Įvertino G. Landsbergio galimą darbą ministerijoje: flirtas su prezidentu prasidėjo jau anksčiau

Kandidatė į premjeres Ingrida Šimonytė trečiadienį išsklaidė didžiąją intrigą ir paskelbė į Ministrų Kabinetą siūlomų kandidatų sąrašą. Didelio visuomenės susidomėjimo sulaukė į užsienio reikalų ministro postą siūloma Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininko Gabrieliaus Landsberio kandidatūra. Politologai, vertindami I. Šimonytės sprendimą Užsienio reikalų ministerijai (URM) siūlyti konservatorių lyderį, akcentavo, kad partija turėjo daugybę pasirinkimų alternatyvų, tačiau pripažino, jog G. Landsbergio kompetencijos būti šios srities ministru yra tinkamos.

Politologai taip pat atkreipė dėmesį, kad G. Landsbergis būtų neabejotinai savarankiškesnis ministras nei jo pirmtakas Linas Linkevičius, jo vadovavimas URM galimai turėtų ir tam tikrų ideologinių, vertybinių prieskonių. Visgi ekspertai sutaria, kad tai trinties tarp konservatorių lyderio ir prezidento Gitano Nausėdos neturėtų nulemti.

Sprendimą siūlyti G. Landsbergį nulėmė partijos politiniai interesai

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas atkreipia dėmesį, kad konservatoriai turėjo labai daug alternatyvų renkantis kandidatą į užsienio reikalų ministrus. Visgi politologas įsitikinęs, kad sprendimą labiausiai nulėmė partijos politiniai interesai.

„Pasirinkimas tikrai buvo ganėtinai platus, bet šiuo atveju, matyt, sužaidė partijos politiniai interesai, nes partijos pirmininkui tikrai labai svarbu yra būti nuolat matomam, turėti aiškią, ryškią poziciją viešoje erdvėje, ir užsienio reikalų ministro postas tikrai suteikia tokias galimybes. Tai, matyt, yra vienas iš argumentų, kodėl ir pats G. Landsbergis pageidavo tokios pozicijos“, – Eltai teigė T. Janeliūnas.

Visgi profesorius atkreipia dėmesį, kad G. Landsbergio sukaupta patirtis, dirbant užsienio reikalų sferoje, yra tinkama eiti ministro pareigas.

„Jis tikrai turi patirties, nes pats savo karjeros pradžioje yra dirbęs Užsienio reikalų ministerijoje, turi ir Europos Parlamento nario patirties, pakankamai gerai bendrauja su įvairiausio lygio užsienio šalių, užsienio partijų atstovais. Tai šioje vietoje prikišti kažko, kas trukdytų jam užimti tokį postą, tikrai turbūt nebūtų galima“, – sakė politologas, primindamas, kad G. Landsbergis taip pat turi ir TSPMI magistro diplomą.

Paklaustas, ar pateikta G. Landsbergio kandidatūra reiškia, kad G. Nausėdai nepavyko pratęsti Dalios Grybauskaitės suformuotos tradicijos aktyviai dalyvauti skiriant URM ministrą, politologas akcentavo, kad prezidentas net nerodė ženklų, jog būtinai šios ministerijos vadovo poste siekia matyti savo žmogų.

„Taip, šia prasme G. Landsbergis gali būti tikrai toks savarankiškas užsienio reikalų ministras, ir Prezidentūros tiesioginės įtakos ar pavaldumo Prezidentūrai galimybės, matyt, tikrai sumažėtų. Kita vertus, kol kas niekas nerodė kažkokių ženklų, kad Prezidentūra žūtbūt nori turėti sau paklusnų užsienio reikalų ministrą. Tai šia prasme kažkokio iš anksto užprogramuoto konflikto galbūt ir nebus“, – sakė jis.

T. Janeliūnas akcentuoja, kad, nepaisant to, jog G. Landsbergiui tapus ministru savarankiškumo URM vykdomoje politikoje galimai būtų daugiau, tačiau, pasak jo, pozicijų derinimas tarp Prezidentūros ir ministerijos – neišvengiamai privalomas.

