"Aš galiu negerti".

Kai susitikome su ponu Martynu, jo veide neįžvelgiau jokių buvusio gyvenimo būdo pėdsakų. Atvirkščiai, jis atrodo gerokai jaunesnis nei yra, akys spinduliuoja ramybę. Pamanytum - laimingas žmogus.
"Nuoširdžiai sakau: gyvenu gerai. Aš blaivas. Nesėdžiu ant suoliuko laukdamas, iš kur nuvarvės lašas alkoholio. Manęs policininkai nebetalžo "bananais". Turiu pastogę. Kai pradedi branginti tai, ką esi gavęs, alkoholio potraukis nutolsta."

Jūs parodykite man bent vieną žmogų, kuris pajustų tą momentą, kuomet jau įjunko. Kuomet suprastų, kad jau alkoholikas. Aš gerti pradėjau nuo keturiolikos metų. Tokiu būdu maniausi greičiau tapsiąs vyru. Norėjau figūruoti tarp bendraamžių, puikuotis išgeriąs daugiau už juos. Į kariuomenę išėjau brandus girtuoklis. Joje negėriau, nes neturėjau drąsos. Grįžęs iš armijos gėriau daug ir skaniai. Gyventi buvo priglaudęs geras žmogus, kuris neėmė pinigų už butą. Netgi buvo nupirkęs kelis kostiumus. Tad statybose uždirbtus pinigus buvau valioj pragerti. Kai kažkelintą kartą girtas susipykau su savo geradariu, išėjau gyventi į bendrabutį. Viską pragerdavau, per dvejus metus įstengiau tik marškinius už aštuonis rublius nusipirkti.

Kadangi dirbau statybose, kuriose gėrimas nebuvo laikomas labai didele nuodėme, tų pasekmių tikrai nejusdavau. Atvirkščiai, stebėdavausi, kai kiti sirgdavo pagiriomis, neatsimindavo, ko vakarykščiai prisidirbę. O mano organizmas alkoholio reikalavo vis daugiau. Normaliai būsenai palaikyti jau reikėjo pusės litro degtinės.
Trečiaisiais metais po kariuomenės vedžiau. Žmoną prieš vestuves kažkas bandė perspėti, kad teka už "pijoko". O aš girtuoklystes ėmiau ir pristabdžiau. Dar sugebėjau "įjungti stabdžius". Tačiau jie nebeatlaikė, kai du sūnūs pradėjo lankyti mokyklą.
Dar ilgai žaidžiau su keliais darbais. Sovietiniais metais žmogų atleisti būdavo sudėtinga. Tai manęs maldaudavo rašyti pareiškimą išeiti savo noru. Nerašiau. Tuomet patys atleido. Pradėjau lankytis pas narkologus. Begulint narkologiniame, gavau kvietimą į teismą - žmona norėjo skyrybų. Išskyrė be jokių atidėliojimų, nes argumentas buvo stiprus ir neginčijamas - gydomas narkologiniame. Nors išskirti, tebegyvenome viename bute. Man buvo priteistas vienas buto kambarys. Kartais po eilinio pabuvimo narkologiniame dar bandydavome gyventi kartu. Kai vėl užgerdavau, žmona pasišalindavo. Įgrisau, nuvyliau galutinai. Sūnūs, žinoma, buvo su mama, o ne su manimi. Nors ir jie mane, ir aš juos mylėjau.
Kai kelis kartus parsivesti sugėrovai apvogė namus, iš manęs buvo atimtas buto raktas. Žmona, sūnūs, išeidami į darbą ir mokyklą, iš namų iškrapštydavo ir mane. Kai vakarais sugrįždavo, įleisdavo.
Tikrų tikriausios "mano dienos" prasidėjo 1990 metais. Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia sėdėti ant suoliuko prie parduotuvės ir matyti į darbą skubančius žmones. Ašaros birdavo. Negaliu nusakyti, kas dedasi alkoholiko galvoje. Kažkokia tuštuma. Ir esi tiek degradavęs, kad pradedi bandyti save guosti, jog tu ne išimtis, kad aplinkui daug tokių, kaip tu. Ir jiems beri savo nuoskaudas: nepasisekė gyvenime, žmona - ragana, sukurstyti vaikai - prieš tave. Skųsdavausi sugėrovams, bandydavau ieškoti variantų, kaip ištrūkti iš to užburto rato. Iš tiesų iš jo išsiveržti turėjau didelį norą, tačiau - kaip?

