Būsimo Seimo siurprizai: priešai taps partneriais?

Kas lemia, kad Seimas kuo toliau, tuo labiau užsikrečia savivaldybių tarybų tradicijomis, kur esą dėl ūkinių arba neatidėliotinų problemų koalicijos sudaromos su bet kuo, nepaisant idėjinių skirtumų? Štai praėjusią savivaldybių kadenciją Alytaus rajono savivaldybės taryboje išvien dirbo konservatoriai su „darbiečiais“, nors Seime šių partijų atstovai negali vienas į kitą ramiai žiūrėti. Panašių pavyzdžių savivaldos lygiu yra nemažai. Ar ir naujas Seimas po kitą rudenį įvyksiančių rinkimų judės šia kryptimi?

Dabartinis politinių jėgų išsidėstymas leistų daryti prielaidą, kad parlamentinėmis partijomis ir ateityje išliks socialdemokratai, konservatoriai bei liberalai. Neatmestina galimybė, kad šioms partijoms gali tekti formuoti valdančiąją daugumą. Tik kol kas niekas negalėtų atsakyti, kam rinkėjų balsai bus palankiausi.

Apklausų rezultatai nesikeis?

Vienas įtakingiausių socialdemokratų, Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas įsitikinęs, kad dabartiniai sociologinių apklausų rezultatai, kai favoritais laikomi socialdemokratai, neturėtų smarkiai keistis.

„Nesu orakulas, bet tikiuosi, kad rinkimus laimės socialdemokratai. Didžiausias klausimas – kokiu santykiu rinkėjų balsus pasidalins konservatoriai ir liberalai? Manau, jog jie balsų turėtų surinkti apylygiai“, – svarstė G. Kirkilas.

Vertindamas dabartinius „darbiečių“ bei „Tvarkos ir teisingumo“ reitingus, jis pastebėjo, jog jie dideliam optimizmui nenuteikia: „Panašu, kad dabartiniams mūsų partneriams po rinkimų gali tekti tenkintis kukliais rezultatais. Tačiau tokiu atveju jų išbarstytus balsus susirinks socialdemokratai, o ne dešiniosios partijos“.

Jei taip atsitiktų, G. Kirkilas neatmetė galimybės, kad konservatoriams ir liberalams vieniems nepakaks balsų suformuoti valdančiąją daugumą ir vyriausybę.

Liberalai tartųsi su socialdemokratais

Liberalų lyderis Seimo narys Eligijus Masiulis tikėtųsi centro dešinės valdančiosios koalicijos, tačiau, jei rinkėjų balsai būtų palankūs ir socialdemokratams, ir konservatoriams, tai, anot jo, liberalai koalicijos su kairiaisiais nesikratytų: „Manau, kad dėl svarbiausių darbų, atitinkančių mūsų programines nuostatas, susitartume ir su socialdemokratais. Tokią koaliciją vertinčiau kaip įmanomą“.

Labiausiai liberalams kliūva socialdemokratų idėja įvesti progresinius mokesčius, apie kuriuos jie kalba jau ne vienerius metus.

„Tačiau viena – apie progresinius mokesčius kalbėti per rinkimus, o visai kas kita – imtis juos įvedinėti. Kaip matome, dabartinė socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus vyriausybė jokių socialdemokratinių mokesčių reformų taip ir nesiėmė“, – pastebėjo E. Masiulis.

Jis įsitikinęs, kad Lietuvoje reikia tokios mokesčių sistemos, kuri padėtų išaugti vidutines ir didesnes pajamas turinčiai žmonių klasei. Šiuo metu situacija šalyje ne itin džiuginanti – labai nedaug žmonių, kurie galėtų save vadinti pasiturinčiais, ir kur kas daugiau tų, kurie nesuduria galo su galu, nes jų pajamos – menkesnės nei vidutinis darbo užmokestis.

