Mergvakariai: tradicijos atgimsta ar išsigimsta?

At­si­kąs­ti vy­riš­ką or­ga­ną imi­tuo­jan­čio tor­to, pa­si­puoš­ti trum­pu si­jo­nė­liu ir cent­ri­nė­se gat­vė­se ka­bi­nė­tis prie praei­vių, pa­si­va­ži­nė­ti li­mu­zi­nu – toks daž­no merg­va­ka­rio vaiz­das. Et­no­lo­gai ir ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riai džiau­gia­si, kad grįž­ta tra­di­ci­niai merg­va­ka­riai. Bern­va­ka­riai vis dar reiš­kia ne­var­žo­mą šė­lio­ji­mą ir al­ko­ho­lį.

Merg­va­ka­ris su­grau­di­no jau­ną­ją

„Te­ko ne kar­tą su­si­grau­din­ti, bu­vo la­bai šil­tas, jau­kus ren­gi­nys. Be vy­rų – vien se­se­rys, ge­riau­sios drau­gės“, – pa­sa­ko­jo pa­go­niš­ka­me merg­va­ka­ry­je da­ly­va­vu­si šiau­lie­tė Ne­rin­ga Ka­tu­tie­nė.

„Ka­dan­gi tu­riu tris vy­res­nes se­se­ris, ku­rios tik­rai liū­dė­jo, kad iš­te­ku, vis­kas vy­ko na­tū­ra­liai. Bu­vo dai­nuo­ja­mos rau­dos. Ta­da su­si­mąs­čiau, kad iš tik­rų­jų at­si­svei­ki­nu su mer­gys­te“, – pri­si­mi­nė Ne­rin­ga.

Merg­va­ka­rio me­tu mer­gi­nos py­nė rū­tų vai­ni­kė­lį, nuo­ta­ka prau­sė­si šal­ti­nio van­de­niu, šluos­tė­si li­ni­niu rankš­luos­čiu, atei­tį spė­jo įvai­rūs bū­ri­mai. Ren­gi­nys vy­ko kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­je su se­no­vi­niu svir­nu.

Ne­rin­ga pa­ti pa­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti pen­kis merg­va­ka­rius, bet vi­si jie bu­vo la­bai šiuo­lai­kiš­ki. „Šven­tė­me iš­si­pus­čiu­sios, trum­po­mis su­kne­lė­mis ir pa­na­šiai“, – skir­tu­mą api­bū­di­no N. Ka­tu­tie­nė.

Tra­di­ci­jos kin­ta

Et­no­lo­gė, Šiau­rės Lie­tu­vos ko­le­gi­jos ren­gi­nių vers­lo va­dy­bos dės­ty­to­ja Rū­ta Stan­ku­vie­nė sa­ko, jog kon­ser­va­ty­viau­si, ma­žiau­siai kin­tan­tys vi­sa­me pa­sau­ly­je – lai­do­tu­vių pa­pro­čiai.

Džiu­ge­sio šven­tės kin­ta la­biau­siai – vei­kia ki­tų ša­lių kul­tū­rų įta­ka, ma­da, ma­si­nės kul­tū­ros ten­den­ci­jos.

Anks­čiau kai­me šven­tę lė­mė na­tū­ra­laus gy­ve­ni­mo rit­mas. Mer­gi­na nu­te­kė­da­vo į jai ne­pa­žįs­ta­mą pa­sau­lį, į ki­tą kai­mą, to­dėl bu­vo dau­giau grau­de­ni­mo, at­si­svei­ki­ni­mų su vai­kys­tės drau­gė­mis, na­mais. Jau­ni­mas pa­dė­da­vo ruoš­tis ves­tu­vėms.

„Da­bar daž­na po­ra jau iki ves­tu­vių gy­ve­na san­tuo­ki­nį gy­ve­ni­mą, o ves­tu­vės tam­pa tik vie­šu, ofi­cia­liu su­tvir­ti­ni­mu. To­dėl ir merg­va­ka­riai įga­vo nau­jo­viš­kus pa­pro­čius. Kuo to­liau, tuo la­biau, jie tam­pa imp­ro­vi­za­ci­niai, te­ma­ti­niai, žai­dy­bi­niai“, – at­krei­pia dė­me­sį et­no­lo­gė.

Pa­sak jos, merg­va­ka­ris pir­miau­sia – mo­te­riš­ku­mo, mo­te­riš­kos vie­ny­bės šven­tė, at­si­mi­ni­mų, lin­kė­ji­mų va­ka­ras. Da­bar esa­ma ke­lių merg­va­ka­rių ti­pų: re­konst­ruo­ti – pa­gal se­no­vi­nius pa­pro­čius, pu­siau tra­di­ci­niai, mo­der­nūs.

