Antanas Matulas: Černobyliečiai patys kalti

Vakar Seime į trumputį 25-ųjų avarijos Černobylio atominėje elektrinėje metinių paminėjimą pakviesti likviduojant jos padarinius dalyvavę lietuviai guodėsi negalį gyventi oriai, nes politikų priimti įstatymai leidžia jiems tik būti gražiai palaidotiems.

Siuntė sovietų valdžia

Seimo pirmininkė Irena Degutienė per minėjimą sakė, kad prieš 25 metus įvykusi Černobylio katastrofa kiekvieną iš mūsų sukrėtė ir kartu patikrino mūsų žmogiškumą, mūsų pasiryžimą ateiti į pagalbą nelaimės ištiktiems žmonėms.

“Daugybė mūsų statybininkų, vairuotojų, gydytojų, kitų neįvardytų profesijų žmonių pakilo į pagalbą broliškai ukrainiečių tautai ir grįžo fiziškai ar moraliai suluošinti visam likusiam gyvenimui. Padarinius jautė ir tebejaučia dirbusiųjų vaikai”, - sakė Parlamento vadovė.

Ji priminė apgaulingą sovietinę propagandą, įtikinėjusią žmones nebijoti dirbti avarijos vietoje, nebijoti prarasti ryšio su savo artimaisiais, kaip vėliau paaiškėjo, - visam laikui.

“Skaudžiausia ir neteisingiausia - kad sovietinė valdžia, siuntusi žmones likviduoti avarijos padarinių, vėliau nuo jų tiesiog nusisuko, paliko juos likimo valiai su jų fizinėmis, socialinėmis, psichologinėmis ir visomis kitomis problemomis”, - graudeno I.Degutienė.

Alternatyva - kalėjimas

Seimo pirmininkė užmiršo, jog Lietuvos vyrai į Černobylio avarijos vietą važiavo ne sovietinės propagandos įtikinti, o prievarta siunčiami karinių komisariatų. Į Ukrainą daugeliui jų, kaip ir pokario tremtiniams, teko keliauti gyvuliniuose vagonuose. Alternatyva darbui Černobylyje buvo tik kalėjimas, nes atsisakiusiems vykdyti karo prievolę grėsė iki 3 metų nelaisvės.

Nejaugi dar reikia priminti, kad nepraėjus nė 5 metams po Černobylio katastrofos Sovietų Sąjunga subyrėjo, Ukrainai liko po sarkofagu rusenanti elektrinė, o Lietuvai ir kitoms buvusioms broliškoms respublikoms - suluošinti avarijos likviduotojai.

Okupacinės valdžios atsikračiusi Lietuva, prie kurios vairo tuomet stovėjo ir dabartiniai valdantieji, nei tuomet, nei vėliau nereikalavo iš buvusio okupanto nei kompensacijų Černobylio avarijos padarinių likviduotojams, nei pasirūpinti jų sveikatos priežiūra.

Iš garantijų beliko pažadai

Lietuva pati ėmėsi teikti pagalbą milijonus europiečių nuo radiacijos plitimo išgelbėjusiems savo piliečiams. Nepriklausomybės pradžioje jie gaudavo nemokamai vaistų, kasmet galėjo gydytis sanatorijose.

Tačiau valstybės parama kasmet buvo karpoma. Tuo tarpu darbo užterštoje teritorijoje pasekmes savo sveikatai Černobylio avarijos likviduotojai jaučia vis labiau.

Judėjimo “Černobylis” pirmininko Prano Paškevičiaus žodžiais, dabar iš buvusių garantijų černobyliečiams liko tik pažadai ir neįgyvendinamos galimybės.

“Pavyzdžiui, lėšų sanatoriniam gydymui, kuris buvo iš mūsų atimtas jau seniai, leista skirti savivaldybėms iš savo biudžetų. Bet tai leidimas, ne prievolė, o savivaldybės turi daugybę išlaidų, ir ne dirbusieji Černobylyje jų sąraše pirmieji”, - kalbėjo P.Paškevičius.

Kad gautų 200 litų valstybinę pensiją, avarijos dalyvis specialios komisijos turi būti pripažintas nukentėjęs būtent dėl dalyvavimo tvarkant atominės avarijos padarinius. Jei komisija žmogaus ligų su darbu Černobylyje nesusieja, socialinės garantijos nuplaukia.

Parama - pagal išgales

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas įtikinėjo, kad materialinė parama žmonėms, rizikavusiems savo gyvybe ir sveikata, yra teikiama. Aišku, pagal valstybės išgales.

“Apie 5 tūkst. užsiregistravusių avarijos likviduotojų iki šiol skiriamos kompensacijos pagal 1998 m. nutarimą. Per 1000 žmonių gauna valstybines išmokas, joms skirta apie 2 mln. litų, - vardijo valdžios nuopelnus D.Jankauskas. - Kai žmogus pripažįstamas nedarbingu ar iš dalies nedarbingu, jam išmokama vienkartinė kompensacija, kurios dydis priklausomai nuo sveikatos būklės siekia 2-7 tūkst. litų. Šios kompensacijos per sunkmetį nebuvo sumažintos”.

