Organų donorystės procesas buvo koordinuojamas ir kruvinąją sausio naktį

Nuo tragiškųjų 1991 metų sausio13-osios  nakties įvykių prabėgo 29 metai. Kasmet minėdami šią skaudžią sukaktį, prisimename už Lietuvos laisvę kritusius kovotojus, pagerbiame gynėjus. Tačiau mažai kas žino, kad tą naktį nepastebimą, bet itin svarbų darbą atliko organų donorystės procese dalyvaujantys specialistai. Ir tik skaudžios aplinkybės lėmė, kad transplantacijos tą naktį nebuvo atliktos. Apie tai – šis Nacionalinio transplantacijos biuro pasakojimas.

Sausio 13-osios nakties prisiminimais sutiko pasidalinti Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų  Laboratorinės  medicinos centro Klinikinės imunologijos laboratorijos gydytoja alergologė – klinikinė imunologė dr. Tatjana Rainienė.

Įsiminė kelionė į ligoninę

Taigi 1991 metais transplantacijos buvo atliekamos tik sostinėje. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų  Laboratorinės  medicinos centro Klinikinės imunologijos laboratorijos gydytoja alergologė – klinikinė imunologė  dr. T. Rainienė pasakoja, kad sausio 13-osios naktį buvo iškviesta į darbą – vienoje Vilniaus ligoninėje atsirado inkstų donoras, todėl į laboratoriją tyrimams buvo atvežtas jo kraujas.  „Prisimenu, kad dar spėjau pamatyti, kaip diktorė Eglė Bučelytė pranešė, kad Vilniuje, S. Konarskio gatvėje, jau užgrobtas televizijos pastatas.  Gyvenau Dzūkų gatvėje. Kaip įprasta, manęs paimti atvyko ligoninei priklausantis greitosios pagalbos automobilis. Išskubėjome į ligoninę – dabartines Santaros klinikas“, – pasakoja T. Rainienė.

„Miestas atrodė siaubingai, – tos nakties kelionę iš Naujininkų į ligoninę prisimena pašnekovė: – Aplink  – riksmai, bėgantys žmonės. Pilnas miestas žmonių. O labiausiai į atmintį įsirėžė greitosios pagalbos automobilių sirenų kauksmas:  į gydymo įstaigas buvo gabenami sužeistieji“.  

Tą naktį laboratorijoje dirbo dviese – T. Rainienė ir jos kolegė laborantė. „Pradėjome dirbti. Ir dabar, ir anuomet – kol atliekami visi donorystei procesui būtini tyrimai, praeina 4-6 valandos.  Nebaigus tyrimų, tąkart gavome nurodymą donorystės procesą sustabdyti: operacinės buvo ruošiamos priimti sužeistuosius per kruvinuosius įvykius. Taigi donoro inkstai buvo utilizuoti, transplantacijos neįvyko. Recipientai dar nebuvo iškviesti į transplantacijas. Žinoma, blogai, kad tą naktį du recipientai negavo donorinio inksto, nes donorinis inkstas – didžiulė brangenybė. Bet suprantama, kodėl taip įvyko: gelbstint tuos, kurie gyvybę aukojo dėl Lietuvos laisvės“, – sako T. Rainienė.

Jei donorystės procesas tąnakt būtų įvykęs, tai būtų buvusios pirmosios tais metais inksto transplantacijos. Todėl pirmoji inksto transplantacija tais metais buvo atlikta sausio 22 dieną. Iš viso 1991 metais buvo atliktos 27 inksto transplantacijos (1990 metais – 25). Ypatingai geri buvo 1996 metai: tada atlikta 70 inksto transplantacijų, iš jų 29 – gyvo donoro inksto transplantacijos. „Nors  1991-ųjų sausio 13-ąją nebuvau ten, kur liejosi laisvės gynėjų kraujas, jaučiuosi atlikusi svarbų darbą: atsakingai atlikau savo, kaip medikės, pareigas“, – sako T. Rainienė.

Procesas būtų neįmanomas

Gydytojai alergologai-klinikiniai imunologai, laboratorinės medicinos gydytojai ir medicinos biologai, besispecializuojantys imunologinės laboratorinės diagnostikos srityje, dirba Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose. Būtent šiose gydymo įstaigose yra įsikūrę du Lietuvoje esantys transplantacijos centrai.

Be imunologinių tyrimų donorystės procesas būtų neįmanomas. Klinikinės imunologijos laboratorijose atliekami tyrimai, būtini inkstų, širdies, kepenų, kasos ir kitų organų transplantacijoms.

Prieš transplantaciją yra tiriamas ir recipientų, ir donorų kraujas, siekiant parinkti geriausią imunologinį suderinamumą turinčią donoro-recipiento porą. Be šių tyrimų donorystės ir transplantacijos procesas net negalėtų prasidėti. Mat transplantologijoje ypatingai svarbus audinių ir organų suderinamumas. Jei recipientui būtų persodinti jam imunologiškai netinkantys donoro organai, transplantacija baigtųsi nesėkme.

Į gydytojų imunologų akiratį pacientai patenka iškart, kai tik gydytojų konsiliumas nusprendžia, kad jiems galima transplantacija. Tuomet recipientų sveikatos būklė, atliekant kraujo tyrimus, yra stebima visą gyvenimą – ir iki transplantacijos, ir ją atlikus.

Transplantacija – tai didelės komandos darbas, suteikiantis viltį pasveikti beviltiškai sergantiems ligoniams. Šiame darbe dalyvauja didelis būrys įvairių specialybių medikų. Gydytojai imunologai – vieni iš jų, be kurių nebūtų įmanoma sėkminga transplantacijų baigtis.