Ar būsime saugesni mokyklų, kultūros pinigus išleidę tankams?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, pirmasis krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS, socialinių mokslų daktaras Raimundas KAMINSKAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, rašytojas Romas GUDAITIS ir filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G. JAKAVONIS: Prisiminiau, Antrojo pasaulinio karo metais pas Vinstoną Spenserį Čerčilį (Winston Spencer Churchill) atėjo aukšti kariškiai ir pasiūlė karui skirti kultūros pinigus. Jo atsakymas buvo: „Jeigu mūsų valstybėje nebus kultūros, kam mes apskritai dalyvaujame kare?“

A. BUTKEVIČIUS: Aš manau, kad valstybės gynybai turi būti skiriama pakankamai lėšų. O visus tuos 20 metų valstybės gynybos reikmės buvo ignoruojamos, kad ir kokiais patriotais dėjosi žmonės valdžioje. Ar tai būtų konservatyvusis, ar kairysis sparnas, jie darė viską, kad valstybės gynybos reikmės būtų užmestos, užmirštos. Asmenys, skirti į gynybos vadovų postus, pataikaudavo politikams ir tiesiog nekėlė šio klausimo nei aštriai, nei kaip nors kitaip. Tad dabar turime situaciją, kai valstybės gynybos sistema yra nustekenta.

Tačiau kalbėti, kad turi būti skiriamos lėšos tik gynybos sistemai, yra didžiulė klaida. Dar pirmojo nepriklausomybės dvidešimtmečio metais garsus karo teoretikas Vytautas Bulvičius išleido knygą „Karinis valstybės rengimas“, kur turimas omeny ne gynybos ministerijos, ne kariuomenės, bet būtent valstybės rengimas.

Aš noriu pasakyti, kad toje Kultūros ministerijoje, apie kurią kalbate, taip pat turi būti programų, skirtų gynybai. Ir ne iš Kultūros ministerijos reikia atimti lėšas, bet verta klausti, ką šioje srityje mes darome, kad sutvirtintume savo visuomenės pasirengimą gintis.

Nepasakysiu jokios naujienos teigdamas, jog ši teritorija nėra apginama vien ginklu. Mūsų valstybė gali būti ir bus apginama tik tuo atveju, jei visa visuomenė bus įtraukta į gynybos organizavimą. Bet pirmiausia tai bus pasiruošimas kovoti ir išsaugoti savo valstybę, tai bus pasiruošimas nesikooperuoti su galimu priešininku, dalyvauti įvairiausiose akcijose padedant kariuomenei. Taigi tik esant šiems komponentams, galima kalbėti apie visavertę gynybą, kuri mūsų atveju turi būti totalinė gynyba.

Kalbame apie visos tautos gynybą. Ir šiuo atveju rezultatas pasiekiamas neatimant iš kultūros, sveikatos apsaugos, švietimo ar kurios kitos ministerijos. Gynyba pasiekiama planuojant. Taigi bet kuris iš ministerijų vadovų, bet kuris iš šiandieninių parlamento narių turėtų užduoti klausimą Vyriausybei: koks yra valstybės gynybos planas? Į ką bus dedamos šios lėšos?

Gynyba yra labiausiai planavimo reikalaujanti veikla. Labiau negu bet kuri kita, nes iš esmės tai yra dorojimosi su krize menas. Ir jeigu valstybė neturi savo gynybos planų, pagrįstų atitinkamais skaičiavimais, tai visa kita yra bandymas kažką daryti priešokiais. Tai pasakytina ir apie garsųjį vokiškų šarvuočių pirkimą, kuris yra ne kas kita kaip politinė demonstracija. Rūdysiančio metalo krūva nėra esmė. Svarbu, kaip visa tai, kas bus daroma, įsilies į bendrus NATO ir valstybės gynimo planus, apie kuriuos mūsų valstybės vadovai nemaloniai tyli.

