdietis Benediktas, buvo pašarvotas šv. Juozapo laidojimo namuose. Velionio našlė ponia Irena užsakė mažesnę šarvojimo salę už 400 litų parai. Dar 200 litų sumokėjo už jos papuošimą gėlėmis bei žvakes.

"Mums sakė, kad šie laidojimo namai - geriausi. Tačiau palyginus su ritualinių paslaugų servisu Šiauliuose, kur prieš pusmetį teko laidoti mamą, čia aptarnavimas - labai žemo lygio. Administratorius visiškai nesidomėjo, ar mums ko netrūksta. Jo nuolat reikėdavo ieškoti po visą bažnyčią.

Prie velionio budintiems artimiesiems buvo pasiūlyta atskira patalpa, kur galima atsigerti kavos ar arbatos. Ten radome virdulį ir keletą suskilusių puodelių. Iš namų teko atsinešti ir šaukštelius, nes čia buvo pareikšta, kad visi šaukšteliai - išvogti. Beje, patalpoje nebuvo karšto vandens, nes boileris - sugedęs. Erzino ir tai, jog pusę dienos negalėjome administratoriaus prisiprašyti, kad pakabintų užrašą prie fotografijos, kas toks pašarvotas", - kelias detales papasakojo moteris.

Ne tik parapijiečiams

UAB "Šv. Juozapo laidojimo namai" administratorius patikino, jog šioje įstaigoje teikiamos visos ritualinės paslaugos, išskyrus kremavimą. Patvirtino, jog salės nuomos kainos 400 ir 500 litų. Jei čia pat užsakomas ir karstas, drabužiai mirusiajam - tada daromos nuolaidos iki 280, 380 litų už salės nuomą. Keturiose salėse šarvojami ne tik šiai parapijai priklausę mirusieji, bet visi, kurių artimieji pageidauja, net kitai konfesijai priklausę mirusieji.

Administratorius prisipažino nežinąs, kodėl prie bažnyčios įrengtuose šv. Juozapo laidojimo namuose kainos - aukščiausios mieste. Tvirtino nežinąs, kaip panaudojamas uždaros akcinės bendrovės pelnas, kuri jo dalis skiriama bažnyčios statybai.

Prisiskambinti pagrindiniam laidojimo namų vadovui - klebonui Sauliui Damašiui nepavyko. Beje, administratorius sakė, jog UAB "Šv. Juozapo laidojimo namai" moka visus mokesčius, kaip ir kitos šiuo verslu užsiimančios įstaigos.

Pelno nesiekia

Nepavyko sužinoti ir daugiau Šv. Kazimiero bažnyčios laidojimo namų verslo detalių, nes jų vadovas, net neprisistatęs kunigas, atsisakė bendrauti su žiniasklaida, motyvuodamas, jog neturi vyskupo leidimo interviu.

Šv. Kazimiero bažnyčios laidojimo namų administratorius Vaidas Lukaševičius tikino, jog čia šarvojami ne tik parapijiečiai. Salės nuomos kaina parai - 250 litų, jei perkamas karstas (karstų kainos nuo 197 litų) - šarvojimas nemokamas.

Administratorius sakė, jog juridinis Klaipėdos šv. Kazimiero bažnyčios laidojimo namų statusas yra viešoji įstaiga, taigi - ne pelno siekianti organizacija.

Šventos apeigos

"Laidojimas - nėra ritualinių paslaugų teikimas, o šventos apeigos, - patikslino Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. Pask jo, bažnyčia privalo turėti namus savo nariams laidoti ir tai - joks verslas

"Jeigu parapijinė bendruomenė negali savo narių palaidoti, tai vadinasi, jog tikėjimas - persekiojamas. Dažnai yra užsakymai tokių straipsnių. Yra suinteresuotų, kurie nori konkuruoti, kad parapija neturėtų savo laidojimo namų", - metė kaltinimą žiniasklaidai vyskupas.

"Jeigu žmonės nori pigiau ir be bažnyčios laidotis - tegu laidojasi. Kiek reikia pinigų laidojimo namų išlaikymui - tiek parapija ir turi sudėti, jei mirusiojo artimieji neišgali. Kainuoja elektra, šildymas. Patarnautojui, valytojai, budinčiam reikia pragyvent. Bažnyčiai iš kitur pinigai nenukrenta. Bažnyčia yra išlaikoma iš parapijiečių aukų. Yra bažnyčios įsakymas ir kanonas, kad parapijiečiai privalo 10 procentų savo pajamų skirti savo bažnyčiai išlaikyti ir padėti", - aiškino Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ.

Chaosas

Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos, vienijančios 34 šiuo verslu užsiimančias įmones, administracinės veiklos organizatorė Ilona Kriveliova ritualinių paslaugų situaciją mūsų šalyje apibūdino liūdnai.

"Visiškas chaosas, jokios apskaitos. Kas nori - tas tuo užsiima. Miestuose dar egzistuoja šiokia tokia kontrolė, kai kurių rūšių ritualinių paslaugų teikėjai užregistruoja įmones, įsigyja verslo liudijimus. O kaime ritualinių paslaugų verslu užsiima kas nori, kaip nori, jokių mokesčių nemoka ir už paslaugų kokybę neatsako. Pagal dabartinius įstatymus, ritualinių paslaugų verslą kontroliuoja tik ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos. Ritualinių paslaugų verslą būtina licenzijuoti", - sakė pašnekovė.

Rytoj skaitykite:

* Nekupiūruotas ir netrumpintas Telšių vyskupo generalvikaro, Bažnytinio teismo pirmininko Juozo Šiurio raštiškas atsakymas į klausimus apie katalikų laidotuvių tradicijas, kunigo patarnavimų kainas, teisinius Bažnyčios verslo teisinius aspektus

Jurga PETRONYTĖ