Auklėjimo meniu nebeliks beržinės košės?

Apskritas stalas

Šį mėnesį Seime ketinama surengti pirmą viešą įstatymo pataisų, kuriomis siekiama uždrausti fizines bausmes vaikams šeimose, aptarimą. Ši parlamentarės Aušrinės Marijos Pavilionienės iniciatyva tautiečius padalijo į dvi stovyklas. Vieni įsitikinę, jog atėjo laikas su šaknimis išrauti įprotį bausti vaikus juos mušant, kiti pataisas vadina kišimusi į šeimos reikalus ir tvirtina, jog nė vienas neužaugo be beržinės košės.

Kodėl kūno bausmės mums tapo įprasta auklėjimo priemone? Kaip kovoti su smurtu šeimose, kuris kasmet Lietuvoje auga geometrine progresija? Ar įstatymai pajėgūs sutramdyti agresiją? O gal kūno bausmės - nėra pati didžiausia auklėjimo blogybė? Į šiuos klausimus atsakymų prie apskrito stalo ieškojo "Vakarų ekspreso" į diskusiją pakviesti klaipėdiečiai.

Diskusijoje dalyvavo Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos viršininkė Gražina Aurylienė, tarnybos vyriausioji specialistė Andžela Krugliakova, Klaipėdos etnokultūros centro etnologė Valerija Jankūnaitė, medicinos psichologė Rasa Karalienė ir keturių vaikų tėvas rašytojas, publicistas Šarūnas Navickis.

Rezultatai - po 50 metų?

Jeigu siūlomos pataisos įsigalios, baudžiami bus ne tik smurtaujantys tėvai, bet ir tie, kurie kelia balsą auklėdami savo atžalas bei nesusilaikę pliaukšteli per minkštą vietą. Ar griežtais įstatymais įmanoma pakeisti auklėjimo pagrindus šeimoje?

G. Aurylienė: Noriu tik padėkoti žmonėms, kurie ruošia šį įstatymą, nes mūsų visuomenėje smurtas - labai gili problema. Mūsų tarnyba susiduria su visomis smurto rūšimis - fizinio, emocinio ir seksualinio. Ateina pas mus artimųjų sumušti mažamečiai. 2006 metais tarnyba tyrė 26 smurto atvejus, 2007-aisiais tokių atvejų buvo 17, o per šių metų tris mėnesius jau nustatyti 7 atvejai.

Žinau ne vieną valstybę, priėmusią vaikų nemušimo įstatymą. Mums jis - neabejotinai reikalingas. Manau, kad situacija priėmus pataisas pasikeis, nes dauguma tėvų iki šiol nesupranta, jog ne tik kad negalima mušti vaikų, bet ir psichologiškai juos žaloti nuolat šaukiant - taip pat nusikaltimas. Tėvai fiziškai vaikus baudžia tada, kai negali susitvarkyti su savimi, o ne su atžalomis.

Prie tokios išvados priėjo diskusijos dalyviai (iš kairės) VTAT viršininkė G. Aurylienė, šios tarnybos specialistė A. Krugliakova, publicistas Š. Navickis, etnologė V. Jankūnaitė ir psichologė R. Karalienė

A. Krugliakova: Turi praeiti nemažai laiko, kol užmiršime seną protėvių palikimą - beržinę košę. Teismuose ir darbo praktikoje visuomet bandau išaiškinti žmonėms, jog muša silpnas, kuris nemoka paaiškinti arba nesuranda laiko pasakyti, išsiaiškinti su savo vaiku, ką šis daro ne taip.

V. Jankūnaitė: Prireiks mažiausiai 50 metų - per tiek laiko nauja karta pakeis seną. Esu įsitikinusi, kad kokia nors bausmė vaikui būti privalo. Net etnologų knygose rašoma, jog garbingiausioje namų vietoje visuomet kabėdavo diržas ir rykštelė. Tėvai ja nesinaudodavo, arba naudojosi retai. Pasitaikydavo visko - už prasižengimą pliaukštelėdavo ranka arba šaukštu trinktelėdavo. Tėvai nustatydavo griežtas taisykles ir vaikai jų laikėsi šventai. Savo atžalas auklėjame dažniausiai savo tėvų pavyzdžiu.

R. Karalienė: Pavilionienės idėja gera, tačiau bet kokia idėja, vien tik išdėstyta popieriuje, neturi stebuklingų galių. Aš taip pat esu už bausmes, bet griežtai - ne už fizines. Jos neturi skaudinti, žaloti vaiko. Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais formuojasi asmenybės pagrindas. Jeigu asmuo, kuris formuoja savo atžalą ir turi jam suteikti saugumo jausmą, vietoj to žaloja emociškai ir fiziškai, neišvengiamai susidursime su tokio auklėjimo padariniais vėliau.