„Šios dvi institucijos iš tikrųjų turi labai sklandžiai dirbti ir dirbti ta pačia kryptimi, jeigu mes apskritai norime tikėtis efektyvios užsienio politikos. Ir aš manyčiau, kad turėtų pavykti surasti tą būdą, kaip suderinti nuostatas, kaip vengti konfliktų. Ir reikia, matyt, tikėtis, kad nebus kažkokių asmeninių ambicijų, kurios tam trukdys“, – savo nuomonę išsakė profesorius.

Visgi politologas atkreipia dėmesį, kad, G. Landsbergiui tapus ministru, ne paskutinėje vietoje būtų ir partiniai, ideologiniai interesai.

„Aš manau, kad kaip partijos vadovas iš tikrųjų Gabrielius Landsbergis turės kažkiek ir ideologinių interesų: kaip, su kuo ir kokias vertybes akcentuoti užsienio politikoje, tai šioje vietoje tikrai gali būti daugiau politiškos politikos, t. y. kažkokie ideologiniai, vertybiniai ženklai tikrai gali atsirasti užsienio politikoje“, – pripažino T. Janeliūnas.

„Tai nebus tik toks sausas, diplomatinis darbas, bet galbūt galima laukti kažkokių šiek tiek ideologinių ar vertybinių prieskonių“, – pridūrė jis.

Nepaisant to, T. Janeliūnas teigia tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio esminių vertybinių skirčių nepastebintis.

„Kažkokių esminių skirtumų aš kol kas neįžvelgčiau. Tai tos ideologinės nuostatos ar tie ideologiniai prieskoniai galbūt užsienio politikoje ir nebus priešpriešos šaltinis tarp Prezidentūros ir užsienio reikalų ministro“, – sakė politologas.

G. Landsbergis tapęs ministru bus savarankiškas, nes turės didelį palaikymą

Tuo metu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžejus Pukšto taip pat teigia, G. Landsbergis iš TS-LKD partiečių yra vienas stipriausių kandidatų į URM vadovo postą.

„Tarp TS-LKD tai vienas iš stipriausių kandidatų, turintis patirties darbo ir Užsienio reikalų ministerijoje, ir Europos Parlamente. Ko gero, natūralu, kad partijos vadovas turi ambicijų išbandyti save kažkokiame svarbiame poste“, – sakė A. Pukšto.

Jis taip pat mano, kad visų ministrų kandidatūros prieš jas paviešinant bent preliminariai buvo derintos su prezidentu. Todėl politologas atkreipia dėmesį, kad greičiausiai neatsitiktinai ir G. Landsbergio tonas prezidento atžvilgiu pastaruoju metu sušvelnėjo.

„Jau ilgą laiką G. Landsbergis nekritikuoja G. Nausėdos. Aš manau, kad tai tam tikras flirtas tarp G. Landsbergio ir prezidento jau yra įvykęs. Aš nemanau, kad trečiadienį įvyko netikėtumų, sprogimų diena. Manyčiau, kad vis tiek tam tikri apsitrynimai tarp konservatorių vadovų ir G. Nausėdos jau buvo“, – atkreipė dėmesį jis.

A. Pukšto taip pat sutinka su T. Janeliūnu ir mano, kad užsienio politikoje esminių skirtumų tarp Prezidentūros ir G. Landsbergio užsienio politikos vizijos nėra.

„Valstybė niekada negali turėti dviejų trijų užsienių politikų. Gali būti nesutarimų dėl užsienio politikos instrumentų įgyvendinimo, dėl atskirų kandidatų į ambasadorius, bet ne dėl krypčių, dėl bendros vizijos“, – sakė jis.

Visgi politologas atkreipia dėmesį, kad G. Landsbergis, tapęs ministru, neabejotinai vykdytų gerokai savarankiškesnę politiką nei jo pirmtakas Linas Linkevičius.

„Vienareikšmiškai savarankiškumo bus daugiau, nes tai vis tiek yra partinis kandidatas, ir jis turės paramą Užsienio reikalų komitete Seime, galiausiai turės platesnę paramą visoje partijoje. Tai, ko gero, jis turės daugiau politinių instrumentų“, – savo įžvalgomis dalinosi A. Pukšto.