Arvydas Juozaitis: Tiesiog jau nebėra kur kristi

Apie pilietiškumo slopinimo pasekmes „Respublika“ kalbėjosi su filosofu Arvydu JUOZAIČIU.

- Teisingumo ministerija pateikė Baudžiamojo kodekso pataisą, pagal kurią esą reikėtų bausti ne tik tiesioginius „riaušių kurstytojus“, bet ir žiniasklaidą, jeigu būtų nuspręsta, kad ji kurstė kokius nors neramumus. Tuo tarpu jokių aiškių kriterijų, kas yra tas „riaušių kurstymas“, nėra. Galbūt specialiai suteikiamos jėgos struktūroms plataus veikimo galimybės, nieko konkrečiai nereglamentuojant, kad būtų galima pažaboti net menkiausias nepasitenkinimo valdžia užuomazgas?

- Ši iniciatyva labai primena analogiškas Vladimiro Putino iniciatyvas Rusijoje. Ten taip pat labai griežtai pradėta reglamentuoti susirinkimų, mitingų teises, nors Konstitucijos taip staigiai pakeisti negali. Todėl jie nutarė lokalizuoti problemą, t.y. leisti mitinguoti tik konkrečiose vietose. Netgi protesto eitynių, kurių pastaruoju metu Maskvoje buvo nemažai, dalyviai dabar bus labai griežtai baudžiami. Kažką panašaus bandoma įdiegti ir Lietuvoje. Matyt, galvojama, kad reikia nuraminti ir be to ramią tautą.

Pas mus niekas ir taip neprotestuoja, kaip antai Ispanijoje, Prancūzijoje, Graikijoje ar Anglijoje. Lietuvoje apie tokius protestus net nesapnuoja, netgi studentai yra tarsi visiškai išmirę, todėl nežinau, kam toks valdžios „apsidraudimas“ reikalingas. Šiuo atveju žiūrima daugiau į Rytus negu į Vakarus - bent jau ten randama sektinų pavyzdžių. Juo labiau kad visiškai neapibrėžta, kas yra tos „riaušės“. Bet koks advokatas čia lengvai išteisintų, nes tos moralinės kategorijos dėl žalos yra sudėtingos, netgi sunku būtų nuspręsti, kuris kodeksas čia turi būti taikomas.

Dėl tiesioginių riaušių - viskas aišku, tačiau šiuo atveju traktuočiau kaip cenzūros įvedimą. Kita vertus, ar Lietuvos valstybė pajėgi tokius procesus kontroliuoti? Pagaliau nėra ir ką kontroliuoti, nes ramiau negu Lietuvoje jau negali būti. Net Latvijoje neramiau...

- Ar toks pilietiškumo daigų trypimas neatsisuka kitu galu prieš patį politinį elitą? Antai neseniai paskelbta, kad Lietuva drauge su Prancūzija yra vienintelės dvi šalys, kurios Briuselyje visada balsuoja taip, kaip reikia daugumai. Iš kur toks nuolankumas ar iniciatyvos baimė?

- Tai pirmiausia reikia prisiminti vadinamąjį referendumą dėl stojimo į ES, pažiūrėti jo rezultatus. Ten tik kiek daugiau nei 8 proc. pasisakė prieš stojimą į Sąjungą. Juk tai yra Europos rekordas. Vadinasi, jau tada buvo pasirengta viskam paklusti. Čia galbūt kažkas įvykę su gerokai perlenkta, tačiau labai gyvybinga katalikiška-krikščioniška nuostata, gyvuojančia mūsų žmonėse. Sunku pasakyti, tai tikrai yra Lietuvos fenomenas, galbūt netgi mentalinis. Per tą krikščionišką davatkiškumą...

- Juk per ilgą savo istoriją matėme daugybę visokių okupacijų ir svetimųjų interesų puoselėtojų, tad, logiškai mąstant, turėjome laiko įgyti tam imunitetą ir vertinti užsienį kritiškiau, principingiau?

- Vis ieškoma didesnės žalos, esą jeigu Lietuva bus ne su ES, tai neva ateis didžiulė žala ar grėsmė iš Rytų. O kad Vakaruose yra ne ką mažesnės grėsmės, kurios gali tarsi kandis drabužį sugraužti valstybę, stengiamasi nematyti. O graužiama kasdien, palaipsniui, metodiškai...

Štai šitos grėsmės lietuviams dar yra mažiausiai pažįstamos. Kai yra akivaizdus mūsų slopinimas, tuomet mes mokame ir galime priešintis, tačiau prieš tokį palaipsnį veikimą, ilgalaikes grėsmes jokio imuniteto dar neturime. Tiesiog trūksta sąmoningumo pasipriešinti tokiam šliaužiančiam, tyliam valstybės griovimui. Mūsų jaunimui paprasčiau yra išvažiuoti svetur, negu kažką daryti čia - jau kone pusės tautos nėra.

- Europoje matome ir atvirkštinių pavyzdžių. Antai labiausiai užsienio iniciatyvoms priešinasi britai. Kodėl?

- Tai yra imperinė valstybė ir jos tikslai niekada su Europa nesutaps. Didžioji Britanija greičiau su Amerika, kuri yra didžiausias pasaulinės galios centras, sutaps. Ką čia ir kalbėti - tai didžiausia imperija pasaulio istorijoje, todėl kitaip ir negali elgtis, pagaliau tai jų garbės reikalas, kol jie patys dar visiškai neužtvindyti buvusių imperijos pakraščių ir kolonijų gyventojų. Reikėtų britams šito užtvindymo nelinkėti. Jų toks savarankiškas laikymasis yra ir mums pavyzdys. Mes imperija buvome prieš 600-700 metų ir viskas jau užsimiršę. O britai imperijos statusą prarado tik 1948 metais ir jų atmintis dar gyva.

- Grįžtant prie dirbtinio pilietiškumo slopinimo, ar nematote pavojaus, kad visuomenė taps galutinai inertiška, netekusi bet kokios iniciatyvos? Gal kaip tik to ir siekiama, juk niekuo nesidominčią, nuolankią, abejingą ar visko bijančią masę lengviausia valdyti?

- Manau, kad nepavyks taip greitai sukurti tokios masės. Vis tiek Garliavos įvykiai labai aiškiai parodė, kad nėra tiek daug to abejingumo. Kita vertus, ta jėga buvo gana trumpalaikė - trumpiems sprinto bėgimams mes tarsi pasiruošę, tačiau labai trūksta stajerių, bėgančių ilgas distancijas... Dabartines valdiškas iniciatyvas siečiau su eilinių rinkimų ciklu. Mūsų politikoje ir viešojoje erdvėje apskritai yra labai daug konvulsijų. Tokių konvulsijų rezultatas yra ir praėjusieji Seimo rinkimai. Žemiau jau nukristi negalima. Aš esu optimistas ir įsivaizduoju, kad šiame Seime jau taip nebus ir žemiau jau nenukrisime, nei esame dabar. Nes tiesiog jau nėra kur kristi...