Š. Navickis: Mano tėvai išsiskyrė anksti, vienas gyvenimo epizodas prabėgo valdiškoje įstaigoje - internate. Tarp tų vaikų buvau laimingiausias, nes turėjau tėvus. Kiti, prilipę prie langų, laukdavo mamos ar tėvo - nesvarbu, ar prasigėrusio, ar pamėlusio. Vaikui net ir bloga mama yra geriau už valdiškus namus. Ar padarysime geriau iš smurtaujančio tėvo vaiką perkėlę į globos namus? Greičiausiai - ne. Nekalbu apie kraštutinius atvejus. Ne nuo to galo pradėta.

"Muša iki mėlynumo"

O nuo kurio reikėtų?

Š. Navickis: Yra valstybių, neturinčių globos namų, tų šalių labai stiprios tradicijos. Kalbu apie Izraelį, Armėniją, Gruziją. Valstybė neišspręs auklėjimo problemų geriau už šeimą. Ne drausti įstatymais reikia, o kalbėti, mokyti, kaip stiprinti šeimos instituciją. Pavilionienės pataisos yra spyris tėvams. Iš viso kaip gali abortų šalininkė kalbėti apie fizinių bausmių uždraudimą? Juk abortas - tai fizinis susidorojimas su dar negimusiu mažyliu. Geriausia alternatyva - Dekalogo žodžiai "Gerbk savo tėvą ir motiną, kad šioje žemėje tau sektųsi ir ilgai bei laimingai gyventum".

A. Krugliakova: Į globos namus pas mus vaikai atiduodami tik kraštutiniais atvejais, kai įsitikiname, jog šeimoje vaikas emociškai ir fiziškai žalojamas nuolat.

R. Karalienė: Kiekvienas tėvas šiandien turi visas galimybes ieškoti pagalbos, informacijos, ateiti pas specialistus. Durys visiems atviros, valstybė garantuoja nemokamą psichologų pagalbą. Su atėjusiais tėvais aptariame jų šeimos modelį, tikslus, kasdienybę, auklėjimo priemones. Beveik visiems kyla daugybė klausimų, nes jie suvokia savo klaidas. Ateina ir tokių, kurie sako "mušu savo vaiką iki mėlynumo, o jis man vis tiek meluoja, ką daryti?". Tokie nesupranta, kad vaikas ir toliau meluos, nes bijo. Būtent tokiems atvejams tenka priminti įstatymus - už fizines bausmes prieš vaikus teismai taiko sankcijas. Šioje vietoje psichologija jau baigiasi, mes į tokius namus siunčiame socialinius darbuotojus.

Atvirai

Ar įmanoma auklėjant vaikus nėkart prieš juos nepakelti balso, nėkart nesuduoti? Ar kiekvienam iš jūsų tai pavyko padaryti?

Š. Navickis: Laikausi pozicijos, jog vaikas privalo gerbti savo tėvus. Neįsivaizduoju, kad normalioje šeimoje fizines bausmes tėvai taikytų linkėdami blogo. Buvo atvejis, kai aš plaštaka vožtelėjau savo sūnui. Tuo metu taip gelbėjau savo vaiką. Pinigus, kuriuos duodavau treniruotėms, jis palikdavo žaidimų automatuose. Tėviška ranka buvo sunki, bet suveikė, nes aš niekada anksčiau taip nesielgiau.

V. Jankūnaitė: Esu uždavusi savo dukrai. Privedė mane iki kraštutinumo, vos ne tyčiotis pradėjo. Užteko vieno karto - auksinis vaikas iki šiol yra. Po to atvejo pradėjo mane girdėti iš pirmo karto. Bet esmė yra ne tai, kad išgąsdinau, įskaudinau savo dukrą. Nuėjau į kitą kambarį, nusiraminau, grįžau - ir apsikabinusi atsiprašiau.

Š. Navickis: Praėjus daugiau nei 10 metų už tą smūgį atsiprašiau ir aš. Atsiprašiau už tai, kad galbūt nebuvau pats geriausias tėvas, nors stengiausi, kiek galėjau.

