Antanas Vinkus: "Neringa buvo mano svajonė"

Neringa - trapus ir unikalus gamtos kampelis, lankytojus iš viso pasaulio traukiantis dėl kvapą gniaužiančios švelnios pušynų, kopų, vandens ir vėjo muzikos, švarių paplūdimių, koncertų po atviru dangumi, sielą gydančios tylos. Prie Neringos savivaldybės laivo šturvalo stojo išskirtinis kapitonas - gydytojas, diplomatas, o dabar ir meras Antanas VINKUS.

- Daug kartų esate įrodęs, kad mėgstate staigius ir svaigius posūkius ir juose neiškrentate iš dideliu greičiu lekiančio gyvenimo lokomotyvo. Kodėl atsisakęs diplomatinės tarnybos apsistojote Nidoje, kaip įsikūrėte?

- Apie Nidą mąsčiau ne vienus metus ir dabar labai džiaugiuosi, kad svajonė pagaliau išsipildė. Į Neringą sugrįžau po 45 metų. 1966-ųjų gruodžio 1 dieną buvau paskirtas Neringos ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Vadovavau 10 lovų ligoninei, pats buvau ir terapeutas, ir dienos chirurgas. Žiemą teko net akušeriu-ginekologu pabūti, priimti vaikelį. Kai moteris laimingai pagimdė, ėjau pakelta galva. Gimiau Kretingoje, tačiau iki paskyrimo Neringoje nė karto nebuvau buvęs.

Prieš keletą metų supratau, kad mane traukia tas Dievo apdovanotas kraštas. Iš pradžių nedrįsau priimti sprendimo, bet galų gale, kaip sako rusai, neišlaikė poeto širdis ir siela. Labai vertinu ir branginu neringiškių pasitikėjimą manimi. Supratau, kad ir meras būdamas vienas visų darbų nenudirbsiu, neringiškių problemų neišspręsiu - tik kartu su komanda. Pradėjęs darbą pamačiau, kiek daug yra padarę mano pirmtakai Stasys Mikelis, Vigantas Giedraitis.

Norėčiau prisidėti prie šio krašto gražesnės ateities, žmonių geresnio gyvenimo.

- Esate užsitarnavęs teisę į poilsį. Ar nepasvajojote apie ramų pensininko gyvenimą, kai ryte atsikėlus niekur nereikia skubėti, visas laikas tik jūsų vieno?

- Dievas, sukurdamas žmogų, negalvojo apie tokią būseną kaip pensininkas. Ne kiekvieno tas pats biologinis amžius yra pensinis. Patys turime sau tarti, kada laikas išeiti iš aktyvios veiklos. Aš turbūt judėsiu ir karste. Kol akys matys, kol didelės ligos aplenks ir širdis lieps mylėti aplinkinius, stengsiuosi daryti gerus darbus.

- Būdamas Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų generaliniu direktoriumi, ministru, buvote griežtas. Ar jūsų ranka ir po diplomatinės tarnybos vis dar kieta it geležis?

- O, ne. Gyvenimas ragus labai aplaužė. Į vadovo žodžius reikia įsiklausyti, tą ir pats visada darydavau, bet nevalia pamiršti, kad kiekvienas žmogus turi atsakomybės ir kolegialumo jausmą. Gyvenime patyriau ir sėkmių, ir nesėkmių. Viską apmąstai, mokaisi. Būdamas diplomatu mokiausi rinkti žodžius. Pavaldinį galima išbarti piktai, bet kur kas geriau yra maloniai duoti suprasti, kad ne tuo keliu, brolau, eini. Reiklumą sau išlaikiau, norėčiau pareigingumo ir iš kitų.

- Ar 40 metų dirbus sveikatos apsaugos sistemoje ir užkopus ant aukščiausio karjeros laiptelio buvo sunku viską mesti ir nerti visai į kitą sritį, pradėti diplomatinę tarnybą? Gal tikėjotės, kad diplomato darbas panašus į gydytojo?

- Šis apsisprendimas buvo labai sunkus. Mylėjau ligonį visa širdimi. Ligonis man buvo šventas dalykas. Ir savo kolegoms diegiau, kad mes tarnaujame ligoniui, kad Dievas davė laimę ir garbę atiduoti žmonėms visas jėgas.

Dar būdamas poliklinikos, ligoninės vadovu, vėliau ministru, supratau, kad tiesmukai prašydamas ar reikalaudamas visada atsimuši į sieną. Reikėdavo įrodinėti, kur turi eiti sveikatos apsaugos sistema, kokios reikia materialinės bazės, kokios trūksta įrangos, gauti finansavimą. Panaudodavau gyvenimo patirtį ir diplomatinį bagažą. Ir savo jauniems kolegoms sakydavau, kad medikas turi būti didelis diplomatas ir psichologas, kad ligonis nuo pirmų susitikimo akimirkų pajustų, jog atėjo ne pas svetimą žmogų, o pateko ten, kur jam reikėjo. Kad atvertų gydytojui širdį, patikėtų fizinį ir dvasinį skausmą ir neabejotų gydymo metodika.

