A. Butkevičius: Ūkio banko žlugimas atsilieps mano reitingams

„Reikia pripažinti, kad tai ateities, vilties reitingai, o Vyriausybė ir aš asmeniškai turime galvoti apie tam tikrus pokyčius ar darbus, kuriuos galėtų visuomenė pamatyti ir įvertinti. Tokia jau Ministro Pirmininko dalia – visuomenė arba vienaip, arba kitaip vertina. [...] Kaip sakiau, dėl reitingų tikrai neišgyvenu, bet, savaime suprantama, paskui, kai reitingai ima kristi, kai kurie šalia politikų esantys žmonės turi daug apie ką kalbėti ir rašyti“, – interviu LRT laidai „Laba diena, Lietuva“ sakė A. Butkevičius.

Vasario 16-oji – labai svarbi Lietuvai diena. Ar ši data, laikui bėgant, neprarado tikrosios prasmės? Ar mes ją vertiname taip pat, kaip ir atgavę nepriklausomybę?

Manau, kad dvasinio pakilimo, koks buvo 1989–1991 m., šiek tiek mažiau, tačiau žmonės puikiai supranta, kad Vasario 16-oji – diena, lėmusi mūsų valstybės savarankiškumo ir teisių atkūrimą. Skaitant knygas ir nagrinėjant istoriją matyti, kad nedaug kas tikėjo, jog grupė ambicingų, ryžtingų vyrų priims tokį dokumentą, kuriame bus paskelbta, kad nuo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybė tampa nepriklausoma valstybe.

Kita vertus, gal ir kitose valstybėse dvasinis pakilimas šiek tiek mažesnis, nes jį lemia kiti, gyvenimiški kriterijai. Dažnai kalbama apie ekonominius dalykus, pragyvenimo lygį, migraciją, emigraciją, tačiau šiek tiek per mažai dėmesio skiriama švietėjiškam darbui. Reikia suprasti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimą lemia švietimas arba tam tikros švietėjiškos priemonės, kurios vertybes skiepija ne per prievartą, o su meile, tolerancija, pagarba kitam žmogui, viltimi, santarvės siekimu.

Vasario 16-ąją Kaune Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga žada rengti eitynes. Kaip jums atrodo, ar tokios eitynės tinka tokią dieną? Kitose pasaulio šalyse tai, ką planuoja tautinis jaunimas, tokią dieną išvis negalėtų vykti.

Jeigu eitynėmis siekiama paminėti Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, ir jeigu eitynės organizuojamos su meile, patriotizmu, viskas yra gerai, nes jauni žmonės galvoja apie dabartį ir valstybės ateitį. Bet jeigu bandoma (jaučiu jūsų klausimo potekstę) eitynes organizuoti turint tam tikrų blogų ketinimų, kurie nesiderina su mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo diena, aš vertinu labai neigiamai. Turiu drąsiai pasakyti, kad su bet kokiais iššūkiais ar kitokiu nederamu elgesiu taikstomasi nebus. Bus taikomos tam tikros priemonės, užtikrinsiančios saugumą ir palaikysiančios tvarką, kad eitynės nevirstų netgi muštynėmis.

Jūs šią savaitę lankėtės Lenkijoje ir susitikote su Lenkijos premjeru bei prezidentu. Ar šyla Lietuvos ir Lenkijos santykiai?

Prieš kelionę nuotaika buvo truputį kitokia negu nuvykus į Varšuvą. Susitikimai su ministru pirmininku ponu Donaldu Tusku ir Lenkijos prezidentu ponu Bronislawu Komorowskiu vyko gana draugiškai, šiltai, kalbėjomės net ir už uždarų durų, pokalbiai tęsėsi labai ilgai. Pajutau geranorišką abiejų Lenkijos valstybės vadovų požiūrį, supratau, kad yra didžiulis noras stiprinti Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą ir energetikos srityje, ir ekonominius santykius.

Žinoma, buvo kalbama ir apie tam tikrus tautinius dalykus, todėl, kalbėdamasis tiesiogiai, pasinaudojau galimybe išdėstyti, kad kai kada netgi kai kurių politikų pareiškimai Lietuvoje yra daromi visiškai nepagrįstai, o paskui tais pareiškimais vadovaujamasi, net ir Lenkijos žiniasklaidoje dažnai nušviečiama visiškai ne tokia situacija, kokia ji yra čia, mūsų valstybėje. Mes kalbėjomės ir apie tai, kad tautinės problemos, jeigu jos iškyla tam tikruose regionuose, turėtų būti sprendžiamos „paketu“, pvz., ekonominiai ir socialiniai klausimai kartu.

Kitas labai geras pageidavimas buvo, jei, pvz., Seimui pristatant įstatymo projektą, klausimas ne iki galo išanalizuotas ir jaučiama, kad jam gali būti nepritarta, geriau tokių projektų neteikti, nes į panašius dalykus labai jautriai atsiliepiama kai kuriuose regionuose, kur stiprios tautinių mažumų bendruomenės. Manau, kad buvo aptarti visi klausimai, vienodai svarbūs ir Lenkijai, ir Lietuvai. Beje, netgi Lenkijos ministras pirmininkas ponas D. Tuskas paminėjo, kad artimiausiu metu mes, dviejų šalių ministrai pirmininkai, galėtume kreiptis į Europos Komisiją dėl papildomo finansavimo dujotiekiui tarp Lietuvos ir Lenkijos.

Kaip vertinate faktą, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovas Valdemaras Tomaševskis pagrasino pasitraukti iš valdančiosios koalicijos. Ko tokiu būdu siekiama?