Todėl, anot E. Masiulio, progresiniai mokesčiai žmonėms, turintiems ir taip mažas pajamas, būtų tiesiog kilpa po kaklu.

Konservatoriai irgi nebėgtų nuo socialdemokratų

Dar ne kažin kiek gyvenimo druskos su socialdemokratais pasvėręs konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis portalui LRT.lt teigė, kad jo partija sieks pelnyti rinkėjų pasitikėjimą ir būti naujos koalicijos formavimo ašimi kartu su liberalais, bet, kilus būtinybei, yra pasirengusi tartis bei svarstyti ir kitus variantus.

„Formuodami koaliciją, sieksime sutarti dėl pagrindinių vyriausybės nuostatų ir prioritetų. Šiuo metu matome dabartinės vyriausybės nekompetenciją ir ypač ryškias darbo spragas švietimo ir socialinės apsaugos srityse. Sustojusios pastangos modernizuoti ekonomiką ir valstybės valdymą, nepakankamai daroma ir gynybos srityje. Tad pirmiausia orientuosimės į bendrą sutarimą dėl darbų šiose srityse gerinimo,“ – kalbėjo G. Landsbergis.

Socialdemokratų vaivorykštė neapakintų

Apie tai, ar įmanoma po rinkimų „vaivorykštės“ koalicija, G. Kirkilas kalbėjo diplomatiškai ir priminė karčią patirtį, kaip konservatoriai dėl tokios koalicijos jau yra ne kartą derėjęsi: „Ir 2000 m., ir 2004 m. derėjomės su konservatoriais dėl „vaivorykštės“, tačiau tos derybos rezultatų nedavė. Sutrukdė ir abiejų partijų išskaičiavimai, ir lyderiai, ir jų ambicijos“.

Kaip elgtųsi socialdemokratai, jei kitais metais vėl tektų susėsti prie derybų stalo su konservatoriais, o galbūt ir su liberalais?

„Jei nė viena partija neturės absoliučios daugumos Seime, tai, ko gero, tektų tartis arba dėl mažumos vyriausybės, arba dėl „vaivorykštės“, bet tik suderinus bendrą programą, kuri, manau, nebūtų nei dešiniųjų, nei kairiųjų, o labiau – centristinė“, – kalbėjo G. Kirkilas.

Patys sau nusižengia ir kairieji, ir dešinieji

„Sudarant dabartinę valdančiąją koaliciją su populistinėmis jėgomis, politinės kultūros lygis gerokai smuko“, – įsitikinęs G. Landsbergis.

Tačiau politologas Algis Krupavičius priminė, jog ir patys konservatoriai – ne šventieji šiuo požiūriu. Juk kai 2008 m. savo vyriausybę sudarinėjo tuometis konservatorių lyderis Andrius Kubilius, užuot pakvietęs į valdančiąją daugumą amžinuosius oponentus socialdemokratus, jis pasirinko visiškus populistus, niekada nieko bendro su politika ir tuo labiau su šalies valdymu neturinčius Arūno Valinsko „šoumenus“, rinkimams susibūrusius į Tautos prisikėlimo partiją.

„Bet kuriai Lietuvos partijai galima būtų prikišti tam tikrus ideologijos trūkumus. Socialdemokratai irgi ne kartą flirtavo su populistais. Galbūt Liberalų sąjūdis yra nuosekliausias. Bet, būdami valdančiojoje koalicijoje, ir liberalai nesipriešino naktinėms reformoms, kurios liberalia šalies valdymo politika nė iš tolo nekvepėjo“, – kalbėjo A. Krupavičius.

Vertindamas senus socialdemokratų pažadus įvesti progresinius mokesčius, politologas sakė, jog šios reformos kairieji negali įgyvendinti dėl to, kad yra priversti veikti koalicijose, kuriose nepavyksta rasti bendro sutarimo šiuo klausimu: „Vargu ir ar dabartinis Seimas pritartų tokiai mokesčių reformai“.

