Apie kiemsargius ir batus

Pastebėjimas

"Kad ir ką sakyčiau, vis tiek parašysite, kad kiemų bei gatvių valytojus žiema ir vėl užklupo netikėtai", - rėžė bendrovės "Klaipėdos želdiniai" direktorius Gediminas Valašinas, paklaustas, ar ryte į darbą nečiuožė su pačiūžomis.

Gerbiamo direktoriaus žodžiuose tiesos yra - už kiekvieną kryptelėjimą ant slidaus šaligatvio ar apledėjusių laiptų šunis kariame ant tų, kurie lyg ir privalėjo garantuoti mums saugią kelionę, bet to nepadarė.

Kiemsargiai - bene labiausiai keikiamos profesijos atstovai atėjus žiemai. Kažkodėl visiems atrodo, kad kastuvais ir šluotomis jie mosuoja per lėtai arba nemosuoja visai.

O štai namų valdų direktoriai savo pavaldiniams gerų žodžių negaili - esą už 800 litų per mėnesį ledą pūgos metu kapoti gali tik labiausiai šiam darbui pasišventę žmonės.

Dar daugiau papasakojo vienos bendrovės, kuri administruoja apie 40 proc. uostamiesčio daugiabučių, atstovas Mindaugas Genys.

Anot jo, kai praėjusią vasarą uostamiesčio Savivaldybė nusprendė sumažinti kiemsargių darbo dienų skaičių, o kartu ir algas, šie paskelbė neterminuotą streiką, tačiau ir jo metu kai kurie kiemų valytojai nepaleido iš rankų šluotų - dirbo nemokamai. Teisinosi, kad netvarkoje nepratę gyventi.

M. Genys apgailestavo, kad viena iš sunkiausių ir mažiausiai apmokamų profesijų Klaipėdoje yra tarsi nematoma ir iškart prisiminė, jog sostinės Savivaldybė bent jau mažą duoklę jai atidavė. Vienais metais rinko geriausią Vilniaus kiemsargį ir laimėtoją savaitei išsiuntė pasilepinti į šiltus kraštus.

"Nepakeliu rankų, vaikeli, tik dabar parėjau namo. Budėjau prie lango nuo 24 val. Kai pradėjo pustyti, į darbą išėjau 4.30 val. Iki pietų sutvarkiau visų 6 namų kiemus. Žinau, kad sningant kapoti ledą leidžiama jau nuo 4 val. ryto, bet tada gyventojai pradeda siusti - trukdom miegoti. Girdėjau, vieną moterį net primušti žadėjo. Aš jau įpratus - sakau, langus užsidarykit. Gyventojai mane pažįsta - jų kiemus valau 16 metų, per daug ir nepuola. Žiemą svarbiausia nuvalyti daugiabučių laiptus. Tik pamatau, kad bėda, lekiu su kastuvu ir tada, kai išeiginės", - apie kiemsargio kasdienybę porino klaipėdietė Bronė Riabovienė.

Per keliolika metų Bronės darbas nėkart nebuvo įvertintas pinigine premija. 16 metų šluodama šaligatvius, rinkdama šiukšles ir kapodama ledą ji nenusipelnė net jokio padėkos rašto. Didžiausias įvertinimas - namų valdų direktorės pagyrimas, kad kiemai švarūs, ir per televizijos žinias reportaže apie kiemsargių streiką parodytas jos veidas.

Gal ir eitų ieškoti kito darbo ponia Bronė, bet niekas priimti nenori - per sena, iki pensijos liko dveji metai, todėl, kol sveikatos bus, žada iš rankų šluotos nepaleisti.

Tokių kiemsargių, kaip ji - dauguma. Kartais, smarkiai sningant, kaip buvo praėjusį savaitgalį ir bus visą šią savaitę, - šių žmonių darbas primena kovą su vėjo malūnais. Nuvalo kiemą, barsto, o po pusvalandžio - ir vėl tas pats.

Šiuo straipsniu liaupsinti kiemsargių neketinau, tiesiog šliauždama vieną rytą apledėjusiu šaligatviu ir krapštydama iš akių įkyriai mano makiažą gadinantį sniegą, pagalvojau, kad net didžiausi pinigai tokiu oru į lauką manęs neišvarytų.

Kita vertus, ir kiemsargių visokių yra. Pavyzdžiui, miesto bendruosius plotus valančios bendrovės "Klaipėdos želdiniai" vadovas G. Valašinas neslėpė, kad per praėjusį savaitgalį suskaičiavo visų savo pavaldinių "griekus". Anot jo, tą daryti labai lengva - sniego krūvos parodo, kurie darbuotojai dėl siaučiančios pūgos "išgyveno" ne darbo vietoje, bet namuose prie lango.

"Su 20 darbuotojų kalbėsimės labai rimtai. Žiema tik prasidėjo, o jau matau, kad su kai kuriais iš jų teks atsisveikinti", - guodėsi G. Valašinas.

Jis prisipažino, kad vakar ryte net ir uoliausi darbuotojai nespėjo smėliu barstyti pietinės uostamiesčio dalies. Gausūs krituliai visą darbą vertė perniek ir nuvalytus plotus vėl stingdė į ledą.

G. Valašinas - racionalus žmogus, jis žiemos ištiktiems klaipėdiečiams pasiūlė išeitį - ne koneveikti kiemų ir šaligatvių valytojus, o tiesiog pasikeisti rudeninius batus į žieminius.

"Kodėl žiemą keičiame apavą savo automobiliams, juk ne šiaip sau? Tai ir batais visi turėtų pasirūpinti, tada ir nelaimių mažiau būtų", - įsitikinęs pokalbininkas.

Kiek jis teisus - didelis klausimas, mat surasti tikrą žieminį, neslidų apavą - užduotis rimta, beveik prilygstanti iššūkiui. Lietuvos parduotuvėse išrikiuotų batų kilmės šalys (Italija, Ispanija, Kinija) verčia abejoti, ar su jais galima klampoti per kalnus sniego. Net plika akimi matyti, kad permainingiems mūsų orams dauguma jų nepritaikyti.

Galima pasiguosti nebent tuo, jog, kaip ir kasmet, "netikėtai užklupusi žiema" bei slidūs batų padai nevertė iš kojų klaipėdiečių - vakar iki pietų medikų pagalbos prireikė tik pavieniais atvejais. Kai kurie skubėdami į darbus nikstelėjo kojas, susimušė šonus, bet lūžių nebuvo.

Vaida JUTKONĖ