Ne visi sistemos žmonės myli vaikus

- Tarptautinis įvaikinimas iki šiol neigiamai vertinamas ir prilyginamas vaikų prekybai. Kodėl?

- Tai išpūstas burbulas. Tarptautinės agentūros, dirbančios su galimais įtėviais, veikia užsienyje, ne Lietuvoje. Galimas įtėvis, norintis įvaikinti, vaiką iš Lietuvos, moka valstybės nustatytas sumas už visų dokumentų parengimą, tarpininkavimą, paiešką, susirašinėjimo mokesčius. Šiuos pinigus jis moka užsienio agentūrai. Iš agentūros ateina dokumentai į mūsų įvaikinimo tarnybą, o mūsų tarnybos darbuotojai dirba už atlyginimą, jokių papildomų mokėjimų iš užsieniečių negaudami. Taip turi būti.

Tačiau dirbdama vaiko teisių apsaugos kontroliere pamačiau, kad kai kurie advokatai, savo keliu suradę potencialių įtėvių kontaktus, pagal tam tikrą atvejį tvarko ir atstovauja pagal įgaliojimą įvaikintojų interesams jau Lietuvoje. Toks ryšys yra tarp įvaikinimo įstaigų užsienyje ir Lietuvoje veikiančių pavienių advokatų. Man teko girdėti, kad pavieniai advokatai Lietuvoje ir net tam tikros kontoros užsiima šiuo klausimu. Tokią informaciją gavau 2009 m. Kas gali paneigti, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje yra tokių asmenų, kurie neoficialiai dirbdavo kartu su mūsų advokatais. Šito paneigti niekas turbūt negalėtų. Nors konkretaus pareigūno niekas nepagavo.

- Kodėl Elektrėnų istorijoje giminaičiai ir net globėjai nežinojo apie tarptautinį įvaikinimą, o dėl vaikų jiems reikėjo kovoti 3 metus. Susitarimai, nekompetencija, nenoras pripažinti klaidų?

- Buvo visokių įtarimų. Buvome iš artimų vaikams žmonių išgirdę nuogąstavimų, kad procesas vyksta neskaidriai. Juo labiau kad vaikai buvo mažamečiai.

- Kodėl net ir šiandien daug iš arti šią istoriją mačiusių žmonių bijo apie ją kalbėti?

- Nežinau, gal buvo gąsdinami. Jeigu šie vaikai šiandien puikiai gyvena Lietuvoje, nežinau, kodėl galima bijoti ar nenorėti apie tai kalbėti. Jeigu nenori kalbėti skyriaus darbuotojai, tiesiogiai dirbantys šį darbą, tai gal iš tikrųjų ne viskas buvo tada gerai.

- Prieš savaitę Vilniaus apygardos teismas neleido porai iš Naujosios Zelandijos įsivaikinti devynmetės iš Kauno, pabrėždamas, jog tarnyba apie įvaikinimo procesą neinformavo mergaitės giminaičių. Lygiai taip, kaip buvo Elektrėnų istorijoje. Ar per 10 metų sistema taip ir nepasikeitė?

- Elektrėnų atveju laikiausi griežtos pozicijos, kad vaikai turi likti Lietuvoje. Bendravau su vaikų močiute, su vaikams artimais žmonėmis. Aš visada pasisakau už tai, kad vaikai pasiliktų Lietuvoje, bet procesas nėra paprastas. Manau, kad šios situacijos skiriasi. Kalbant apie dabartinę istoriją, paprastai surenkami duomenys ir nemanau, kad niekas iš šeimos, bent jau vyresnioji sesuo, kuriai 17-a, nežinojo. Dirbantys užsienyje broliai, manau, galėjo gauti informaciją iš vyresnės sesės. Todėl pritariau brolio nuostatai, kad jis nesipriešins įvaikinimui, jeigu to norės pati mergaitė. Jeigu įtėviai suteikia sąlygas bendrauti su giminaičiais, nemanau, kad įvaikinimas į užsienį, kad ir tai labai tolima šalis, būtų blogiausias variantas.

- O gal ši aštuonių vaikų šeimos istorija parodė mūsų sistemos veidą. Valstybė atima vaikus iš šeimos, sakydama, kad tėvai nesugeba jų auginti, o valstybė tai padarys geriau. Tačiau iš vaikų globos namų jaunuoliai patenka į įkalinimo įstaigas, išvyksta į užsienį, užauga be socialinių įgūdžių, nes vieni patys kabinosi į gyvenimą. Ar tai, kad šie vaikai išblaškyti, jų ryšiai nutrūkę, yra ne valstybės kaltė, kad ji nesugebėjo jų užauginti, nors buvo įsipareigojusi?

- Visiškai teisingai, tai valstybės atsakomybė. Manau, kad globos namuose jie gaudavo viską. Bet globos namai yra globos namai. Tai ne šeima ir ne šeimyna. Globos namuose trisdešimčiai vaikų yra skiriama viena auklėtoja, dėl kurios dėmesio vaikai varžosi, o ji nėra pajėgi bendrauti su visais tiek, kad suteiktų viską, ką vaikui suteikia šeima. Valstybė skiria finansus ir rūpinasi jų materialine gerove, specialistais. Bet net auklėtojai, dirbantys globos namuose, ne visada gali suteikti vaikui tai, ką turėtų.

