Ant tų pačių svarstyklių - su nevienodais svarsčiais

Nuomonė

Šiandien net ir labai patriotiškai nusiteikęs Lietuvos nepriklausomybės šalininkas nevengia pripažinti, kad sovietiniais laikais, nors ir su iškreiptu veidu, buvo ir teigiamų dalykų.

Mokesčiai už butą, įskaitant ir šildymą - vos keli rubliai. Susimokėję simbolinį telefono abonentinį mokestį - du su puse rublio - pliurpti galėjome nors ir visą parą. Kažin, kaip būtų reagavę dabar jau keturiasdešimtmečių ar penkiasdešimtmečių tėvai, jei ir tuomet už vaikų pomėgius sporto ar šokių būreliuose, choruose ir net mokslą būtų tekę mokėti, kaip yra dabar? Atvirkščiai - į įvairius ratelius ir būrelius dažnas vaikas būdavo vejamas varu. Mokytis bent jau vidurinėse ar proftechninėse mokyklose - irgi varu.

Kas šiandien dažniausiai pareiškia, jog sovietmečiu gyventi buvo geriau? Vyresnio amžiaus žmonės, dažniausiai - pensininkai. Sovietmečiu užtarnauto poilsio, kaip tai buvo vadinama, link artėjantys žmonės apie jį netgi svajodavo. Valstybė, kokia ji bebuvo, visą gyvenimą dirbusių žmonių tikrai nemarino. Netgi mažiausią pensiją - 50 rublių - gaunantys žmonės puikiai versdavosi. Maistas - pigus, mokesčiai - minimalūs. Net ir minimalias pensijas gaudavę pagyvenę žmonės iš jų sugebėdavo dešimt-dvidešimt rublių per mėnesį atidėti juodai dienai. Ką jau kalbėti apie tuos, kuriems būdavo mokamos "karališkos" pensijos - 110-120 rublių. Tad, sulaukę reikiamo amžiaus, moterys - 55, vyrai - 60 metų, už savo darbo vietų perdaug nesikabindavo. Dažnas svajodavo, kaip atsidės sodui. Juk žemės sklypai kolektyviniuose soduose dirbusiesiems įvairiose organizacijose buvo dalijami nemokamai. Kas tuomet galėjo numanyti, jog tie šeši žemės arai kada nors virs tikru nekilnojamuoju turtu?

Ir ne vien todėl dabar skurde besikankinantys pensininkai keikia tą nepriklausomybę. Beje, apie ją kadaise teoriškai dažnas pasvajodavo paslapčia švęsdamas Vasario 16-ąją.

Pagyvenusius žmones skaudina ne vien skurdi buitis, bet apskritai jų gyvenimo "nubraukimas". Niekam nėra įdomu, kas kiek griuvėsių yra išvalęs, namų pastatęs ar naujagimių priėmęs. Dabartinio pensininko statusas - išlaikytinis. Ir apie tai garsiausiai rėkia dirbantieji, esą tiems nenaudėliams turintys uždirbti pensijas. Tad prie skurdo prisideda dar ir moralinių dalykų.

Užtat vyresnieji su tam tikru pavydu dabar stebi jaunimą. Tokių galimybių jų karta neturėjo: mokytis geriausiuose pasaulio universitetuose, kurti savo verslą ar įmones. Tariamo socializmo laikais tik teoriškai buvo deklaruojama, kad jaunimui visi keliai atviri ir kad žmogus yra savo žemės šeimininkas. Tačiau realiai tas neegzistavo.

Dabar iš tiesų gali rinktis savo kelią. Nors iš karto gali "išlįsti" argumentas - kaip tu tą kelią esi laisvas rinktis, jei mokslas mokamas? Bet tokį argumentą pateiks tik sunkiai besiverčiantis vyresnio amžiaus žmogus. Tegul ir tėvų piniginę tuštinantis, jaunimas mokamą mokslą jau priima kaip normą. Antra vertus, veržlesni, aktyvesni randa landų įvairiausiuose fonduose ir pačiuose geriausiuose universitetuose įsigudrina mokytis neapkraudami savo tėvų išlaidomis jų mokslui.

Bet mokamas ar nemokamas mokslas ne kiekvienam rūpi. Juk aplinkui daug pavyzdžių, kaip įgytos universitetinės, koledžinės netgi amato žinios ir įgūdžiai gali būti bevaisiai, kai tu neturi šanso įsidarbinti. Čia vėlgi "išlenda" sovietmečio privalumas - kaip tu besimokei, baigusiam "profkę" ar universitetą darbo vieta garantuota. Gal ne tame mieste, kuriame tu norėtum, gal ne toje kontoroje ar įmonėje, apie kurią svajojai. Bet darbo vieta garantuota. Ir turėdavo dėti didelių pastangų, netgi kovoti, kad tos garantuotos paskyrimu vietos išvengtų tie, kuriems toji garantija visiškai nereikalinga. Štai dėl ko dabartinis jaunimas irgi padūsauja, visai pagrįstai teigdamas, jog ankstesnei kartai už gyvenimo kabintis buvę paprasčiau.