Pone prezidente, jums mestas klausimas - malonėkite atsakyti, kokiems valstybės gynybos planams bus skiriamos šios lėšos. Jeigu tie planai iš tikrųjų galės mums padėti, aš būsiu pirmas, kuris šauks: atimkime pinigus iš kultūros. Bet iš pradžių prašom ant stalo planą.

G. JAKAVONIS: Tarpukariu garsus mūsų partizanas Justinas Lelešius-Grafas yra atkreipęs dėmesį, kad 40 proc. šalies biudžeto buvo skiriama krašto apsaugai, bet jau pokariu negalėjo atsistebėti, kurgi buvo tie visi šaunūs vyrukai, per paradus maskatavę blizgančiais ginklais? Jie neiššovė nė vieno šūvio. Bet užteko vieno Adolfo Šapokos istorijos vadovėlio, kad tarpukariu užaugtų visa patriotų karta... Jeigu lygintume dabartinius vadovėlius ir tarpukario...

R. KAMINSKAS: Jeigu lygintume pilietinį ir patriotinį ugdymą tarpukario ir šiandieninėje Lietuvoje, aiškiai matome, kad dabar į tai bendrojo lavinimo mokyklose beveik nėra kreipiamas dėmesys, o aukštosiose mokyklose išvis nekreipiamas. Mokykla tampa komercijos objektu. Svarbu, ką tu moki, bet visai nereikšminga, kokios yra vertybės.

Turime savęs paklausti: ar mes savo moksleivius, studentus rengiame Lietuvos valstybei, ar pasaulinei rinkai? Aš, mano tėvai, seneliai mokame mokesčius, gyvename Lietuvos valstybėje, taigi mes ir tikimės, kad ji stiprės, kad moksleiviai ir studentai turės motyvaciją. Bet nuėjęs į mokyklą ir paklausęs, kokie yra moksleivių ateities planai, girdžiu, kad trečdalis jų, o kai kur net pusė, nori greičiau gauti atestatą ir išvažiuoti. Neva pas mus vieno ar kito dalyko trūksta...

Taip, krašto apsaugos sistema tikrai yra svarbus dalykas, reikalaujantis racionalaus dėmesio ir tam tikrų finansų. Tačiau švietimas, aukštasis mokslas taip pat turi būti įskaičiuojami, kaip ir krašto apsaugos sistema. Mes turime vidurines, aukštąsias mokyklas, bet ar tikrai tiksliai esame apskaičiavę, kokių ir kiek mums reikia istorikų, inžinierių, architektų? Ar tikrai mums čia apsimoka juos rengti? O gal dalį programų reikėtų uždaryti, nes kaimyninėse šalyse jos yra stipresnės? Tuo klausimu nėra valstybinio požiūrio.

Užuot paskaičiavę, ko mums reikia, aukštojo mokslo reformatoriai, t.y. Vyriausybė, vykdo dirbtinį komercinį aukštojo mokslo institucijų jungimą, siekdami kontroliuoti tam tikrus materialinius išteklius. Aš švietimo, kultūros nepriešinčiau karo dalykams, jie vienas po kito eina. Jeigu nebus patriotų, motyvuotų žmonių, profesionalų, tai kam ta kariuomenė? Tarpukario Lietuva, mano galva, šiuo požiūriu yra kur kas už mus aukščiau, ji daugiau buvo padariusi.

G. JAKAVONIS: Kultūros ministrė net neslepia, kad jos vyras gyvena Švedijoje, kad baigusi kultūros ministrės kadenciją išvažiuos ten. Ar gali toks žmogus, kuris nesiruošia čia gyventi, būti mūsų kultūros ministru?