2007 m. mes pradėjome deinstitucionalizacijos procesą ir atgaivinome šeimynų steigimą tam, kad būtų mažiau vaikų, už kuriuos atsako auklėtojas ar socialinis darbuotojas, kad kuo daugiau vaikų patektų į globą ir šeimynas. Jau tada sakiau, kad apie 30 proc. darbuotojų yra netinkami dirbti su vaikais. Esu buvusi vienuose globos namuose Dzūkijoje, kuriuose iš auklėtojos veido matėsi, kad ji nekenčia vaikų. Ten buvo įtarimai apie seksualinio išnaudojimo atvejus, kurie paskui pasitvirtino. Tad valstybės kaltinti negalime. Ji padaro tai, ką gali. Tačiau realybė yra tokia, jog neįmanoma padaryti, kad visi be išimties sistemos darbuotojai mylėtų vaikus.

- Iki šiol manoma, kad įvaikintojai iš užsienio vaikus renkasi iš nuotraukų internete lyg prekes. Ar tai tiesa?

- Internetu vaikų niekas nesirinkdavo. Tuo metu procesas vykdavo už akių. Tai reiškia, kad nei įtėviai, nei potencialūs įvaikiai vieni kitų nepamatydavo. Kai lietuviai per metus nepareikšdavo noro įvaikinti arba tai būdavo vyresnio amžiaus vaikai ar su negalia, įvaikinimo agentūros atsiųsdavo dokumentus įtėvius įtraukti į laukiančiųjų eilę. Pagal siūlomų įvaikinti vaikų amžių, jų aprašymus ir išvadas, registruotas užsienyje, buvo parenkami vaikai, kuriuos siūlė įtėviams. Internetu vaikai niekuomet nebuvo siūlomi ir nuotraukos internetu nebuvo platinamos. Įvaikinimo procesas buvo uždaras tiek lietuviams, tiek užsieniečiams. Agentūros gaudavo potencialių įtėvių atžvilgiu siūlomų vaikų sąrašą su aprašymais. Tuomet galimi įtėviai spręsdavo, kurį vaiką jie pageidautų įsivaikinti.

Tai reiškia, kad įtėviai ir galimi įvaikiai vieni kitų būdavo nematę. Dėl šios tradicijos visada nesutardavome su tuometine tarnybos vadove. Aš visada laikiausi nuomonės, kad bet kokiu atveju galimi įvaikintojai iki įvaikinimo procedūros turėtų pabendrauti su vaikais. Bet būdavo sakoma, kad čia ne zoologijos sodas. Aš savo nuomonės nepakeičiau iki šiol.

- Ar tiesa, kad esate įvardijusi, jog vieno vaiko kaina juodojoje rinkoje yra 20 tūkst. eurų?

- Aš esu skaičiusi komentarų, kad aš taip sakiau, anksčiau norėjau išsiaiškinti, iš kur kilo ši citata. Aš negalėjau taip pasakyti, nes neturiu tokių duomenų. Yra vykusi konferencija, kurioje kalbėjome apie užsienio agentūrų įkainius įvaikinimo dokumentų parengimui. Bet nepamenu, kad būtų kalbama apie tokias sumas. Įvaikinimo dokumentų parengimo kainos būdavo nuo 5 iki 10 tūkst., priklausomai nuo šalies. Tai sumos, kurias užsienio agentūroms moka užsienyje gyvenantys įtėviai.

- 2006 m. jūsų atliktame tyrime konstatuojama, kad įvaikinimui ruošiami vaikai nėra paruošiami psichologiškai, neinformuojami ir nežino, kas jų laukia ir kur jie keliaus. Ar galima būtų pasakyti, kad per šiuos 10 metų situacija įvaikinimo klausimais pagerėjo?

- Matant įvaikinimo statistiką ir žinant, kiek vaikų gauna šansą gyventi geresnį gyvenimą, situacija nėra pagerėjusi. Tarnybų ir specialistų požiūrio teigiami pokyčiai matomi, tačiau norėtųsi, kad procesas vyktų greičiau. Pirmiausia turi būti galvojama apie vaiką ir jo interesus, į savo pareigas tokiame darbe neturi būti biurokratiškai žiūrima.

Tyrimo rezultatai sunaikinti

„Vakaro žinių“ žurnalistai kreipėsi į Valstybinę vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą, norėdami sužinoti, ką kontrolierė ištyrė, analizuodama minėtą Elektrėnų istoriją, kai mažamečiai vaikai buvo ruošiami tarptautiniam įvaikinimui į Naująją Zelandiją. Tačiau paaiškėjo, kad mus dominančios bylos įstaigoje nebėra. Ji buvo sunaikinta. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, skundų nagrinėjimo dokumentai saugomi 1 metus.