Atsikovoję Trispalvę privalome ją gerbti

Joniškio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo Jono Novogreckio pasiūlyta idėja nėra nauja - panašų sumanymą J.Novogreckis jau yra įgyvendinęs bene prieš porą dešimtmečių Kuršėnuose, dirbdamas Kuršėnų miesto seniūnu. Ir tada, ir dabar žmonės šią akciją sutiko įvairiai: vieniems rengiantis kelti Trispalves, kiti ironizavo, esą patriotiškiausios gatvės rinkimai primena socialistinį lenktyniavimą. Nejaugi? O gal paprasčiausiai nesugebame vertinti ir branginti to, kas dar visai neseniai buvo siekiamybė, o dabar - per daugiau nei ketvirtį amžiaus įprastu tapęs reliktas?

- Pagarba Tėvynei turi daug formų. Kodėl pasirinkote būtent šią? - pasiteiravo „Respublika“ Jono NOVOGRECKIO.

- Iškelti valstybinę vėliavą bent jau per pagrindines šventes ir šitaip pagerbti savo Tėvynę yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio pareiga. Be abejo, pagarbą Tėvynei galima išreikšti įvairiai: dalyvaujant šventiniuose renginiuose, reiškiant pilietinę nuomonę ar tiesiog darant gerus darbus. Nesiekiame išaiškinti vėliavos per valstybinę šventę neiškėlusius žmones ir juos nubausti - kontrolės funkciją teatlieka kitos institucijos. Mes nusprendėme tik pasižiūrėti, kiek yra Joniškyje gatvių, kuriose gyvenantys žmonės jaučia bendrą pareigą iškelti Trispalvę.

- Kokia jūsų sumanytos akcijos misija?

- Visi esame įpratę kaltinti kitus. Eidami į darbą dėl nepabarstytų šaligatvių keiksnojame juos prižiūrėti turinčias įmones, važiuodami reiškiame nepasitenkinimą dėl nenuvalytų kelių. O savo pareigas neretai pamirštame. Ir net nesusimąstome, ar bent valstybinę vėliavą šventės proga iškėlėme, kad jaučiamės turintys teisę reikšti pretenzijas valstybei. Laikas susivokti, kad turime ne tik teises, bet ir pareigas, kad turime valstybei kažką ir duoti, o tik tada kažko iš jos reikalauti. Šia akcija norime atkreipti dėmesį į tuos žmones, kurie nepamiršta iškelti Trispalvės, puoselėja tautinę savimonę ir yra gražus pavyzdys kitiems. Šiemet planuojame fiksuoti vėliavas tik Joniškio mieste. Ateityje, tikimės, ši akcija išsiplės po visas rajono seniūnijas, o gal ir po visą šalį.

- Ar daug žmonių suvokia, kad prieš tiesiant ranką link šventinio stalo pirmiau reikia ant jo kažką ir padėti?

- Dirbdamas seniūnu Kuršėnuose policijai siūliau neskubėti bausti žmonių, neiškėlusių Trispalvės per valstybines šventes. Kartu su policijos pareigūnais važinėdavau po Kuršėnus, savo užrašuose pasižymėdamas, kokioje gatvėje, kiek namų savininkų neiškelia vėliavų per valstybines šventes. Po to ateina pas mane, tarkim, Patriotų gatvės gyventojai ir pradeda reikšti pretenzijas, kodėl pusė jų gatvės išasfaltuota, o likusi pusė - ne. Tada išsitraukdavau savo sąsiuvinį ir sakydavau: „Gerbiamieji, jūsų gatvėje yra pusšimtis namų, o vėliavų valstybinės šventės proga tesugebėjote iškelti vos 20. O kitose gatvėse, kuriose gyvena panašus skaičius žmonių, vėliavų buvo iškelta kone dvigubai daugiau. Ir kaip jūs manote, kurią iš šių gatvių pirmiausia asfaltuoti, kurioje šaligatvius sutvarkyti? Ar pirmiausia imtis tos gatvės, kurioje gyvena pilietiški žmonės, ar tos, kurios gyventojai valstybės gyvenime nedalyvauja, o tik kelia reikalavimus?“ Jums reikėtų pamatyti tų žmonių reakciją. Jie tardavo „viską supratom“, apsisukdavo ir išeidavo. Per kitą valstybinę šventę toje gatvėje jau akys raibdavo nuo vėliavų. Ir svarbiausia, kad viskas natūraliai - be jokių priekaištų, be jokios prievartos.

- Tačiau yra sakančiųjų, kad patriotiškumas negali būti matuojamas vėliavomis, o vėliavų iškėlimas neturi tapti socialistinėmis lenktynėmis...

- Nelygu ko šioje situacijoje ieškosime. Jei žmogus yra optimistas, jis į pusę stiklinės žiūrės kaip į puspilnę, jei pesimistas - kaip į pustuštę. Taip pat ir čia - vieniems vėliavos iškėlimas reiškia patriotiškumą, kitiems - socialistines lenktynes. Visuomenėje yra paplitęs pomėgis keikti valdžią. Patriotiškiausios gatvės akcija tarsi sustato į eilę tuos skeptikus, kurie tik ir moka burbėti: gatvė nenuvalyta, šaligatviai nepabarstyti, šviestuvai nešviečia... Jei jiems patinka tik burbėti, tegul ir užsiima tuo, kas patinka, o jei nori teigiamų permainų, tegul pradeda permainas nuo savęs. Elementarus prioritetas - pagarba valstybei, dėmesys ir ją pagerbusiai gatvei. Visas gatves reikia sutvarkyti, bet nuo kažkurios reikia pradėti. Jei žmogus net nesugeba vėliavos iškelti, jei jis, Lietuvoje už visų mokesčių mokėtojų pinigus įgijęs išsilavinimą, ramia sąžine išvažiuoja darbuotis į užsienį, tai ko jis gali reikalauti iš Lietuvos? Lankantis kitose šalyse teko matyti, kad žmonės net daugiabučiuose pro savo buto langus per šventes iškelia vėliavą. Jie supranta, kad būti patriotu nereiškia būti kažkokiu išsišokėliu.