R. GUDAITIS: Jeigu lygintume prieškario Lietuvą, mūsų valstybės aukso amžių, ir dabartinę situaciją, nereikia pamiršti, kad tą valstybę tuomet kūrė Lietuvos kaimas. Labai dvasingas, turintis savo etninę kultūrą, savo moralinius principus, labai gaspadoriškas. Ir visi tie, kurie dalyvavo valstybės valdyme, nors ir baigę užsienio universitetus, buvo išeiviai iš kaimo. Todėl buvo labai pragmatiškas žvilgsnis į valstybės statybą. Mes to žvilgsnio nebeturime. Deja, reikia pripažinti, kad daugeliu atvejų prie Vyriausybės vairo atsiduria nekompetentingi žmonės. Tas brovimasis per galvas, siekiant įvairiausiomis priemonėmis būtinai užimti aukštą postą, mane stebina. Daugeliu atvejų tie žmonės yra nepajėgūs dirbti savo darbo. Tai didžiulė mūsų problema.

Tas išankstinis tikslas, kad reikia skirti gynybai 2 proc. BVP, juk buvo aiškus anksčiau. Tam reikėjo ruoštis, atlikti programų reviziją. Daugelis programų yra tuščios, bet gausiai finansuojamos. O jeigu būtų nuskriaustos tokios sferos kaip kultūra, švietimas ar sveikatos apsauga, tai būtų ne mūsų valstybės interesas.

Tos lėšos turbūt bus skiriamos ginkluotei įsigyti, profesionaliai mūsų krašto apsaugos daliai stiprinti. Bet aš būčiau šalininkas, kad būtų įgyvendinta privalomoji karinė tarnyba. Joje galima ne tik išmokti naudotis šiuolaikine ginkluote, perprasti karybos principus, dalyvauti pratybose, patirti įvairiausius sunkumus, bet tai ir tikro patriotizmo mokykla. O man atrodo, kad mes patriotizmo egzamino nelabai išlaikome. Daug kas čia šūkavo, o kiek realiai savanorių? Man asmeniškai keistai atrodo tas labai griežtas šaukiamųjų skaičiaus mažinimas. Ar jų neturėtų būti daugiau?

Tą tikrąjį Tėvynės gynėją, tikrą patriotą turi ugdyti, aišku, mokykla ir visas mūsų gyvenimas. Visi mes turime jį ugdyti, visuomenė turi smarkiai prie to prisidėti. Tačiau Lietuva, kuri kūrėsi tarpukariu, nesusidūrė su tokiais iššūkiais, kurių šiandien kyla mums. Pirmiausia tai - internetas, kuris yra ne tik žinių, ne tik mokslo šaltinis, ne tik komunikavimo priemonė, bet gali būti panaudotas ir priešiškais tikslais - siekiant destabilizuoti padėtį šalyje, sukelti nepageidaujamas nuotaikas.

Kitas didžiulis iššūkis šiuolaikinei visuomenei - masinės kultūros standartų įsigalėjimas. Tai poetizavimas instinktų, nuogo kūno, erotikos, nevaržomų jausmų ir nuostatų, kad man viskas galima, kad aš viską galiu.

K. STOŠKUS: Karinė jėga yra viešas, oficialus ir politiškai labai patogus klausimas, nes jis susijęs su mūsų įsipareigojimais tarptautinėms karinėms organizacijoms. Tie įsipareigojimai, be abejo, privalomi, bet istorija moko, kad valstybė išsilaiko tik tada, kai ji yra pakankamai sutelkta ir pilietiška, patriotiška. O dabar žmonės meta viską į šalį manydami, kad jų niekas nesaisto su savo kraštu, palieka jį ir paskui neketina grįžti, jau išvažiuoja ir nekęsdami šio krašto. Kiek yra lietuvių, kurie tą atvirai pasako.

Ginkluotė, tankai ničnieko nereiškia, jeigu nėra sutelktos pilietinės valios. Čia tą kartoti lyg ir gėdinga darosi, nes tai visi gerai supranta. Bet imtis atsakomybės spręsti problemą nelabai kas nori, ir visi dažniausiai kaltina mokyklą. Tai suprantama, nes mokyklose yra dedami pamatai. Vis dažniau kalbama ir apie šeimą. Svarbu, kokia yra šeima, paskui kokia mokykla, o toliau aukštoji mokykla. O kokią mes dabar sistemą turime? Nei tėvai yra įgalūs vaikus patriotiškai formuoti, nei mokykla įgali. Ji saistoma programų, o šios savo tendencijas beveik kas ketveri metai keičia.