Atsisveikinau su medicina būdamas VUL Santariškių klinikų vadovas. Išeidamas iš kabineto ant stalo palikau baltą voką su laišku naujam generaliniam direktoriui Aleksandrui Laucevičiui. Rašiau, kad Dievas davė garbę pamilti čia dirbančius medikus ir žmones, ir raginau jį nepraleisti progos juos mylėti ir globoti bei saugoti, atiduoti maksimumą jėgų ligoniams. Jaudindamasis užrakinau kabineto duris, raktą palikau ligoninės budėtojui ir išėjau į vidinį ligoninės kiemelį su berniuku ir gėlėmis. Žemai nusilenkiau ir pajutau riedančią ašarėlę. Sudraudžiau save tardamas: “Vinkau, pirmyn”.

- Jūs ir dabar negalite apie tai ramiai pasakoti. Jaudulį jaučiu iš jūsų balso.

- Mano gyslomis teka gydytojo kraujas, toks, matyt, gimiau ir visada būsiu.

- Tapus diplomatu reikėjo išmokti begalę dalykų. Kaip sekėsi švelninti santykius tarp šalių, atlikti diplomato pareigas?

- Diplomatas vykdo savo šalies Seimo, Vyriausybės užduotis. Bet taktiką pasirenka ir atsakomybę pats prisiima. Gerus santykius tarp šalių nulemia judėjimas į abi puses. Kaip šeimoje. Jei žmona nori šiltų santykių ir juos puoselėja, tą turi daryti ir vyras. Ir tarp valstybių geranoriškumas turi būti abipusis.

- Diplomato karjerą pradėjote Estijoje. Ar sunku buvo priimti estų santūrumą, su jais susidraugauti? Kokios patirties įgijote Latvijoje, Rusijoje?

- Labai vertinu visas estų charakterio savybes. Jie yra padoriai santūrūs ir mano impulsyvumas šalia jų mane patį baugino. Jų kultūringa ir santūri laikysena mane mokė santūrumo. Ketveri metai Estijoje man be galo brangūs ir laimingi. Lietuvos ir Estijos diplomatiniai santykiai buvo ir tebėra geri. Jų nuostabi gamta, skandinaviškas gyvenimo būdas, aukštas informacinių technologijų lygis. Smagu, kad abi šalys yra lygiateisės, kartu stovėjome Baltijos kelyje.

Estų kalba sunki, todėl išmokau tik keletą frazių, o būdamas Latvijoje viešuose renginiuose drįsdavau kalbėti latviškai. Rygoje gyvenau dvejus metus ir kai reikėjo palikti Latviją, mums su žmona Danute nesinorėjo išvažiuoti, palikti nuostabius draugus, lietuvių bendruomenę.

Rusijoje dirbau dvejus su puse metų. Kai važiavau į Maskvą, įteikiant įgaliojimus man linkėjo ieškoti bendraminčių, suvienyti pozityvias jėgas. Jei nori atrasti gerų žmonių, visada tai ir padarysi. Maskvos lietuviai yra nuostabūs, dalyvaudavau jų šventėse. Maskvos lietuviai padėjo pažinti rusų intelektualus, kultūros žmones. Įeiti į Rusijos visuomenę man padėjo 15 metų Rusijos sostinėje gyvenantis aktorius Juozas Budraitis. Kai abiejų šalių santykiai tapdavo banguoti, vėsdavo, J.Budraitis juos šildydavo. Žaliu langu buvo ir Vachtangovo teatrui vadovavęs režisierius Rimas Tuminas. Maskvoje yra įvairiai mąstančių, bet visad ieškojau teigiamybių, padėjau spręsti kultūrines, ekonomines užduotis.

- Kada, užsiimdamas kokia veikla jautėtės laimingiausias?

- Kai susipažinau su savo žmona Danute. Abu buvome labai laimingi, kai mums gimė sūnus Mindaugas. Dabar esame laimingi, kad jau greitai švęsime bendro gyvenimo 40-metį. Ir nors namie aš esu po žmonos padu, tai mums netrukdo sutarti. Dažnai pasvarstau, kad gal ir nebūčiau toks laimingas, jei ne mano žmona Danutė. Nesu be trūkumų, bet sugebu ir bandau taisytis, o nusižengęs atsiprašyti. Ir ne tik šeimoje. Būdamas VUL Santariškių klinikos vadovas per pasitarimą pakeltu tonu išsakiau kritines pastabas vienam talentingam chirurgui. Po pasitarimo susivokiau persistengęs, buvau neteisus. Kitą rytą be penkių minučių septynios aš, generalinis direktorius, laukiau prie jo kabineto durų. Daktaras išsigando, pakvietė į vidų, klausė, kas atsitiko. Pasakiau, kad atėjau atsiprašyti. Jo akyse pamačiau nuostabą ir jaudulį. Didžiuojuosi, kad radau jėgų prisipažinti klydęs. Kiekvienas turime rasti jėgų atsiprašyti ir negalvoti, kad esame patys protingiausi.

Linkiu ir “Respublikos” skaitytojams ieškoti geranoriško šypsnio, pastebėti kitų žmonių padorumą ir dažniau spausti vieni kitiems rankas.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"