Pirmiausia toks pareiškimas buvo ne laiku, kaip tik prieš mano vizitą į Lenkiją. Antras labai svarbus dalykas – mes tokia tema per politinės tarybos posėdį nekalbėjome. Visi iškelti klausimai buvo išnagrinėti ir išspręsti. O, išėjus iš posėdžio, visiems politinės tarybos dalyviams buvo viešai padarytas netikėtas pareiškimas. Sakyčiau, kad tai tam tikras politinis pareiškimas politiko, kuris dalyvauja politiniame gyvenime ir ruošiasi kitiems Europos Parlamento rinkimams, tačiau aš manau, kad mes dar susitiksime atskirai ir pasikalbėsime. Iš jo pusės, manau, būtų nekorektiška gilinti įtampą, kurią kaip tik reikėtų mažinti, nes ji sukurta dirbtinokai.

Kai lankiausi Šalčininkų savivaldybėje ir susitikau su abiturientais, mes tikrai sutarėme beveik visais klausimais. Savivaldybėje vyko labai gera diskusija, savivaldybės mero ir skyrių vedėjų pranešimai buvo labai geri, taigi mes turime bendradarbiauti, komunikuoti, spręsti problemas, o ne vien remtis statistika, kad, pvz., Šalčininkų rajono savivaldybėje vidutinis darbo užmokestis, palyginti su kitomis savivaldybėmis, yra pats mažiausias.

Jūsų reitingai Lietuvoje aukščiausi. Pasitikėjimas Vyriausybe taip pat sparčiai auga. Ar nesibaiminate, kad Ūkio banko problema gali pakenkti?

Galiu pasakyti, kad tikriausiai atsilieps. Nors Ūkio banko problemos tęsiasi jau keletą metų, reikia pripažinti, kad Lietuvos banko valdybos nariai padarė tikrai daug inspektuodami, vykdydami griežtesnę banko kontrolę ir priimdami galutinį sprendimą dėl banko veiklos sustabdymo.

Aš dėl reitingų neišgyvenu, nes reikia pripažinti, kad tai ateities, vilties reitingai, o Vyriausybė ir aš asmeniškai turime galvoti apie tam tikrus pokyčius ar darbus, kuriuos galėtų visuomenė pamatyti ir įvertinti. Tokia jau Ministro Pirmininko dalia – visuomenė arba vienaip, arba kitaip vertina. Tačiau mano, kaip žmogaus, tikslas yra visiškai kitas, t. y. susitvarkyti su man suteiktomis funkcijomis, mūsų valstybėje atlikti tam tikrus pokyčius (ekonomikos, socialinius, geresnio mokesčių administravimo, kovojant su šešėline ekonomika). Tai mano iškelti tikslai sau pačiam bei Vyriausybei ir mano pagrindinis noras, kad vyktų pokyčiai.

Kaip sakiau, dėl reitingų tikrai neišgyvenu, bet, savaime suprantama, paskui, kai reitingai ima kristi, kai kurie šalia politikų esantys žmonės turi daug apie ką kalbėti ir rašyti.

Ar šiuo metu Lietuvoje bankų sistema stabili?

Tikrai galiu pasakyti, kad visų Lietuvos komercinių bankų finansinė padėtis stabili. Su šituo banku finansinės problemos tęsiasi jau keletą metų ir jam buvo skiriama daug daugiau dėmesio. Bet galbūt paskutinius dvejus trejus metus audito kompanijos (nieko nenoriu kaltinti – čia įvertins teisėsaugos sistema) ne iki galo atliko išsamų auditą.

Iškart po „Snoro“ banko žlugimo buvo kalbama, kad kitas žlugsiantis bankas bus Ūkio bankas. Kam reikėjo taip ilgai laukti? Gal reikėjo priemonių imtis anksčiau?

Buvo imamasi kitų priemonių: revizuojamos visos paskolos, suteiktos ūkio subjektams arba fiziniams asmenims, peržiūrėta, ar paskolos yra rizikingos, ar tikrai sudarytas visų blogų paskolų portfelis, ar kai kurios įmonės, gavusios paskolas, yra įkeitusios turtą Ūkio bankui, nes ir tokių problemų galėjo būti. Po kurio laiko, ėmusis griežtesnės kontrolės, griežtesnio inspektavimo ir tam tikrų priemonių, kuriomis bankas privalo naudotis, kai kyla rizika, likvidumo rodikliai buvo pagerėję. Bet kai ponas Vladimiras Romanovas pranešė, kad neberemia „Žalgirio“ klubo, įmonės, kurios yra už Lietuvos ribų, per vieną dieną atsiėmė 120 mln. litų. Taigi jei sprendimas būtų nepriimtas, bankas po dviejų trijų dienų būtų tapęs nemokus.

Pastaruoju metu daug kalbama apie poną Liną Linkevičių. Kaip jums atrodo, ar reikėjo jam atsiprašyti lenkų?

Jis atsiprašė ne už valstybę. Kai kada įtemptoje aplinkoje išsprūsta minčių, kurios tikriausiai nebūdingos, kaip atsitiko užsienio reikalų ministrui ponui L. Linkevičiui, turinčiam didžiulę politiko, ministro ir žmogaus, dirbusio tarptautinėse institucijose, patirtį. Aš manau, kad paleistas žodis nebegali sugrįžti, bet jis tikrai neturėjo minties atsiprašyti Lietuvos vardu. Nors, suprantama, tai užsienio reikalų ministras.

Galbūt Lenkijoje ir iš jūsų buvo tikimasi kažko panašaus?

Tokių minčių nebuvo girdėti. Žurnalistų elgesys mane sužavėjo, nes nebuvo užduodami pikti, provokuojami klausimai, todėl tikrai džiaugiuosi ir dėl susitikimo su žurnalistais Varšuvoje.