Bū­da­vo daug sim­bo­liz­mo

R. Stan­ku­vie­nė ak­cen­tuo­ja – merg­va­ka­rio kon­cep­ci­ja tu­ri pri­klau­sy­ti nuo jau­no­sios no­rų, gy­ve­ni­mo bū­do, vi­di­nio pa­sau­lio. Kas tin­ka vie­nai, ga­li vi­siš­kai ne­tik­ti ki­tai. Bern­va­ka­riai ir merg­va­ka­riai tu­rė­tų ne­per­ženg­ti ele­men­ta­raus pa­do­ru­mo ri­bų.

Tra­di­ci­nia­me merg­va­ka­ry­je bu­vo daug sim­bo­liz­mo. Iš­kil­min­gos apei­gos su­si­ju­sios su plau­kais: merg­va­ka­rio da­ly­vės iš­py­nu­sios jau­no­sios ka­sas paei­liui plau­kus šu­kuo­da­vo, no­rė­da­mos pa­ša­lin­ti ne­ga­ty­vius da­ly­kus. Tai reiš­kė dar­nes­nį pe­rė­ji­mą iš vie­no eta­po į ki­tą. Po ri­tua­lo šu­kas svies­da­vo per pe­tį – ku­ri pa­gau­da­vo, ta pir­ma iš­te­kės.

Iki šiol iš­li­ku­si tra­di­ci­ja merg­va­ka­rio pa­bai­go­je jau­ną­ją ap­da­lin­ti do­va­no­mis, sim­bo­li­zuo­jan­čio­mis šei­my­ni­nį gy­ve­ni­mą.

Nau­jo­se tra­di­ci­jo­se at­si­ra­do siurp­ri­zo ele­men­tas – jau­na­mar­tė ne­ži­no šven­tės sce­na­ri­jaus. „Svar­bu su­gal­vo­ti is­to­ri­ją. Pa­vyz­džiui, jei jau­no­ji gy­ve­no bend­ra­bu­ty­je ir ten su­si­pa­ži­no su bū­si­mu vy­ru, ga­li­ma pra­dė­ti švęs­ti ten, ei­ti jau­nų­jų pa­žin­ties ta­kais. Svar­biau­sia, kad is­to­ri­ja tik­tų konk­re­čiai jau­na­jai, o ne tūks­tan­čiui ki­tų“, – siū­lė R. Stan­ku­vie­nė.

Re­ko­men­duo­ja­ma merg­va­ka­ry­je su­pin­ti int­ri­gos, sen­ti­men­tų, ro­man­ti­kos, jau­ku­mo ele­men­tus.

Mo­ko kep­ti duo­ną

Te­mi­nių kos­tiu­mų ir ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo sa­lo­no „Rau­do­na var­na“ viena iš savininkių Rū­ta Jan­kū­nai­tė sa­ko, jog po­pu­lia­riau­sia – jū­rei­viš­ka te­ma­ti­ka. Pak­lau­si ry­tie­tiš­ka ap­ran­ga su­si­ju­si su ara­bų ša­li­mis, pil­vo šo­kiais. Yra mer­gi­nų, ku­rios ieš­ko tik pa­brėž­ti­nai sek­sua­lių kos­tiu­mų.

Ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė pa­ta­ria pa­si­rū­pin­ti, kad jau­no­ji jaus­tų­si pa­to­giai. „Merg­va­ka­ris ne­pa­vyks­ta, kai nuo­ta­ka su­si­rū­pi­na, kur vyks­ta bern­va­ka­ris, kom­pa­ni­jos pra­de­da vie­ni ki­tus sek­ti“, – pri­si­mi­nė ji gir­dė­tas is­to­ri­jas.

Tre­čius me­tus tra­di­ci­nis merg­va­ka­rius or­ga­ni­zuo­ja­mas Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Ža­liū­kių ma­lū­ni­nin­kų so­dy­bo­je. Ren­gi­nys pri­tai­ky­tas pa­gal duo­nos ke­pi­mo edu­ka­ci­jos pro­gra­mą. Kas­met per se­zo­ną su­ren­gia­ma apie 10 merg­va­ka­rių.

„Kiek­vie­na jau­na gas­pa­di­nė tu­ri mo­kė­ti kep­ti duo­ną. Tra­di­ci­jų, su­si­ju­sių su duo­na ir mo­te­ri­mi, yra la­bai daug“, – pa­sa­ko­ja mu­zie­jaus Et­nog­ra­fi­jos sky­riaus ve­dė­ja Si­gi­ta Mil­vi­die­nė. Ji siū­lo at­gai­vin­ti rū­tų vai­ni­kė­lio py­ni­mo tra­di­ci­ją.