Aš čia specialiai peržiūrėjau dabartinės Kultūros ministerijos finansuojamas programas. Iš 17 programų jūs nerasite nė vienos, skirtos patriotizmo temai. Nebent vienintelė lituanistikos studijų programa, likusi nuo 2014 metų. Tokia, žodžiu, pridėtinė, kaip šuniui penkta koja.

Juk kokioje mes esame atsidūrę keistoje padėtyje? Šis mūsų naujos valdžios atėjimas buvo susijęs su labai gražiais pažadais, kad kultūros politika bus svarbiausia. Mus visus tai nuginklavo. Kai buvome susitikę su jų lyderiu, jis sakė, kad mums reikia nuo vertybių pradėti. Labai gražu buvo iki rinkimų ir per juos, kai buvo kalbama apie vertybes. Bet kas nutiko po to? Kur tos vertybės dingo? Tokie vaikiški dalykėliai išmetami. Jeigu tik tokias vertybes tepajėgia iškelti, kas tada yra vertybių hierarchija?

Specialiai pasižiūrėjau Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programą. Ten daug sykių buvo kartojami žodžiai „subalansuotas“ ir „demokratinis“. Dabar kultūros politikoje irgi tie du principai įrašyti pabrėžtinai. „Demokratinis“, matyt, paimtas iš anksčiau buvusios ministerijos parengtų kultūros plėtros gairių, o „subalansuotas“ jau susijęs su žemdirbiška ideologija, tai ekologinis terminas. Aš pono R.Karbauskio paklausiau, kaip jis įsivaizduoja „subalansavimą“. Sako, mes prižiūrėsime ministerijas ir ministrus.

Aš jau buvau išreiškęs priekaištą dėl to, kad kultūros ministrė yra užklydęs į šį kraštą žmogus, menkokai pasirengęs profesionaliai. Vadybos įgūdžių ji turi, bet jos supratimas apie Lietuvos kultūros būklę juokingai naivus. Jai įdomiausia buvo tai, kad Vilnius - Europos kultūros sostinė. Mes tai juokėmės iš to projekto, per kurį ir „vamzdis“ Neries krantinėje atsirado, o jai jis - įdomus. Paskui ji teigė nusiminusi, kad čia per mažai kosmopolitinės orientacijos žmonių. O mes juk dejuojame, kad jos yra per daug ir ji užgožia tą lokaliąją Lietuvą. Tai kaip norėti, kad čia kas nors keistųsi?

Iš Kultūros ministerijos programų keturios skirtos bibliotekoms ir dar keturios tiesiogiai ar netiesiogiai - kino menui. Bet kokias knygas dabar žmonės daugiausia skaito? Biblioteka yra niekis, jeigu leidžiamos vienos dienos knygos, tas masinis skaitalas. Tas pats kine. Tarp masinės ir profesionaliosios kultūros yra didžiulis skirtumas. Viena pati išsilaiko, nes surenka daug skaitytojų ir publikos, o kita - reikalauja globos. Galime rūpintis knygomis, bet viskas priklausys nuo to, kas tose knygose bus, atitinkamai tai bus ir bibliotekose. Šio kriterijaus ši ministerija neturi.

Viena programa labai keista. Ji skirta kūrybai ir pavadinta Kūrybinės veiklos programa. Turima galvoje, kad menininkai važiuos į kaimus ir ten ta įvairi kūrybinė veikla bus nustatoma pagal trukmę. Bet toje programoje iškart apibrėžta, kad 3 proc. bus skirti administravimui ir konsultacijoms. Skaitai ir nežinai, ar juoktis, ar verkti. Vadinasi, administravimui garantuoti

3 proc., o kas nuo to liks, bus galima skirti tam svarbiausiam uždaviniui. Jeigu tokie dalykai gali vykti, tada trūksta žodžių.

