Šiauliuose gyvenanti Valdemara Paulauskienė daugiau nei metus velia veltinukus. Šiais natūralios vilnos kambario batukais džiaugiasi ne tik pati, bet ir jos pustrečių dukrytė Gabija, vyras, gausus būrys draugų ir artimųjų. Kol kas rankdarbininkė nedrįsta pomėgio sieti su ateities verslu, bet atsisakyti jo nežada.
Pradžia – natūralumo paieškos
Pirmuosius veltinukus, pasinaudojusi internete rastais paaiškinimais, Valdemara vėlė dukrytei.
"Mūsų mažoji labai sirgdavo – gripas, kosulys, sloga buvo nuolatiniai palydovai. Įvairūs gydomieji sirupėliai tapo kone kasdieniu jos "maistu". Pradėjau ieškoti informacijos, kaip slopinti prasidedančią ligą liaudiškomis priemonėmis. Radau patarimą: vaikučio padukus tepti jodu ir apauti vilnonėmis kojinytėmis arba veltinukais", – prisimena pašnekovė.
Kadangi vilnonių, jos pačios megztų kojinyčių jau buvo pilni namai, jaunai moteriai pasidarė smalsu, kas tie "veltiniai".
Pabandė pirmą kartą, antrą, trečią... "Dabar džiaugiuosi, kad nenusileidau internetiniams komentarams, kuriuose pradedantiesiems nepatariama mėginti velti batukų, nes tai jiems – per sunki užduotis", – šypsosi Valdemara.
Pirmasis blynas buvo tik truputį prisvilęs. Gabija, vos apauta mamos veltais veltinukais, imdavo griuvinėti, slysdama ant grindų.
"Vėliau sužinojau, kad ant veltinių reikia prisiūti odinius padukus arba juos ištepti skystu lateksu, kurio galima nusipirkti dailės reikmenų parduotuvėse", – patirtimi dalijosi jauna moteris.
Pomėgis reikalauja fizinių pastangų ir laiko
Norint velti šlapiai, reikia ir lengviau, ir sudėtingiau randamų reikmenų. Šiauliuose Valdemara sakė nerandanti pirkti norimų spalvų vilnos karšinio ir sluoksnos velti. Juos įsigyja internetu. Sluoksną naudoja švelnesniems kambario batukams pagaminti, karšinio batukai – natūralesni, bet šiurkštesni.
Ant stalo rankdarbininkė pasitiesia plėvelę su oro burbuliukais, ant jos – bato pado šabloną, iškirptą iš statybinių medžiagų parduotuvėje pirkto pakloto.
Ant šablono deda reikiamą gabalėlį vilnos karšinio ar sluoksnos ir viską uždengia medžiaginiu tinkleliu, pavyzdžiui, nebereikalingu užuolaidos gabalėliu – tiuliu.
"Tada pilu karštą muiliną vandenį (su įprastu ūkišku muilu) ir gerą valandą kočioju. Batukų formą išgaunu vėliau, vilną veldama ant specialaus kieto plastiko lekalo. Šis darbas reikalauja daug fizinės jėgos", – sakė pašnekovė.
Rankdarbiui reikia ne tik jėgos, bet ir laiko. Mat pradėto veltinio, kitaip nei, pavyzdžiui, mezginio, palikti negalima. Jį pradėjęs iš karto turi ir užbaigti.
Pagaminti batukų porą Valdemara užtrunka apie tris valandas. "Darbuojuosi, kai dukrelė darželyje, arba ją kas nors prižiūri", – sakė šiuo metu nedirbanti jauna mama.
Gražu ir sveika
Kambario batukus Valdemara puošia įvairiai: veltomis gėlytėmis ar kitais akcentais, siuvinėtomis detalėmis, karoliukais.
"Esu padariusi veltinukų porą nuotakai apsiauti ryte po pirmosios nakties. Juos suvarsčiau atlasine juostele", – prisimena pašnekovė.
Norimus raštus, piešinius, spalvų derinius autorė išgauna ir iš karto vėlimo metu sujungdama kelių spalvų vilną.
Valdemara tikina, kad, avint veltinukus, atrodo, tarsi būtum basas. "Jei mėgstate vaikščioti basomis, žiemą ant basų kojų avėti vilnones kojines, patiks avėti ir veltinius", – tikino ant basų kojų savo sukurtus kambario batukus avinti autorė.
Jos patirtis rodo, kad taip nešiojant veltinius kojos žiemą nešąla, o kai namuose sušyla – neprakaituoja. Žinoma, veltinius galima autis ir užsimovus kojines. Kad veltiniai ne tik šildytų, bet ir masažuotų kojas, į juos galima įberti grūdų, pavyzdžiui, rugių.
Paklausta, ar pasiteisino liaudiškas patarimas, paskatinęs pradėti velti veltinius, Valdemara šyptelėjo: "Panacėjos neatradau, bet jodu ištepti padukai ir ant jų uždedami veltinukai įvairių peršalimo ligų simptomus mūsų Gabijai tikrai palengvino".
Rašyti komentarą