Ge­ria lit­rą

Po die­nos at­rak­ci­jų kai ku­rios mer­gi­nų ir vai­ki­nų kom­pa­ni­jos va­ka­rą bai­gia ba­ruo­se. Nak­ti­nio klu­bo „Me­ga“ ad­mi­nist­ra­to­rė Jo­vi­ta Vai­čiu­ly­tė sa­ko, jog šven­čian­čių­jų merg­va­ka­rius ir bern­va­ka­rius klu­be šie­met su­ma­žė­jo. Vel­niu­kė – po­pu­lia­riau­sias klu­bi­nė­to­jų per­so­na­žas.

„Daž­niau­siai jiems ne­be­daug kok­tei­lių rei­kia, nes atei­na ge­ro­kai įši­lę“, – šyp­te­li J. Vai­čiu­ly­tė. Mer­gi­nos už­si­sa­ko kok­te­lius di­de­lė­je lit­ri­nė­je tau­rė­je ir vi­sos iš jos ge­ria.

„Vai­ki­nai ir mer­gi­nos ant marš­ki­nė­lių ren­ka te­le­fo­nų nu­me­rius, at­seit, pa­sku­ti­nis lais­vas va­ka­ras“, – pa­sa­ko­ja nak­ti­nio klu­bo „Mar­ti­ni“ bar­me­nas Ne­ri­jus. Mer­gi­nos dė­vi ypač sek­sua­lius dra­bu­žius, at­si­pa­lai­duo­ja la­biau už vai­ki­nus.

Ne­ri­jus pri­si­me­na at­ve­jį, kai prie prie­šin­gų sta­le­lių bern­va­ka­rį ir merg­va­ka­rį šven­tu­sios kom­pa­ni­jos su­si­jun­gė. Mer­gi­nos daž­nai at­si­ne­ša ne­cen­zū­ruo­tos for­mos tor­tą.

Merg­va­ka­rių vers­las

Tarp in­ter­ne­te rek­la­muo­ja­mų merg­va­ka­rių sce­na­ri­jų – pa­šė­lu­sios pa­tai­sos mo­kyk­lo­je, merg­va­ka­ris ar­mi­jo­je, sta­ty­bo­se, po­li­ci­jo­je, gais­ri­nin­kės, pas dak­ta­rus, su te­ro­ris­tais, in­dė­nės.

„Ža­viau­si ir šau­niau­si gy­dy­to­jai pa­da­rys iš jū­sų tik­ras se­se­les – įskie­pys, kad vi­sa far­ma­ci­ja yra be­jė­gė ly­gi­nant su jū­sų sek­sua­lu­mu, pa­mo­kys pra­kti­nių pa­gal­bos li­go­tiems vy­rams tei­ki­mo įgū­džių, pa­rengs sa­vi­gy­nai nuo iš­tvir­ku­sių chi­rur­gų nak­ti­nių bu­dė­ji­mų me­tu, ir su­teiks ki­tų ge­bė­ji­mų bū­ti­nų ve­dy­bi­nė­je li­go­ni­nė­je gy­dant am­ži­nus pa­cien­tus vy­rus“, – ap­ra­šo­mas vie­nas iš sce­na­ri­jų.

Apie 2-3 va­lan­das trun­kan­čio­je pro­gra­mo­je, pri­klau­so­mai nuo te­mos, nu­ma­ty­ti žai­di­mai, pa­ruo­šia­ma prie­sai­ka. Tei­kia­ma nuo­ta­kos pa­gro­bi­mo pa­slau­ga.

Bern­va­ka­riams pa­si­rin­ki­mas kuk­lus – siū­lo­mos ekst­re­ma­lios pra­mo­gos ar­ba mi­ni­ma­liai teat­ra­liš­kos at­rak­ci­jos. Jau­ni­kis ga­li tap­ti ka­li­niu: iš­mok­ti iš­si­vir­ti pa­grin­di­nį ka­lė­ji­mo gė­ri­mą „če­fy­rą“, rink­ti ne­kal­tų mer­gai­čių bu­či­nu­kus bei pa­ra­šus ant apa­ti­nių. Pa­si­me­tu­siems vy­rams – „Links­my­bių gi­džių“ Ero­ti­kos ir Eu­fo­ri­jos pa­ly­da po mies­to ba­rus.

Bern­va­ka­ry­je su se­nų lai­kų le­gen­do­mis api­pin­ta Ro­bi­no Hu­do is­to­ri­ja – šau­dy­mas iš lan­ko, pra­kti­ka ne­pra­šau­ti pir­mą­ją nak­tį, ne­kal­tų­jų mer­ge­lių su­ve­džio­ji­mas.

Prik­lau­so­mai nuo mies­to, da­ly­vių skai­čiaus, pa­si­rink­to sce­na­ri­jaus, ren­gi­nio kai­na pra­si­de­da nuo 250 li­tų.