G. Aurylienė: Ir man visko pasitaikė, esu pakėlusi ranką prieš dukrą, bet labai dėl to gailiuosi. Diržo griebiamės silpnumo akimirką, išvesti iš kantrybės. Ne vaikas yra kaltas, prisipažinkime, - mes patys. Auklėti mušant nenormalu. Atėjo į tarnybą mergaitė, kuriai tėvas taip auklėdamas vos ausies nenuplėšė - jam atrodė, kad tik timptelėjo.

A. Krugliakova: Diržas - greita, efektyvi, nors ir trumpalaikė baudimo priemonė. Kaip mes gyvename - skubame, nespėjame, kankina paskolos, stresai. Nuolat skauda galvą - kaip uždirbti, ką į namus parnešti? Laikas pradėjo bėgti greitai, jo nebelieka tam, kad paprasčiausiai pasikalbėtum su vaiku. Pavargę, pikti tėvai nesąmoningai pasirenka greitą bausmę - trinktelėjo ranka ar diržu ir nuėjo kitų darbų dirbti. Laiko išsiaiškinti, kodėl vaikas prasižengė, tiesiog išklausyti - nebelieka.

R. Karalienė: Fizinės bausmės niekada netaikiau ir manau, jog išsiversiu be diržo. Mušimas - išorinė kontrolė, ji nėra ugdanti, todėl poveikis laikinas. Yra gausybė būdų, kaip priversti vaiką suvokti savo klaidą nežeminant jo. Kiekvienam amžiui priemonės skirtingos, tik reikia tuo domėtis. Pavyzdžiui, galima riboti vaiko laisvę - už blogą poelgį neleisti žiūrėti mėgstamos laidos arba tiesiog atlikti namuose kokius nors buitinius darbelius. Mažiukams didelė bausmė yra išsėdėti vienoje vietoje - kiekvienas atvejis yra individualus.

Apie pareigas - nuo pirmų metų

Skeptikai sako, jog paaugliai pradės manipuliuoti naujuoju įstatymu ir skųs tarnyboms tėvus iškilus bet kokiam konfliktui.

Š. Navickis: O kodėl tame įstatyme nekalbama apie vaiko pareigas?

G. Aurylienė: Apie jas patys tėvai privalo savo vaikams nuo pirmų dienų kalbėti. Ir ne tik namie, darželyje, mokykloje būtina priminti, kad ir nepilnamečiai turi pareigų.

V. Jankūnaitė: Mokyklose vaikams grūda žinias, bet neruošia gyvenimui. Šeimoms reikia pagalbos, o jos nėra. Ar negalėtų ugdymo įstaigose pirmiausia ne tėvus pulti kviesti, o išsiaiškinti su pačiu prasižengusiuoju? Blogų dalykų pasitaiko ne tik šeimose, bet ir mokyklose. Globaliau pažiūrėkime - visa visuomenė privalo keistis. Na nemuš namie, išeis į gatvę - ten gaus, arba darželyje, mokykloje.

Esmė - ne išsilavinimas

JAV atliktas tyrimas parodė, jog skurdžiau gyvenančių šeimų atžaloms grėsmė patirti smurtą namuose net 5 kartus didesnė nei pasiturinčiose šeimose.

R. Karalienė: Taip, gyvenant skurdžiai šeima patiria stresą, bet jokiu būdu tai negali būti pasiteisinimo priežastis. Nėra įrodyta, jog bloga ekonominė situacija turi tiesioginių sąsajų su fizinių bausmių taikymu.

O kaip gyvenimas provincijoje, kaimuose?

G. Aurylienė: Smurtauja ne tik kaimo žmonės. Dirbu daugybę metų šioje srityje ir galiu drąsiai teigti - muša savo vaikus ir normalių, išsilavinusių šeimų tėvai. Buvo atvejis, kai išsiaiškinome, jog iš pirmo žvilgsnio normalioje šeimoje tėvas nuolat mušė savo dviejų mėnesių kūdikį. Mums jis sakė tokiu būdu vaiką auklėjantis. O dauguma atvejų kaimuose gyvenančios šeimos savo vaikų neauklėja iš viso - paleidžia į visas keturias pusės. Tik išgėrę prisimena, jog dar ir pamokyti vaiką reikia, tai griebia diržą.

R. Karalienė: Ir man yra ne kartą tekę bendrauti su tokiais tėvais, kurių išsilavinimas, socialinė padėtis buvo nepriekaištinga, bet savo atžalas jie auklėjo blogiau nei kai kurios provincijoje gyvenančios ir aukštojo išsilavinimo neturinčios, tačiau darnios šeimos.

