Šiauliuose - suknelės, vertos milijono

Ypatingų pageidavimų nekėlė

Paroda „Secesijos mada“ Ch. Frenkelio viloje veikia nuo vakar. Pirmieji lankytojai ją apžiūrėjo vos tik pradėjus dirbti muziejui – 10 valandą ryto.

Vienos iš didžiausių privačių kolekcijų savininkas A. Vasiljevas į Šiaulius atvyks gruodžio 16 dieną.

Paroda Ch. Frenkelio viloje buvo planuojama apie pusmetį. Anksčiau ji eksponuota Vilniuje ir Rygoje.

Vasarą į Šiaulius atvykęs A. Vasiljevas buvo sužavėtas Ch. Frenkelio vilos interjeru ir ekspozicinėmis salėmis, įsivaizdavo, kaip puikiai šioje erdvėje derės suknelės.

Odeta Stripinienė, „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus vedėja, sako, kad ypatingų pageidavimų dėl eksponavimo nebuvo kelta. Muziejus paruošė podiumus manekenams, uždaromas vitrinas – aksesuarams.

SUKNIA: Balinė tiulio, tinklelio ir nėrinių suknelė, siuvinėta agatais ir blizgučiais. L. A. Coet Cambridge mados namai, 1905 metai.

SILUETAS: Vakarinės suknelės atkartoja S formos moters siluetą. Akcentuojama krūtinė, liemuo ir klubai.

KOSTIUMAS: Ch. Frenkelio viloje eksponuojamas vienintelis vyriškas kostiumas.

AKSESUARAI: Parodoje eksponuojama per 200 aksesuarų. Prieš atvykstant A. Vasiljevui, jų bus dar papildyta.

O. Stripinienės teigimu, ši kolekcija įvertinta 1 milijonu litų, jos draudimu turėjo pasirūpinti muziejus. Visose muziejaus salėse veikia vaizdo kameros, įrengta signalizacija, dirba salės prižiūrėtojos.

Kruopštus darbas

Muziejų suknelės pasiekė supakuotos konteineriuose. Iš Rygos atvyko dvi A. Vasiljevo asistentės. Talkinant muziejininkėms, plušėjo penkias dienas – nuo ryto iki vakaro.

„Kiekvieną detalę reikėjo teisingai pridėti, prikabinti, nes kabliukų, raištelių yra šimtai. Kiekvieną suknelę turi nuglostyti, kad ji būtų tvarkinga ir graži“, – pasakojo O. Stripinienė.

Jai teko sukneles garinti, lyginti. Muziejininkė šypsosi: ji ne tik pajautė senąjį kvapą, bet ir žino visas siūles, sukirpimo detales, itin kruopščių ir aplaidesnių meistrų sumanymus.

Viena pati dama tokių įmantrių suknelių nepajėgdavo apsivilkti. O. Stripinienė šypsosi pasakodama, kad A. Vasiljevas, paklaustas, kaip vyras moterį nurengdavo, atsakė juoku: „O kaip jūs manote, kodėl suknelės suplėšytos?“

Tik vienas kostiumas

Secesijos mados suknelėmis „apgyvendintos“ visos vilos salės. Ekspozicijoje tėra vienintelis vyriškas kostiumas – jo klasikinis siluetas išliko iki šių dienų.

Einant iš salės iš salę, atsiveria išsami dviejų dešimtmečių mados istorija. Paroda išdėliota tematiškai, atsižvelgta ir į salių interjerą – spalvą, ornamentiką. Ją papildo secesijos stiliaus madą iliustruojančios fotografijos.

Lankytojams etiketėse prie suknelių nurodoma jos rūšis (rytinė, dieninė, arbatos, pasivaikščiojimo, vizitų, jodinėjimo ar prabangiausia – pokylio), medžiaga, puošyba, dekoravimas, savininkas (jei žinomas), mados namai, valstybė, metai.

Sukneles kūrė modeliuotojai, siuvėjai, siuvinėtojai, dirbę garsiuose Europos ir JAV madų namuose: „Worth“, „Doucet“, „Cheruit“, „Rouff“, „Babani“, „Tarot“, „Poiret“, „Luey“, „Wengeroff“, „Cauet“, „Altman“.

Coliukių dydžiai

Skirtingus secesijos dešimtmečius nuo 1890 iki 1914 metų atspindi skirtingi suknelių siluetai.

Pirmajame aukšte eksponuojamos teatrinės ir vakarinės suknelės bei prie jų derantys aksesuarai.

Vakarinės suknelės, pasak O. Stripinienės, dažniausiai siūtos iš šilko, barchato, veliūro, puoštos nėriniais, gifiūru, karoliukais, įvairiausiais blizgučiais.

Secesijos mada buvo itin susijusi su baletu, teatru, mados vėjai pas žmones atkeliavo nuo scenos. Moteris buvo panaši į puošnų gėlės žiedą, plaštakę, egzotinį paukštį.

Secesijos madą išskiria augaliniai motyvai, S raidės moters siluetas. Akcentai – krūtinė, liemuo ir klubai. Vingiuotos, banguotos linijos turėjo sudaryti įspūdį, kad moteris eina ne žeme, o sklendžia oru.

Pirmajame secesijos dešimtmetyje šį įspūdį sukeldavo šleifai, varpo stiliaus sijonas.

