Į Naująją Zelandiją įvaikinta mergaitė šeimos nepamiršta

Visuomenė šią istoriją ėmė sekti, kai apie tai, kad Kauno globos namuose gyvenusią mergaitę planuojama įvaikinti į Naująją Zelandiją, viešai prabilo su ja bendravusi savanorė. Tuomet paaiškėjo, kad mergaitė - iš aštuonių vaikų šeimos ir toli gražu ne visi giminaičiai žino, kokią ateitį tarnybos jau buvo suplanavusios mergaitei. Net tuomet, kai iš užsienio atvyko mergaitės brolis, nusprendęs tapti sesers globėju ir atsiradus globėjais tapti norinčiai šeimai, įvaikinimo procesas nebuvo sustabdytas.

Kaip sekasi mergaitei svetimoje šalyje, domėtis įpareigota Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Jai informaciją teikia ne pati zelandų šeima, o mergaitę įvaikinusiai šeimai atstovaujanti įgaliota užsienio valstybės institucija. Lietuvai turi būti suteikiama informacija apie įvaikinto vaiko integraciją į šeimą, gyvenimo sąlygas, vystymąsi, sveikatą, taip pat nuotraukos, vaizdo įrašai. Per pirmiuosius dvejus metus po įvaikinimo - du kartus per metus. Kitus dvejus metus - kartą per metus. Po ketverių metų po įvaikinimo - kai to pareikalauja Tarnyba. Kol kas Lietuva iš atsakingų Naujosios Zelandijos institucijų yra gavusi pirmąją ataskaitą apie mergaitės adaptaciją įtėvių šeimoje.

„Tarnybai pateiktoje informacijoje nurodoma, kad mergaitė lanko mokyklą pagal savo amžių, jai sekasi puikiai ir adaptacija buvo greita. Mergaitė su šeima gyvena nuosavame name, turi savo kambarį ir viską, kas reikalinga tokio amžiaus vaikui. Nepilnametei užtikrinama stabili, saugi ir rami aplinka“, - „Vakaro žinioms“ pasidomėjus, informavo vaiko teisių tarnyba.

Apie tai, kad dešimtmetė patenkinta naujais namais, „Vakaro žinioms“ sakė ir Kauno globos namų direktorė Elena Trimonienė. „Mergaitei sekasi puikiai. Asmeniškai su ja ryšio nepalaikau, bet yra sesuo, kuri ryšį palaiko. Jos daug bendrauja, siunčia filmuotą medžiagą. Žinome tik tiek, kiek informacijos pasidalija sesuo, patys su šeima nebendraujame. Tiesa, vyresnė sesuo jau pilnametė, iškeliavo iš globos namų. Bet žinome, kad ji turi, kas ja globoja ir rūpinasi“, - sakė direktorė.

Ji įsitikinusi, kad Naujojoje Zelandijoje vaiko laukia šviesi ateitis: „Ji yra patenkinta, laiminga. Ir jau puikiai kalba angliškai. Visi vaikai nori turėti mylinčius tėvus. Mes džiaugiamės, kai vaikams pasiseka patekti į gerą šeimą, kur jie yra saugūs ir jaučiasi reikalingi. Per tą laiką nė vienas Lietuvos pilietis nesikreipė su noru mergaitę įvaikinti ar ilgalaikei globai. Visi kalbėjo, kaip gaila, kad išveža į užsienį, tačiau patys nė vienas nepaėmė.“ Pasiteiravus, ar tiesa, kad patys vaikų namai nesudarė galimybės globoti mergaitę norinčiai šeimai su ja susitikti, direktorė pasakė, kad komentuoti praeities dalykų nenori.

Su mergaite internetu bendraujantys jos šeimos nariai taip pat mano, kad Naujojoje Zelandijoje ji jaučiasi laiminga.

Įtėviai jai įrengė atskirą kambarį su nedidele bibliotekėle, vaikas lanko mokyklą, kurioje rado kelis draugus lietuvius. Zelandų šeimoje taip pat auga dar du berniukai lietuviai, kuriuos pora įsivaikino anksčiau.

Oficialiu jauniausios sesers globėju norintis tapti jos brolis, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, iki šiol sprendimo dėl globos taip ir nesužinojo. Nors tuomet tikėjo, kad pareiškus norą tapti globėju, tarptautinio įvaikinimo procesas teisme bus sustabdytas. Tiesa, į Naujają Zelandiją įvaikinta jauniausia sesutė naujuose namuose vadinama kitu vardu. Įtėviai jai suteikė antrą vardą. „Turbūt pasibaigus įvaikinimo procesui suteikiama ir įtėvių pavardė. Neturiu nieko prieš. Svarbiausia, kad nepanaikintų lietuviško vardo, kurį išrinko jos miręs tėtis. Raminu save tuo, jog tai yra kaina, kurią reikia sumokėti, kad ji turėtų tai, ko mes neturėjome. Aš puikiai suvokiu, kad niekada nebūčiau galėjęs suteikti jai to, ką gali suteikti nauji įtėviai“, - svarsto brolis.

Jis neslepia, kad ši istorija pažėrė kaip reikiant iššūkių visai šeimai. Vaikinas pasakoja, kad sulaukė pagalbos pasiūlymų iš kai kurių žmonių, tačiau buvo ir neigiamų reakcijų. Jungtinėje Karalystėje su šeima gyvenantis vaikinas pasakoja, kad buvo laikas, kai gatvėje tekdavo sutikti nemažai priešiškų žvilgsnių. Tad galiausiai jauna šeima nusprendė pakeisti gyvenamąją vietą. „Jau nekalbu apie tai, kiek komentarų teko skaityti viešojoje erdvėje“.

Tačiau ši patirtis aštuonių vaikų šeimoje užaugusių brolių ir seserų ryšius tik sustiprino. Be to, jį susirado ir biologinis tėvas. Abu jie dabar bando atkurti prarastus santykius. „Aš visa gyvenimą laikiau viską savyje, stengiausi bėgti nuo prisiminimų apie gyvenimą pas mamą, tikėjausi, kad, išvykus į Jungtinę Karalystę, senas gyvenimas nepasivys. Ir kai reikėjo prieš kameras atsiverti, turėjau perlipti per savo vidinę sieną. Tai pakeitė požiūrį į daug ką“, - sako brolis.