Už tai turėčiau būti dėkingas savo sūnums. Jų širdys neatlaikydavo, kai matydavo mane virstantį iš koto. Į narkologinį važiuoti gydytis jie įkalbindavo gudrumu: jeigu duosią išgerti stiklinę degtinės, ar aš važiuosiąs į narkologinį? Už stiklinę degtinės - kad ir į Šiaurės ašigalį ar pragarą. Visai nesvarbu. O narkologiniame nuspręsdavau - nebegersiu. Greta besigydantys svarstydavo mažiau gersią. O aš - nebegersiu. Bet to ryžto pakakdavo vos kelioms dienoms. Narkologiniame aš buvau dažnas svečias. Gydomas būdavau po keturius mėnesius. Žinoma, tuos keturis mėnesius ir negerdavau. Gal ir todėl mano veide jūs neįžvelgiate alkoholizmo atspaudų. Ačiū sūnums.

Kai ir vėl gulėjau narkologiniame, mus aplankė anoniminiai alkoholikai iš Vilniaus ir Amerikos. Jie pasakojo apie save. Nelabai supratau, ką jie kalba, bet mačiau - jie laimingi. Va, išsigelbėjimas. Ir aš toks noriu būti. Gydytojas narkologas ir amerikietė Indrė patarė kurti anoniminių alkoholikų grupę. Susibūrėme gal kokie penki. Po metų joje buvome jau aštuoniolika. O šiemet kovo mėnesį grupė šventė dešimtmetį. Man pasisekė ta prasme, kad visai netrukus anoniminių alkoholikų grupė Vilniuje šventė penktąsias metines ir aš ta proga nuvykau ten. Suvažiavo gal trys šimtai žmonių. Mane pagavo tokia euforija, kad nuolatos kartojau niekada nebegersiąs. Kažkas pastebėjęs mano būseną perspėjo, kad toji euforija esanti negeras ženklas. Ir iš tiesų po septynių mėnesių gėriau. Paskui dar po septynių mėnesių vėl gėriau. Trečias kartas buvo po dvidešimt penkių mėnesių Vokietijoje. Priežastis, kodėl taip atsitiko, puikiai žinau. Pirmą kartą suklupau, kai troškau susirasti draugę. Ši pasitaikė išgerianti. Norėdamas jai įsiteikti, išgėriau ir... įnikau. Kai iš to išsikapsčiau, vėl koją pakišo... moteris, su kuria ėjau susitikti. Kadangi jos nebuvau matęs, meldžiau Dievo, kad tik nebūtų išgerianti, kad tik nebūtų alkoholio. Atėjęs radau ją ir draugę ir, žinoma, butelį ant stalo. Kai atsisakiau gerti, toji moteris dalykiškai pasiteiravo, ar tik aš nesąs alkoholikas. Norėdamas įrodyti nesąs užgėriau antrąjį kartą. O trečiasis kartas buvo Vokietijoje. Ten susitikau jaunų dienų paažįstamą, galima sakyti meilę. O ji pasirodė besanti alkoholikė. Gerdavo slapčia nuo manęs. Ji nervinosi, kad negali viešai gerti, o aš nervinausi, kad ji manęs varžosi. Su ja gėriau sąmoningai. Mat tuo metu neturėjau galimybių iš Vokietijos išvažiuoti. Gerdamas problemą laikinai išsprendžiau. Bet į Lietuvą grįžau labai silpnas. Sūnaus paprašiau vežti mane į narkologinį. Ir štai dabar jau septyneri metai, kai nebegeriu. Tačiau aš nežinau, kas gali nutikti rytoj.