Moterų talija buvo itin liauna. Šių dienų grožio idealą 90–60–90 atitinkanti manekenė niekaip neįsispraustų į secesinę suknelę. To meto standartinis moters ūgis buvo 150–160 centimetrų, o liemens apimtis – 40–45 centimetrai. Liaunumą, grakštumą dar labiau pabrėždavo pailginti siluetai.

Ekspozicijos batai, šių dienų akimis, vaikiški: 32–35 dydžio.

SPALVOS: Perkopus į XX amžių, madoje daugėja spalvų, suknias puošia plunksnos.

PUOŠYBA: Balinė atlaso ir šifono suknelė su secesijos stiliaus aksomo ir mašininių nėrinių aplikacija bei rožių girliandomis. Anglija, 1912 metais.

Deimantės BAČIULĖS nuotr.

PASIRENGIMAS: Ruošiant parodai sukneles, teko užsagstyti daugybę sagučių, kabliukų, surišti gausybę raištelių.

ASMENYBĖ: Mados istorikas, teatro dailininkas, kolekcininkas, knygų, parodų projektų, dokumentinių filmų apie madą autorius, lektorius Aleksandras Vasiljevas (Paryžius-Maskva-Vilnius) Ch. Frenkelio viloje Šiauliuose viešėjo vasarą. Svečias gyrė vilos erdves, tinkančias secesinės mados parodai.

„Kaip manote, kam šitas daiktelis naudojamas?“ – rodydama į nedidukes žnyples-pincetą, klausia muziejininkė. Šypsosi: ji ir pati iš pradžių neatspėjo. Pasirodo, tai – pagalbininkas bateliams apsiauti.

Sodas ant galvos

Suknelių kolekciją lydi gausūs aksesuarai: rankinės, skrybėlaitės, sagčiai, smeigtukai, smeigės, pokylių užrašų knygelės, kvepalų flakonai, vėduoklės.

Pavyzdžiui, prie tango suknelės derėjo paukščio galvos sagė, segama prie krūtinės ar kepuraitės.

Populiariausi galvos papuošalai buvo smeigtukai, puošiami perlais, deimantais, briliantais.

Kvepalų flakonuose damos nešiodavosi kvapų mišinius. Korsetų veržiamos figūros buvo deformuojamos, todėl moterys dažnai alpdavo.

1908 metais Paryžiuje pradėjęs kurti dizaineris Polis Puarė, talkinant gydytojams, prakalbo apie korseto žalą. Šis dizaineris įvedė naują stilių: atsisakė korseto, liemens liniją pakėlė aukščiau po krūtine, jo suknelių audinys krenta laisvai. Bet šis perversmas vyko sunkiai.

Pasak O. Stripinienės, XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje Europą užliejo japonizmo banga. Vienas iš pavyzdžių – suknelė, puošta chrizantemos motyvais, tarsi perskriejusiais nuo japoniško kimono.

Atskira secesinės mados tema – galvos apdangalai. Gigantiškos skrybėlės netgi įgaudavo absurdiškų formų. Skrybėlėms puošti iš Tolimųjų Rytų buvo siunčiamos vabzdžių, mažų paukštelių iškamšos, plunksnos.

„Ant galvos moterys nešiodavo didžiulį sodą. To meto laikraščiuose atsirado karikatūrų, juokelių apie damų galvos apdangalus“, – pasakojo muziejininkė.

Laikotarpis baigėsi spalvų žaismu

O. Stripinienė sako, kad ankstyvuoju secesijos laikotarpiu pokyliuose vyravo pastelinės aprangos spalvos: kaulo, perlų, deginto aukso. Tamsius drabužius rengdavosi dieną – pasivaikščiojimams, vizitams. Pereinant į XX amžių, mada apsivertė: dieną rengiamasi šviesiai, vakarėjant rūbai po truputį tamsėja.

Peržengus XX amžiaus pirmą dešimtmetį, mada sutviska spalvomis. Pasak muziejininkės, įtakos tam turėjo Rusijos baletas, atvažiavęs į Paryžių: nuo scenos padvelkė rytietiška ryški spalva, ugningi raštai.

1908–1914 metais vizitinių ir vakarinių suknelių siluetas keičiasi, nebelieka pūstų rankovių. Atsidengia kaklo sritis – dekoltė.

„Įvairios valstybės turėjo savo draudimų dėl padorumo. Suknelės turėjo būti ilgos. Viename iš įsakymų nurodyta, kad sijonas negali būti trumpesnis nei 15 centimetrų nuo žemės. Kitaip bus baudžiama 25 dolerių bauda. Bauda numatyta ir jei tarp kaklo ir liemens bus galima pamatyti per daug“, – šypsosi O. Stripinienė.

Suknelės pamažu ėmė trumpėti, atsidengė bateliai. Baigiantis secesijos laikotarpiui, tango suknelės nušvito įvairiomis spalvomis.

O. Stripinienės teigimu, prabangūs moterų garderobai kainuodavo nuo 200 tūkstančių svarų. Kuklutis garderobas atsieidavo 5 tūkstančius. Ta pačia suknele pagal etiketą pokylyje buvo galima vilkėti tik keletą kartų.

Secesijos mados žaismą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.