"Širdžių tyla" - afganų kurtams

Projekte dalyvavo lėlininkė, seniau buvusi profesionaliu modeliu, Saša Petrova, aktorė Eglė Jackaitė bei keletas įvairaus amžiaus afganų kurtų.

Fotosesija buvo pavadinta "Širdžių tyla". Fotografavo Julija Osina - Fridman.

"Šis projektas - tai bandymas pabūti tyliai ir pasikalbėti su savimi apie grožį ir meilę viskam, kas gyva", - sakė V. Voronova.

"Aš priėmiau pasiūlymą nė sekundės nesuabejojusi šios komandos profesionalumu. Impulsas buvo natūralus, labiau profesionalus: aš aktorė, ir man įdomu. Tokio lygio projektų nėra daug. Serialai, TV šou - įdomu, tačiau kas kita.

Patirtis, kurią gavau, - unikali", - teigė fotosesijoje dalyvavusi E. Jackaitė.

Afganų kurtų istorija Lietuvoje ypač liūdna.

Šios veislės šunys tapo mados aukomis. 1985 - 1995 metais juos pirkėjai įsigydavo dėl įspūdingo grožio lyg žaisliuką, visiškai nesusimąstydami, jog "afganams" reikia išskirtinio dėmesio.

Afganų kurtai - itin sena rytietiška veislė. Tai itin inteligentiški, aristokratiški, išdidūs, orūs ir labai švelnūs šunys.

Šių keturkojų negalima mušti, nevalia ant jų šaukti ar versti juos ką nors daryti. "Afganai" - ne šunys tarnai; tai kompanionai. Ir jų Lietuvoje yra vos per dešimt.

Afganų kurtai labai myli savo šeimininką. "Pirmasis mūsų "afganas" buvo labai prisirišęs prie mano vyro.

Kai mirė mano gyvenimo žmogus, šuo iš liūdesio nustojo ėsti.

Per kelis mėnesius iš jo liko tik oda ir kaulai. Vėliau jis mirė iš sielvarto, - pasakoja vieno iš šių gražuolių šeimininkė Lietuvos afganų kurtų savininkų klubo prezidentė Monika.

- O dabartinis mano jautruolis Bilis buvo rastas miške pririštas prie medžio. Tokiu žiauriu būdu jo atsikratė šeimininkai.

Radusi šunį moteris atvedė jį man - ir aš priglaudžiau. Dabar šunelis nė per žingsnį nuo manęs nesitraukia", - sakė ponia Monika.