Užtat nemaža dalis ir išsimokslinusio ir be diplomų jaunimo plūsta į Vakarus laimės ieškoti. Tai šansas ir prasigyventi, ir susikurti visai kitokį gyvenimą, nei nugyveno tėvai. Vieniems tai pasiseka, kitiems paieškos baigiasi tragiškai arba lygios nuliui. Bet pabandyti ieškoti galimybę turi. Ir nuspręsti, kas ir kur tau yra geriau - galimybės neribotos.

Jaunimui veržlumo ir inciatyvos suteikia tai, kad jie neturi su kuo lyginti ankstesnio ir šiandieninio gyvenimo. Dabar gyvenimo sąlygos yra tokios, ir neriama stačia galva, nedūsaujant, kad sovietmečiu bedarbių nebuvo.

"Privalomas" poilsis

Ne vienas dabar jaučiantis nostalgiją sovietmečiui, pamena, kaip jį kokio gamyklos cecho ar kontoros profsąjungos pirmininkas ragindavo imti atostogų ir dumti į kokius Druskininkus su "degančiu" kelialapiu. Jis buvo skiriamas ne-mo-ka-mai. Kai dabar už tokį pat poilsį su dušais ir voniomis privalai susimokėti kokius du tūkstančius iš savo vidutiniu vadinamo atlyginimo, tokio polėkio atostogauti dirbantys žmonės, tuo labiau pensininkai, nebejaučia. Neįkandama. Kas sovietmečiu buvo norma, dabar tai prilygsta vos ne kelionei aplink pasaulį. Tiesa, patekti į sanatorijas ar reabilitacijos centrus nemokamai šiandien taip pat galimybių yra. Bet tokiais atvejais tu jau turi būti ligonis, tokią savo "privilegiją" įrodęs pirmiausia savo šeimos gydytojui, paskui medikams specialistams, atgulęs ligoninėn. O tuomet jau būsi nukreiptas reabilitacijai arba ne.

Ku bedirbtum, sovietmečiu atostogauti privalėjai. Nesvarbu, tau palankiu ar nepalankiu metu - varyk. Dabar dažnai nei tu pats, nei darbdavys atostogomis nėra suinteresuoti. Tenka išgirsti, kad neatostogavęs žmogus dirba septynerius-dešimt metų. Daugelis linkę, žinoma tik darbdaviui sutikus, atostogas skaidyti. Vieniems tokia tvarka priimtina, kiti netgi dėl šito jaučia nostalgiją sovietmečio tvarkai.

Kiekvienas laikmetis turi savųjų pliusų ir minusų. Galime niurnėti, bambėti, keikti dabartinę valdžią (tai irgi šiandieninė, o ne ano meto galimybė), bet kažin kiek būtų tokių žmonių, kurie norėtų grįžti į anuos laikus. Tegul ir jausdamas nostalgiją kai kuriems sovietmečio pranašumams.

Nuosava pozicija

Man labai gaila žmonių, gyvenančių sąvartynuose, širdį sopa, kai tiek priviso prašančių išmaldos. Sovietmečiu tokių reiškinių tikrai nebuvo. Bet juk nenumaldomai stiepiasi tie, kurių neįsiurbė permainų dugnas. Sovietmečiu tikrai namų nebūtų pasistatę, nevažinėtų gerais automobiliais mano draugai. Sovietmečiu jie dirbo valdiškus darbus, gaudavo atlyginimėlius, iš kurių gerovės nesusikursi. Prasidėjus permainoms, jie susigūžę netupėjo savo tarnybėlėse. Rizikavo, imdamiesi verslų. Nors per penkiolika metų prakutę, susikūrę gerovę, jie, kaip ir pensininkai, pabamba dėl to, dėl ano. Bet grįžti į anuos laikus tikrai nenorėtų.

O aš neseniai į anuos laikus grįžau. Kaliningrade. Stebėdama nepatenkintų žmonių minių mitingą, kuriame skambėjo vos ne Spalio revoliucijos lozungai, galvojau: vis dėlto, kaip gerai, kad Lietuvos išrinktiesiems vyrams ir moterims TSRS Aukščiausiojoje Taryboje nepristigo ryžto, o svarbiausia - drąsos trenkti durimis ir pradėti kelią Lietuvos nepriklausomybės link.

Gražina JUODYTĖ