Skulptūriniai baldai: naujas požiūris į archaiką

Iki rugsėjo 15-osios Klaipėdoje, tautodailės salone "Marginiai" (Sukilėlių g. 4), eksponuojami Vydmantuose gyvenančio Virgilijaus Vaičiūno sukurti baldai atrodo lyg spektaklių viduramžių kunigaikščiams dekoracijos.

Tik štai baldų ergonomika - visai ne parodomoji. Įsitaisius meistro išskaptuotoje kėdėje, kūnas pritampa, kaip čia buvęs - viskas tam, kad niekas netrikdytų pokalbio ar vakarienės prie monumentalaus ąžuolinio stalo.

V. Vaičiūnas unikalius baldus kuria jau antrą dešimtmetį. Architekto išsilavinimą įgijęs vyras kurį laiką dirbo pagal specialybę. Vėliau ėmėsi medžio drožybos - šis amatas, sako, masinęs nuo vaikystės.

Pasikeitus santvarkai, gyvenimas reikalavo pritapti. Prieš 18 metų V. Vaičiūnas pradėjo dirbti taikomosios dailės srityje - ėmė kurti vienetinius skulptūrinius baldus bei indus.

Funkcionalūs ir efektingi kelių skyrių mediniai padėklai, be kurių neapsieinama jokioje tautodailės mugėje, anot V. Vaičiūno, Lietuvoje pirmiausia buvo sukurti jo.

Pokalbininkas teigia, kad mieliausia jam medžiaga - ąžuolas. Raudonmedis ir kitokios užjūrio rūšys jo neviliojančios. "Ąžuolą dirbdamas jaučiuosi geriausiai", - prisipažįsta žemaitis, nemėgstantis skaptuoti solidžios medienos iki plastiko plonumo.

"Medis turi turėti savo masę. Pirmieji buities rakandai ir būdavo taip daromi - žmogus, kiek galėdavo, apskobdavo, suteikdavo reikalingą formą ir naudodavo", - pasakojo kūrėjas, rodydamas savuosius medinius samčius, indus - lyg iš pasakų knygos.

Panašia logika vadovaudamasis V. Vaičiūnas kuria ir baldus, kuriems panešti prireikia keturių ir daugiau vyrų jėgos. Stalo kojos - lyg persipynusios galingo medžio šaknys, tad dažnam stebėtojui kyla klausimas - ar čia tikra, ar sukurta meistro? V. Vaičiūnas paslapčių neturi - medžio masyvas įmantriu raizginiu pavirsta benzininio pjūklo dėka.

Išmoningo kūrėjo baldus rasite įvairių kavinių ir privačiuose interjeruose, kai kurie jų iškeliavo ir į užsienį. "Kai nuvykau su savo baldais į pasaulinę Hamburgo mugę, sulaukiau ne vieno komplimento. Daug kas sakė - tai avangardas, 15-20 metų aplenkęs Europos madas. O man smagiausia buvo, kai jauni neformalai - auskaroti skustagalviai - susidomėję sklaidė mano albumus, apžiūrinėjo baldus, ir, išmėginę stalviršio tvirtumą kumščiais, įvertino: "Toll!", - šypsojosi autorius.

Ties archajiškų formų interpretacijomis baldų skulptorius nesustoja. "Patraukė modernizmas, leidžiantis paprastas formas papildyti netikėtomis detalėmis", - sako V. Vaičiūnas.

Medžio juvelyrika

Panevėžietis menininkas Rytis Zaveckas save vadina medžio juvelyru. Virtuozo rankoms ši medžiaga paklūsta lyg plastilinas. Jis kuria viską - nuo miniatiūrų iki miegamojo komplektų.

"Mokiausi staliaus dailidės-statybininko specialybės, po to baigiau Vilniaus universitetą. Tačiau tikrąsias medžio paslaptis sužinojau tik dirbdamas Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centre.

Juk restauratorius šalina pasekmes, kai baldas sugedo. Tad privalo išsiaiškinti ir priežastis. Turėdamas žinių bagažą ir patirties, galiu kurti baldus, kurie nesutrūkinės, kaip liaudies meistrų skulptūros", - meistriškumo paslaptimis dalijosi skulptorius.

"Kūrybinis mano kelias gal ir neilgas - 23-eji metai. Geriausiai jaučiuosi, kai nevaržo joks valdiškas darbas. Dažnai būdavo, kai gimus kūrybinei idėjai, užeidavo nenumaldomas noras ją kuo greičiau įgyvendinti. Jau kuris laikas tam niekas nebetrukdo. Prieš aštuonerius metus planas minimum buvo kaip nors išgyventi iš darbo, kurį geriausiai moku. Dabar artėju prie plano maksimum", - prisipažįsta pokalbininkas.

Pradžia, prisimena jis, buvo sunki. Bene didžiausia problema buvo įrankiai - sakosi turėjęs tik rankinius drožimo prietaisus. Pirmasis sukurtas stalas "Banga" gimė prieš septynerius metus. "Prisimenu, gavau pasiūlymą važiuoti į "Litexpo" demonstruoti elektrinių "Bosch" įrankių. Išvakarėse sunkiai susirgau.

Nepaisydamas to, kitą rytą užsispyręs nutranzavau į Vilnių nė neturėdamas kur nakvoti", - šypsosi entuziastas. Dabar jau skolintis įrankių jam nebereikia - jais aprūpina rėmėjai "Bosch" ir "Dremel". Beje, lietuvis yra vienas iš dešimties pastarosios kompanijos gaminamų įrankių ekspertų pasaulyje.

Daugiausia R. Zaveckas sakosi sukūręs stalų. Taip pat patinka daryti komodas, lovas. "Norisi, kad forma būtų išbaigta, išgryninta, o taip pat turėsų kažkokį gyvybės ženklą, tarsi judesį. Mane žavi plastiškos, moteriškos formos, todėl noriu kurti neįprastai malonų liesti akimis ir rankomis baldą", - kalbėjo be padėjėjų dirbantis auksarankis, kuriam daugiausia teko kurti iš uosio ir beržo.

Prieš kelerius metus R. Zaveckas drauge su dizainere Julija Žilėniene sukūrė kristalais puoštų autorinių baldų projektą "Medis ir kristalai", kuris pelnė pirmąją vietą baldų parodos konkurse.

"Vien ko verta komoda "Eurobabelis". Dažnai mintimis grįžtu prie sudėtingų šių baldų techninių sprendimų ir klausiu savęs, ar sugebėčiau tai pakartoti? Gaminant buvo naudojama brangi iroko mediena iš Afrikos, sukonstruotas specialiai šiai komodai klijuoti skirtas presas. Nepaisėme nei laiko, nei kitokių sąnaudų", - sakė pokalbininkas.

Jis prisipažįsta - norėtųsi, kad Lietuvoje, neturinčioje naudingų iškasenų, Italijos pavyzdžiu būtų sukurtas mechanizmas dizainui, kaip ūkio šakai, plėtotis.

R. Zavecko teigimu, atsiranda vis daugiau architektų, vertinančių jo skulptūrinius baldus. "Bendradarbiauju su žinomomis Lietuvos architektėmis Jolanta Kaušpėdaite, Violeta Beigiene ir kt.", - sakė kūrėjas, savo autoritetais vadinantis ispaną architektą Antonio Gaudi, šiuolaikinius skulptorius Livio de Marchi, Christian Renonciat ir kitus menininkus, maištaujančius prieš formų rutiną.