Pasak ministro, nuo kitų metų į ankstesnį lygį turėtų sugrįžti ir černobyliečių valstybinės pensijos, kurios sunkmečiu buvo apkarpytos.

Premjeras Andrius Kubilius Ukrainoje dalyvaudamas Černobylio tragedijos minėjime gyrėsi, kad per avarijos likvidavimo darbus sveikatą praradusių žmonių vienkartinėms išmokoms ir valstybinėms pensijoms Lietuva iš viso jau yra skyrusi daugiau nei 25 mln. litų.

A.Matulas: Lietuvoje visi lygūs

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas, vertindamas černobyliečių keliamas problemas, pareiškė, kad Lietuvoje visi žmonės lygūs, todėl avarijos likviduotojai neturėtų reikalauti išskirtinių sąlygų ar lengvatų.

P.Paškevičius su tuo nesutinka, mat kai komisariatai siuntė karo prievolininkus į Černobylį, lygūs buvo ne visi.

“Kas tik sugebėjo, išsisukinėjo nuo Černobylio, lygiai taip pat kaip ir nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje”, - teigė judėjimo “Černobylis” vadovas.

Jam pritarė prieniškis Kęstutis Kazlauskas, pakliuvęs į pirmąjį Lietuvoje suformuotą avarijos likviduotojų batalioną 1986 m. liepą.

“Mus ėmė kaip į karą, kaip į partizanus. Niekas tikrai savo noru į Černobylį nesiveržė. Aš pats nuėjau į komisariatą girtutėlis, maniau, išsiųs į blaivyklą, o man sako - važiuok į Černobylį, ten išsiblaivysi... - pasakojo K.Kazlauskas. - O kai po 3 mėnesių grįžau, sužinojau, kad “išsipirkti” nuo Černobylio 3 mėnesiams komisariate buvo galima už 300 rublių kyšį”. Anot jo, tarp Seimo narių niekada nebuvo nė vieno, kuris būtų matęs Černobylio siaubą savo akimis.

Visų žmonių lygybe šiandien besidangstantis ponas A.Matulas tuo metu, kai kariniai komisariatai gaudė Lietuvos vyrus darbovietėse ir komandiravo į Černobylį, neretai neleisdami net atsisveikinti su artimaisiais, krimto ginekologijos mokslus Kauno medicinos institute, o dosnusis ponas A.Kubilius saugiai darbavosi Vilniaus universiteto laboratorijoje.

Černobylio ir Fukušimos negana?

Nuo černobyliečių problemų sprendimo nusisuka ne tik Lietuvos valdžia. Pasak P.Paškevičiaus, ir Jungtinių Tautų komitetas sprendžiant Černobylio problemą prieš 10 metų padėjo tašką, nes nebuvo pinigų moksliniams tyrinėjimams. O gal tiesiog tai buvo nenaudinga branduolinės energetikos plėtotojams?

“Ar branduolinė katastrofa Japonijoje negrąžino visko vėl į 1986 metus? Ar nereikės vėl visko vertinti iš naujo ir pasaulio visuomenei bendrai priiminėti sprendimus? Ar ne per anksti pradėjo taupyti ten, kur gresia tokios bėdos, kokių neįmanoma niekada ištaisyti? Ar šiandieninis pasaulį valdančiųjų nusikalstamas elgesys su branduoline energetika nenuves žmonijos prie išnykimo ribos?” - tai klausimai, neduodantys ramybės ne tik Černobylio siaubą patyrusiam P.Paškevičiui, bet ir daugybei apie pasaulio ateitį mąstančių žmonių.

Vakar prisimindami Černobylio tragediją keli šimtai vilniečių surengė protesto eiseną nuo Seimo iki Vyriausybės rūmų prieš Lietuvoje ir šalia jos planuojamas statyti 3 naujas atomines elektrines - Visagino, Astravo (Baltarusijoje) ir Nemano (Rusijos Kaliningrado srityje).

Vydas GEDVILAS - Seimo narys:

Manau, kad dėl černobyliečių problemų kaltinti vien tik sovietinę valdžią šiandien yra neteisinga. Nukentėjo ir Baltarusijos, ir Ukrainos, ir Rusijos piliečiai. Bet jie ne valdžią gynė, o gelbėjo visą Europą nuo dar didesnės katastrofos.

O mūsų valdžia irgi paliko gelbėtojų problemas spręsti jiems patiems. Niekas jais nesirūpino. Bent jau dabar, atsiprašydami už tas dešimtis abejingumo metų, galėtume parodyti jiems deramą dėmesį, pagarbą. Žmonės nori nors kartą per metus gauti nemokamą reabilitaciją. Ar taip sunku peržiūrėti įstatymus sveikatos apsaugos srityje ir padaryti išimtį. Juk ne tiek daug tų žmonių belikę. Mano galva,  jie ne mažesni didvyriai nei kokie nors karo veteranai ar pokario rezistentai, turintys įvairių apdovanojimų ir lengvatų.

Dirbusieji Černobylyje gelbėjo visą žmoniją. Jie buvo priversti rizikuoti, nes nebuvo jokios tokių avarijų likvidavimo patirties. Deja, mes ir toliau rizikuojame, statydami arba norėdami statyti atomines elektrines, nors nesame iki galo įsitikinę dėl jų saugumo.