Bausmės kaina

Kodėl vaikystėje mušti suaugę žmonės teisina ir gina taip dariusius savo tėvus?

Š. Navickis: Yra tokia sąvoka - prisijaukintas aukos sindromas. Patyrusi skausmą auka turi nedidelį pasirinkimą - arba visą gyvenimą ir likti nuskriaustojo pozicijoje, arba sekti skriaudėjo pėdomis, tapti tokiu pačiu, kaip ir jis. Vienintelis vaistas - atleidimas ir akistata su pačiu savimi, gal - net su Dievu. Pamenu, buvo gyvenime toks momentas, kai kartodamas atleidimo maldą ir bandydamas atleisti mane įskaudinusiai moteriai, netikėtai ištariau "atleidžiu savo motinai ir tėvui". Pasirodo, šitiek metų nuoskauda glūdėjo kažkur labai giliai ir lyg votis iškilo pačiu netikėčiausiu momentu. Ne įstatymai žmones gydo, o tai, kas paliečia mūsų širdis.

V. Jankūnaitė: Kad ir kokie tėvai būtų, mes juos mylime. Augome keturi vaikai. Tėvą gerbiau, nes jis mus gerbė - niekada nebardavo prie svetimų. Baisiausia bausmė, kai pakeldavo akis ir lėtai ištardavo "Ar tau ne gėda?" Galėjau žemėn sulįsti. Su broliais tėvas eidavo aiškintis į kitą kambarį. Apsivyniodavo ranką diržu ir išsivesdavo. Nėkart taip ir nepanaudojo to diržo, o sugrįždavo abi pusės su ašaromis akyse.

R. Karalienė: Vaikai piešia idealų savo tėvų atvaizdą, sąmoningai pateisina gimdytojų klaidas. Jos kartais palieka gilias žaizdas. Nežiūrėkime pro pirštus į tą vadinamą lengvą pliaukštelėjimą. Ilgai, net keletą metų tenka gydyti vaikus, kuriuos tėvai mušė, kaip jiems atrodė nedaug ir neskaudžiai. Pasekmės - šlapimo nelaikymas, nenormalus tuštinimasis. Išgąsdinti tėvų vaikai pradeda mikčioti. Ypač negalima fiziškai bausti mergaičių, taip pratiname jas toleruoti smurtą.

A. Krugliakova: Gavau į kailį ne kartą. Skausmas užsimiršo, bet nuoskaudos liko. Vaikai - ne mūsų nuosavybė, ne daiktas, niekas mums nesuteikė teisės juos savintis ir skriausti tik todėl, kad leidome ateiti į pasaulį.

G. Aurylienė: Mamos netekau anksti, būdama 6 metukų. Tėvas liko vienas su 4 vaikais. Buvo labai sunkūs laikai, tačiau jis prieš mus nė karto nepakėlė rankos.

"Auklėdama vaikus dariau daug klaidų"

Aušrinė Marija PAVILIONIENĖ, Seimo narė

Savo pirmąjį sūnų traumavau psichologiškai, nemokėjau vaikų auklėti, buvau jauna ir dažnai klydau. Jei tik galėčiau pakeisti praeitį - viską daryčiau kitaip. Kai suaugę žmonės išmoks savo nevisavertiškumo neprimesti vaikams, neplieks rykšte savo vaikų ar auklėtinių, Lietuvoje bus mažiau smurto ir agresijos. Todėl taip svarbu priimti įstatymą, kuris aiškiai draustų visų rūšių smurtą prieš vaikus. Nustokime kaltinti šiuolaikinę ydingą visuomenę, pradėkime nuo savęs ir nuo savo vaikų, kurie kartoja suaugusiųjų elgesio modelius.

Faktai

• 2003 m. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 14-18 m. amžiaus vaikai dažniausiai buvo baudžiami juos mušant kokiu nors daiktu (10,2 proc.), suduodant per veidą (6,5 proc.).
• Fizines bausmes pateisino tik 6 proc. apklaustųjų. 29 proc. vaikų pripažino rykštės naudą tam tikrais vaiko elgesio koregavimo atvejais.
• Fizinės bausmės griežtai draudžiamos Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Graikijoje - iš viso 23 šalyse.
• Jungtinių tautų rezoliucijoje (JTO) iki 2009 metų siūloma uždrausti bet kokias kūno bausmes vaikams. Lietuvą JTO komitetas jau įspėjo 2 kartus dėl to, kad valstybė dar neturi tinkamo įstatymo, saugančio vaikus nuo smurto šeimoje.

Vaida JUTKONĖ