Pasaulis už Lietuvos – irgi nuodėmingas

Apžvelgdamas užsienio šalių patirtį, sudarant valdančiąsias koalicijas, A. Krupavičius paminėjo vokiečių atvejus, kai, norėdami išsilaikyti valdžioje, socialdemokratai buvo „susidėję“ su žaliaisiais, o amžini oponentai krikščionys demokratai ne kartą yra buvę koalicijoje su socialdemokratais.

Anglijoje irgi būta įdomių politinių paveikslų – po daugelį metų šalį valdžiusių vienpartinių daugumų valdžioje yra buvę konservatoriai ir liberalai.

„Kitose šalyse apskritai beveik nebūna kitokių valdžių, o tik koalicinės. Nyderlandai, Danija. Todėl, esant koalicinėms valdžioms, ideologinio grynumo praktiškai nelieka“, – dalijosi savo įžvalgomis A. Krupavičius.

Kuo panašūs konservatoriai ir socialdemokratai?

Ar nesudrebėtų Lietuvoje žemė, jei po kitų metų Seimo rinkimų koalicijoje atsidurtų socialdemokratai ir konservatoriai? Juolab kad dabartinė A. Butkevičiaus vyriausybė tęsia kai kuriuos darbus, pradėtus konservatorių ir liberalų.

„Turėčiau pastebėti, jog tęsiami tie darbai, kurie atitinka kairiąsias politines nuostatas. O socialdemokratams yra būdingos teisingumo, lygybės ir solidarumo ideologinės nuostatos. Konservatoriams – tvarka ir bendruomeniškumas. Taigi solidarumas ir bendruomeniškumas praktiškai niekuo nesiskiria.

Todėl konservatoriai ir socialdemokratai tikrai galėtų rasti tarpusavyje nemažai sandūros taškų. Tik abiem partijoms reikėtų įveikti per laiką susiformavusius istorinius priešiškumus. Bet šios partijos jau yra veikusios bendrai, kai šalį valdė socialdemokrato G. Kirkilo mažumos vyriausybė, kuriai daugelį socialinės politikos sprendimų diktavo konservatoriai. Tačiau, atėjus sunkmečiui, jie apkaltino G. Kirkilo ministrų kabinetą, kad šis priėmė per daug optimistinį biudžetą. Tai kur čia kairioji politika, o kur – dešinioji?“ – svarstė A. Krupavičius.

Balsuoja kaip tėtis ir mama

Jau kuris laikas Lietuvoje pastebimos tendencijos, kai rinkėjai per rinkimus vadovaujasi ne partijų ideologinėmis nuostatomis, ekonominiais lūkesčiais ar interesais, o dažniau emocijomis – myliu-nemyliu arba patinka-nepatinka.

Gal tam įtakos turi tai, kad partijos jungiasi į koalicijas, kartais tolyn nustumdamos savo programas ir ideologijas?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis, dvejus metus tyręs apklausas, atskleidžiančias, kuo remdamiesi žmonės balsuoja per rinkimus, išsiaiškino įdomių dalykų: „Tose apklausose nebuvo atsakymų, kuriuos, ko gero, būtų pateikę Vakarų šalių rinkėjai. Šiems per rinkimus svarbūs tokie veiksniai, kaip jų socialinė padėtis arba pajamos. Mūsų rinkėjus veikia kiti dalykai, kurie ir struktūruoja elektoratą. Lietuvoje geriausiai paaiškina, kodėl žmonės balsuoja už skirtingas partijas, tai, kokią jie išsaugoję patirtį iš sovietinių laikų, kiek jiems metų, kur gyvena. Didelės įtakos per rinkimus turi ir socialinė aplinka. Jeigu aplinkoje yra asmenų, kurie balsuoja už konservatorius, tai didelė tikimybė, kad ir jų giminaičiai ar draugai balsuos už tą pačią partiją. O vaikai yra linkę rinktis tas partijas, už kurias balsuoja tėvai“.