A. BUTKEVIČIUS: Aš jau minėjau, kad gynyba - tai planas. Teisingiau, net ne pats planas, o proceso planavimas. Gynybos specialistai juokauja, kad nė vienas planas neišlaiko susidūrimo su priešu. Nė vienas planas neišlaiko pirmo šūvio. Bet pats procesas, per kurį yra paruošiama labai daug įvairių reagavimo formų, yra pagrindas sėkmingai valdyti bet kokią krizę.

Jeigu mūsų Vyriausybėje sėdi žmonės, suvokiantys tokias aksiomas, kurios čia buvo pasakytos, jeigu tai profesionalai, jie niekaip negalėtų pakliūti į situaciją, kai jiems kažkas pasakytų, kad dabar nuo visur kitur pinigus nurėšime ir skirsime gynybai. Tai reiškia, kad iki to laiko jie visai nemąstė. Vadinasi, Lietuvoje buvo ignoruojamas šis valstybės gyvenimo aspektas, kol įvyko kažkoks tarptautinis įvykis, sakykim, Donaldas Trampas (D.Trump) ėmė ir pagąsdino, kad mūsų negins. Ir tada mūsų prezidentė, kuri atstovauja šiuo atveju JAV pozicijai, sako: taip, mes turime parodyti kitokį vaizdą. Tad elementariausiu, primityviausiu būdu yra pasiūloma apkarpyti visus kitus biudžetus.

Valstybės gynimo aspektai turi būti realizuojami visose ministerijose, netgi bet kurioje savivaldybėje. Lietuvai patirti katastrofą gali būti labai nesunku tiesiog nesusitvarkius elementariausių problemų komunaliniame ūkyje. Klausimas visiems šitiems biudžeto karpytojams: ar pasidomėta, kaip municipalitetai yra pasiruošę galimai krizei? Kaip yra pasiruošę tiekti, sakykim, geriamąjį vandenį Lietuvos gyventojams? Be vandens juk - niekur. O atsakymas bus: nepasiruošta. Aš buvau vienintelis kvailys Vilniaus savivaldybėje, kuris bandė išgelbėti naikinamas slėptuves ir klausė, o kokius gi resursus privalo turėti savivaldybė, kad galėtų aprūpinti gyventojus krizės atveju bent trims dienoms. Su manimi apie tai buvo nekalbama. Kaip jūs žinote, bet kuri valstybė privalo turėti atsargą, sukauptą krizės atvejui. Dabar atsakykite man: ar tie nukarpyti biudžetai eis tai valstybės atsargai sukaupti? Kam jie bus skirti?

G. JAKAVONIS: Šaukštams.

A. BUTKEVIČIUS: Žmonės, kurie šiandien sėdi Vyriausybėje, neužduoda sau elementarių klausimų. Ir todėl mums jie atrodo labai keisti. Nesvarbu, koks efektyvus būtų Saulius Skvernelis ar visi kiti, bet jis turi puikiai žinoti atsakymus į mano keliamus klausimus. Jis turi apie tai kalbėti. Valstybės gynyba ne visur yra paslaptis. Yra daugybė dalykų, kurie turi būti viešai pateikiami. Žmonės galų gale turi žinoti, ką valstybė darys vienu ar kitu atveju, kaip jais rūpinsis, kad jiems būtų parengtos elementarių vaistų atsargos. Kad net tuo atveju, jei teritorija bus okupuota, jų gyvenimo elementarios sąlygos bus kažkokiu būdu užtikrinamos. Ir tik tokiu atveju tu suvaldysi ir gresiančią paniką, ir galų gale prisidėsi prie valstybės gynimo. Taigi mano atsakymas yra labai trumpas: taip elgiasi visiškai nemąstantys ir nesuvokiantys krizės valdymo pradmenų žmonės. Ir su tokia Vyriausybe nesinori patekti į bėdą.