- Ar deramą vietą Trispalvės samprata šiandien užima mūsų širdyse?

- Pastebėjau, kad didesnę Trispalvės prasmę mūsų tautiečiai pajunta tik tada, kai atsiduria toli nuo Tėvynės. Tada jie glaudžiasi prie tos Trispalvės, užverda, jei kas nors pasako blogą žodį apie Lietuvą. Grįžus į namus visa tai kiek išblėsta, žmonės ir patys nevengia pasakyti piktą žodį. Tai glumina. Kažkodėl būdami Lietuvoje Trispalvę vertiname silpniau nei būdami už jos ribų. Manyčiau, valstybės simboliams - vėliavai, herbui, himnui - pagarbos niekada nebus per daug. Pamenu, Kuršėnuose jaunimo organizacijų atstovai kartą nusprendė patikrinti, kaip pareigos iškelti vėliavą per valstybines šventes laikosi valdžioje esantys žmonės. Buvo ir raudonuoti iš gėdos turėjusių aukštų valdžios pareigūnų. O jie juk turi būti pavyzdys visuomenei.

- Kodėl pokario metais, kai už Trispalvės iškėlimą grėsė lageris, Baltijos kelyje, kai visus sutelkė laisvės troškimas, žmonės Trispalvę savo rankose gniaužė daug tvirčiau nei šiandien?

- Tada visus vienijo laisvės siekis, o dabar tą laisvę priimame kaip natūralią duotybę. Lygiai taip pat būna, kai žmogus neturi jokių sveikatos problemų, - tada jis dažnai nė neįvertina, kad yra sveikas, sveikata rūpinasi ne tiek, kiek reikėtų. Sveikas žmogus didžiausiomis savo bėdomis vadins nesėkmes darbe, pradurtą automobilio padangą ar vėtros išverstus vartus. Tik susirgus visos tos „bėdos“ atsiduria antrame plane. Lietuvių tauta sunkiai dirbo, kol per kraują ir vargus iškovojo išsvajotą laisvę. Pats Sąjūdyje buvau nuo 1988-ųjų, to meto nuostatų neišsižadėjau ir neišmainiau. Visąlaik sakiau, kad tai, kas pasiekta, yra sunkiau išsaugoti nei pasiekti. Nes ir pasiekus tikslą reikia dirbti toliau, o ne imti snūduriuoti. Kaip vasarą reikia rengtis žiemai, taip karui reikia rengtis taikos metu. Todėl patriotiškumo ugdymas yra labai svarbus ir būtinas. Dabar turime tą laisvę, bet greičiausiai ją supratome pakankamai skirtingai. Vieni buvo įsitikinę, kad laisvė - tai, kai gali daryti ką tik panorėjęs, kiti laisvę priėmė kaip atsakomybę.

- O ar mokame švęsti valstybines šventes? Ar įdomios jų metu nuobodžiai kalbančios „valdžios galvos“ žmonėms?

- Kuršėnuose kitados buvome nusprendę - per šventes jokių politikų kalbų, pasisakymų ir taip toliau. Visus Nepriklausomybės atkūrimo šventės organizacinius reikalus atidavėme į jaunimo organizacijų rankas, o patys - valdžios atstovai - į pasirengimą šventei nė nosies nekišome. Šventėje mes dalyvavome tik kaip žiūrovai. Ir ką jūs galvojate? Į jaunimo organizacijų parengtą šventinį koncertą susirinko pilna salė jaunųjų atlikėjų, jų močiučių, senelių, mamų ir tėvelių. Aš pats, tuo metu dirbęs Kuršėnų miesto seniūnu, o vėliau - ir Vyriausybės atstovu Šiaulių apskričiai, ne kartą stovėjau salės pasienyje, bet nuo to, kad nebūdavo kur prisėsti, šventės įspūdžiai nė kiek nesumenkdavo.

- Bet iš kur žmonėms semtis to patriotiškumo, jei didelė dalis skundžiasi Lietuvoje balansuojantys ties išgyvenimo riba?

- Besiskundžiančiųjų visuomet klausiu: „O ką tu pats darei, kad situacija pagerėtų, ar bandei ką nors daryti?“ Jei nepriteklius jaučiantis žmogus ir toliau gyvens taip, kaip gyveno iki šiol, tai jo gyvenime niekas ir nepasikeis. Ar Lietuvoje šiandien išties taip blogai, kaip šaukia skeptikai? Iš to „blogo“ gyvenimo šiandien per gatvę sudėtinga pereiti, mašinų pilna ir gatvėse, ir daugiabučių kiemuose. Užaugau kaime ir puikiai atsimenu - jei pamatydavome atvažiuojančio automobilio žibintų šviesas, iškart žinodavome, kas parvažiuoja. Dabar privataus namo kieme stovi po kelis automobilius ir vis tiek viskas blogai. O blogai yra tai, kad mes norėjome visko tuoj pat, per metus, per dvejus. Tačiau taip nebūna. Ypač tada, kai yra noras turėti, gauti, bet trūksta noro kažką dėl to nuveikti.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"