Ne, tokios kovos kasdien nėra, nes dabar aš jau žinau, kur einu. Aš žinau, kad jau nebepražūsiu. Sunku buvo tik pirmuosius mėnesius ir metus. Prieš dvejus metus buvo sūnaus vestuvės. Į jas ėjau drąsiai, visai negalvodamas, kas ten ir kaip bus. Man ant kaktos juk neparašyta, kad siūlyti alkoholio nevalia. Kai buvome prie jūros, pribėgo pabrolys su taurele: "Tėvuk, gal išgeriam?" Tą patį siūlė ir piršlys. Ne, tai ne. O pradžioje atrodydavo, kad visi tai pastebi. Mes tokias situacijas nagrinėjame anoniniminių alkoholikų grupėse. Susirinkimai tuo ir geri, kad aptariame kiekvieną pojūtį, kiekvieną poelgį. Anoniminiai alkoholikai žengia dvylika žingsnių. Jie labai sunkūs. Pirmasis žingsnis - prisipažinti, kad esi bejėgis prieš alkoholį, kad nebesugebi tvarkyti savo gyvenimo. Bejėgiškumas ne tuomet, kai įninki gerti, bet tuomet, kai esi išsigandęs, jog negali gerti. Žiūrėkite, išgėrę kavos puodelį, mes galime atsisakyti antrojo. O štai kai ant stalo butelis - sutrinki. Tas bejėgiškumas lydi jau visą likusį gyvenimą, bet alkoholis vis dėlto traukiasi.

"Šių žingsnių dėka atbudę dvasiškai, stengiamės perduoti patirtį kitiems, dar kenčiantiems". Aš dabar turiu savo kredo: "Padėdamas kitam, padedu sau". Man yra dovanotas gyvenimas, aš turiu atiduoti skolą kam nors padėdamas.

Gyvenu vienas, bet ne vienišas. Sūnus susigrąžinau. Pagal programines nuostatas, ir ne tik dėl jų, ėjau atsiprašyti žmonos. Man neramu dėl jai padarytų skriaudų. Žmona labai sutriko, pasakė, kad jau nebepykstanti. Apie savo vizitą pranešiau sūnui. O šis, pasirodo, jau žinojo. Vadinasi, ir mano žmonai tai buvo svarbus momentas, jei ji suskubo sūnui pranešti anksčiau už mane.
Per Tėvo dieną atėjo vaikai su šeimomis manęs pasveikinti. Paklausiau, ar jie tikėjosi, kad sugebėsiu pakilti. Prisipažino, jog nelabai. Tačiau kai pradėjau vaikščioti į anoniminių alkoholikų susirinkimus, vylėsi - kas nors pasikeis.
Lankydami susirinkimus, pradedame suvokti, ko mums iš gyvenimo reikia. Tuo programa ir nuostabi. Dar būdamas apkvaitęs nuo alkoholio, du kartus esu bandęs žudytis. Dievas nusprendė, kad turiu gyventi. Ir dabar suprantu kodėl.
Dvylika žingsnių padeda suprasti save. "Dieve, suteik man stiprybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti. Drąsos keisti tą, ką galiu." Tokia malda prasideda kiekvienas mūsų susirinkimas. Ir kiek tiesos joje. Kodėl aš turėčiau nervintis dėl to, ko negaliu pakeisti? O jeigu galiu ką pakeisti, tai kas man gali trukdyti? Daryk. Vienas anoniminis alkoholikas teigė, kad dvejus metus lankydamas susirinkimus, šaipėsi savyje iš daug ko. Ir tik po dvejų metų tarsi jam kas vatą iš ausų išėmė: jis pradėjo girdėti žodžius, suvokti jų esmę ir prasmę.
Dabar net nežinau, kiek kainuoja koks nors butelis svaigalų. Čia kaip ir su automobiliu: neturi - ir nereikia.
Nuoširdžiai sakau: gyvenu gerai. O prieš dešimtį metų bijojau žmonių, bijojau savęs ir netgi savo šešėlio. Brangiausia, ko alkoholikas gali pasiekti, - tai pasakyti: "Aš galiu ir negerti". Tačiau puikybė, kai pradedi justi pranašumą prieš dar kenčenčius brolius ir seses, yra labai pavojinga.

Dėl informacijos jie galėtų kreiptis telefonu 32 18 51. Neseniai susibūrė grupė Klaipėdos pietinėje dalyje. Pirmadieniais, ketvirtadieniais į Smiltelės gatvės devintojo namo rūsį renkamasi 19 valandą, šeštadieniais - 15 valandą. Klaipėdoje dvi anoniminių alkoholikų grupės dar renkasi Liepų ir Turgaus gatvėse.
1993 metais Lietuvoje penkerių metų sukaktis šventė tik trys anoniminių alkoholikų grupės. Dešimtmetį - keturiasdešimt šešios. O štai šiemet į penkiolikos metų anoniminių alkoholikų grupių suvažiavimą Klaipėdoje suvažiavo šimto aštuonių grupių nariai.