R. KAMINSKAS: Dalis politikų, ypač prieš rinkimus, daug kalba apie vertybes ir apie tai, ko žmonės nori, bet praėjus tam tikram laikui viskas vyksta kaip paprastoje akcinėje bendrovėje - prasideda buhalterinis mąstymas. Patvirtinamas biudžetas, pagal tam tikrus prioritetus paskirstomos lėšos, o paskui žiūrima, kaip čia buhalteriškai sukarpyti, apkarpyti ir pan.

Tarkim, aš manyčiau, kad krašto apsaugai tikrai reikia daug lėšų. Bet ar jos bus tinkamai panaudojamos, ar yra konkretūs planai, ar tikrai bus perkamos reikiamos technologijos, o kaip bus rengiami kariai? Pavyzdžiui, kodėl iki šiol mokyklose nėra karinio rengimo? Kodėl jo nėra aukštosiose mokyklose?

Čia buvo kalbama apie privalomąją karinę tarnybą. Manau, kad, žinant mūsų prastą demografinę padėtį, reikėtų kelti klausimą apie visuotinę privalomąją tarnybą. Kad tarnautų ir vyrai, ir moterys, kaip yra Izraelyje. Izraelio kūrėjai, buvę litvakai, yra iš mūsų žemės, - ten tikrai yra gerosios patirties telkiant, mobilizuojant visuomenę. O dabar mes kalbame apie aukštąją mokyklą arba apie kultūros institucijas, jų administravimą ir pinigus, bet nekalbame apie vertybes, o kultūra ir mokslas tapo daugiau paslauga.

Aukštojo mokslo įstatymas teigia, kad universitetai yra kultūros centrai, kultūros nešėjai. Bet kiek dabar mūsų bendrojo lavinimo ir aukštosios mokyklos yra tie kultūros centrai, susiję su pilietiniu ugdymu? Nes jeigu jie susiję su pilietiniu ugdymu, tai susiję ir su kariniu rengimu. Pavyzdžiui, kiek mes šiandien esame pasiruošę civilinei saugai? Kiek iš mūsų jaunų žmonių, įskaitant merginas, turi supratimą apie ginklą, jo valdymą? Matome akivaizdžių spragų. O juk žinome seną patarlę: jeigu nori ramiai ir taikiai gyventi, turi ruoštis gynybai.

A. BUTKEVIČIUS: Tegul ne ginklą, tegul bent pirmosios pagalbos pradmenis išmanytų.

R. GUDAITIS: Štai Gedimino kalnas griūva visiems matant. Įsivaizduokime: 2018 metų vasario 16 diena. Šimtmetis. Bet mes sulaukiame Vasario 16-osios su nesutvarkytu Gedimino kalnu, su tomis nuošliaužomis. Aš nežinau, kaip tai pavadinti. Tai mūsų tragedija.

Kodėl nebuvo galima apsitvarkyti be tų milijonų eurų? Juk galima buvo daug ką padaryti ir savo rankomis, jeigu būtų kvietimas specialistų, žinančių, kaip tvirtinti tą kalną. Dabar, aišku, vyks viešieji pirkimai, konkursai, - mes jau žinome, kaip jie rengiami. Ir čia susiduriame su tuo, kad visi bijo imtis atsakomybės. Dabartinė kultūros ministrė, žinoma, vengs tos atsakomybės. Kiek buvo kultūros ministrų, jų visų veikla, aš nebijau to teigti, apgailėtina ir netgi nusikalstama. Nes dėl nekompetencijos, dėl neišmanymo buvo priimta tokių sprendimų, kurie buvo mūsų kultūrai žalingi. Pavyzdžiui, kino studijos, unikaliausio kino fabriko, kokio nebuvo kitose Baltijos šalyse, sunaikinimas. Dabar ten brangių namų kvartalas.

Man peršasi mintis, kad reikia sukurti karinį štabą, o jam turi vadovauti tikriausiai ministras pirmininkas. Ir tas štabas turi dirbti kiekvieną dieną, neiti dabar atostogauti ir pramogauti kažkur, o dirbti. Nes padėtis yra baisi, katastrofiška. Įsivaizduokime, kaip yra buvę, pavyzdžiui, aplinkinėse šalyse, kai lyja mėnesį. Praha, pavyzdžiui, skendo. Įsivaizduokime, prasidėtų liūtys ir nesiliautų. Gal Dievulis mums laikys skėtį virš Gedimino kalno ir nieko bloga neįvyks?

Aš manau, svarbu ne tik tarnyba kariuomenėje. Ar esant ekstremaliai situacijai gelbstint Gedimino kalną mūsų kariškiai negali prisidėti? Ar čia turi būti parašyta kažkokia programa? Juk reikia gelbėti mūsų valstybės svarbiausią simbolį. O atostogausime tada, kai įveiksime šitą savo bėdą ir didžiulę gėdą. Plazda dabar mūsų trispalvė tokioje vietoje, o nuleiskim šiek tiek akis ir pasižiūrėkim, kas dabar ten vyksta.

O R.Karbauskio vadovaujamas Seimo Kultūros komitetas privalėtų susirinkti ir parengti medžiagą neeiliniam Seimo posėdžiui, kur visi turėtų būti išklausyti dėl Gedimino kalno padėties. Ir po to turi būti priimtas kažkoks sprendimas. Mes gyvename valstybėje vis dėlto.

A. BUTKEVIČIUS: Gal panaudoti Signatarų įstatymo suteikiamas galias ir inicijuoti tai, apie ką jūs kalbate?

R. GUDAITIS: Aš pasiūliau signatarams, bet visi pradėjo kalbėti, kad reikia pareiškimų. Na, atseit dar vieno iš daugybės pareiškimų...

K. STOŠKUS: Visi esame linkę į beviltiškumą, kad nieko negalime padaryti. Galime tik pamurmėti ir tokiame pokalbyje išreikšti požiūrį. Pats geriausias pavyzdys - štai sudegė daugiaaukštis namas Londone. Ir iš karto buvo priimtas sprendimas per dvi savaites iškeldinti 15 šitokių namų. Vadinasi, normalioje valstybėje visi tokiais atvejais mobilizuojami ir prisiimama atsakomybė, po to seka veiksmai. O čia atsakomybės niekam nėra.

Kita vertus, net kai išgirdau jūsų temos formuluotę, mano pirma reakcija buvo: o gal ir gerai, kad tų pinigų sumažės? Juk vis tiek jie eina niekais Kultūros ministerijoje. Jie gi neturi strateginio plano, neturi prioritetų. Jeigu politikoje nėra prioritetų, gali duoti pinigus, kam tik nori, iš gatvės atėjusiam žmogui. Kadangi dabar nėra ribų tarp meno ir antimeno, tarp kultūros ir kontrkultūros, kiekvienas gali pretenduoti į tuos pinigus. Dabar jau yra apibrėžimas, kas yra meno kūrėjas, bet iš to apibrėžimo nieko nepaaiškėjo. Tuos pinigėlius „įsisavins“ žmonės, sudarę klanelį, užėmę tam tikras pozicijas. Tad Lietuvos kultūrai nuo to biudžeto apkarpymo nė kiek nepablogės. Hėgelis yra pamokęs, kad lazda turi du galus, buitiškai sakant. Kartais blogis į gera išeina. Bet apgailėtina, žinoma, kad tokie žmonės imasi tokio atsakingo darbo. Mes daug tikėjomės iš kultūros politikos ir laukėme, kad galų gale bus valdžia, kuri suprato, jog politiką reikia perorientuoti nuo tarnavimo ekonomikai prie tarnavimo žmogui. Galėjo būti pakloti pagrindai, bet...

Plačiau apie tai skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“