Mados istorikui Aleksandrui Vasiljevui kailinius siuvo šiauliečiai

Aš­tuo­ni mė­ne­siai kruopš­taus dar­bo, iš­sa­mi 1910 me­tais pasiūtų kai­li­nių ori­gi­na­lo ana­li­zė, ke­li pri­ma­ta­vi­mai – tiek pri­rei­kė, kad ži­no­mam ma­dos is­to­ri­kui Alek­sand­rui Va­sil­je­vui šiau­lie­čiai pa­siū­tų unik­alius kai­li­nius. Šį iš­skir­ti­nį įdo­mų už­sa­ky­mą at­li­ko Šiau­liuo­se įsi­kū­ru­si įmo­nė „Kai­lių mi­tas“. „Bu­vo ne­ti­kė­ta, bet la­bai ma­lo­nu – jis įver­ti­no šiau­lie­čių meist­rų dar­bą“, – sa­kė įmo­nės va­do­vas Sau­lius Kmi­tas.

Ma­lo­nus ne­ti­kė­tu­mas

Šiau­liuo­se įsi­kū­ru­sios kai­lių siu­vi­mo įmo­nės pa­tal­po­se ver­da dar­bas: ant pa­ka­bų su­ka­bin­ti jau baig­ti siū­ti, bet dar be kai ku­rių de­ta­lių kai­li­niai, pa­ruoš­ta me­džia­ga, dar­buo­to­jos triū­sia prie ga­mi­nių.

Įmo­nės di­rek­to­rius Sau­lius Kmi­tas kvie­čia užei­ti į jo ka­bi­ne­tą. At­va­žia­vo­me pa­si­kal­bė­ti apie kai­li­nius, ku­riuos siu­vo gar­siam ma­dos is­to­ri­kui Alek­sand­rui Va­sil­je­vui. Ant sie­nos – pa­veiks­las su nau­juo­sius sa­vo kai­li­nius de­monst­ruo­jan­čiu gar­siuo­ju už­sa­ko­vu.

„Pa­siū­tus kai­li­nius jau bu­vo­me ati­da­vę A. Va­sil­je­vui Vil­niu­je, kai jis ten vie­šė­jo. Jis tuo­met už­si­mi­nė, kad no­rė­tų mus pa­ma­ty­ti Šiau­liuo­se, Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je, per pa­ro­dos „Ka­ra­lie­nės Vik­to­ri­jos lai­kų ma­da (1837–1901)“ ati­da­ry­mą“, – pa­sa­ko­jo S. Kmi­tas.

Po pa­ro­dos ati­da­ry­mo ma­dos is­to­ri­kas at­si­ne­šė nau­juo­sius kai­li­nius ir pri­sta­tė vi­siems su­si­rin­ku­siems. De­monst­ruo­da­mas kai­li­nius A. Va­sil­je­vas ne­slė­pė pa­si­ten­ki­ni­mo nau­juo­ju ga­mi­niu, gy­rė jo pa­to­gu­mą, ne­gai­lė­jo gra­žių žo­džių jo ga­min­to­jams.

„Bu­vo ne­ti­kė­ta, bet la­bai ma­lo­nu – jis įver­ti­no šiau­lie­čių meist­rų dar­bą. Ne­maniau, kad A. Va­sil­je­vas at­si­veš kai­li­nius, prie vi­sų pa­girs mū­sų ga­mi­nį, pa­brėš ne tik Lie­tu­vos var­dą, bet ir Šiau­lius. Sa­kė, kad šių kai­li­nių jam pa­vy­di pa­ts Fi­li­pas Kir­ko­ro­vas“, – šyp­so­jo­si po­nas Sau­lius.

Šim­ta­me­tis pa­vyz­dys

Ma­dos is­to­ri­kas A. Va­sil­je­vas tu­rė­jo 1910 me­tais kai­lių meist­rų pa­siū­tus kai­li­nius. Ieš­ko­jo ga­lin­čių at­kar­to­ti šį is­to­ri­nį ga­mi­nį iki men­kiau­sių smulk­me­nų. S. Kmi­to įmo­nę is­to­ri­kui re­ko­men­da­vo ru­sų vers­li­nin­kai, bend­ra­dar­biau­jan­tys su šiau­lie­čiais.

„Ga­vę to­kį už­sa­ky­mą la­bai ne­nus­te­bo­me. Ma­lo­nu ir sma­gu, kai įver­ti­na mū­sų dar­bą. Įvai­rūs žmo­nės už­si­sa­ko kai­li­nius. Va­žia­vo­me į Vil­nių su ma­dos is­to­ri­ku su­si­tik­ti, paim­ti se­no­vi­nio pa­vyz­džio bei iš­ma­tuo­ti pa­tį. Ma­ta­vo­me dar tris kar­tus“, – pri­si­mi­nė di­rek­to­rius.

Dau­giau kaip prieš 100 me­tų siū­ti kai­li­niai bu­vo sa­vo­tiš­kas iš­šū­kis kai­lių meist­rams. Is­to­ri­ko są­ly­ga, jog kai­li­nių ko­pi­ja bū­tų vi­siš­kai tiks­li, ver­tė meist­rus kruopš­čiai ana­li­zuo­ti ne tik kai­lius, jų su­kir­pi­mą, rū­bo siū­les, ki­tas gud­ry­bes, bet ir tar­tis su ko­le­go­mis dėl tech­no­lo­gi­jų.

„Pa­ga­mi­no­me ma­ke­tą, ku­rį pa­ma­ta­vo­me ma­dos is­to­ri­kui. Jis ne­ti­ko. Ga­mi­no­me dar vie­ną. Kai vis­kas pui­kiau­siai ti­ko, siu­vo­me kai­li­nius. Ar ne­bu­vo prie­ka­bus klien­tas? Tik­rai ne, ta­čiau tiks­liai ži­no­jo, ko no­ri. Jis la­bai tak­tiš­kas, man­da­gus, aris­tok­ra­tiš­kos pri­gim­ties žmo­gus. Ša­lia to­kio pa­ts tu­ri pa­si­temp­ti, – pa­sa­ko­jo S. Kmi­tas. – Iš kur to­kius kai­li­nius A. Va­sil­je­vas ga­vo, ne­klau­sė­me, ta­čiau jis pa­sa­ko­jo, kad tuo lai­ku to­kius kai­li­nius, kai kai­lis bū­da­vo vi­du­je, ne­šio­jo Mask­vos pirk­liai.“

Aš­tuo­nių mė­ne­sių dar­bas

Ma­dos is­to­ri­ko duo­tas rū­bo pa­vyz­dys bu­vo pa­siū­tas iš šeš­ko kai­lių bei be­bro apy­kak­lės. Ran­ko­vė­se bu­vo įsiū­tas ki­to­kios rū­šies kai­lis. Šios pro­fe­si­nės pa­slap­ties at­skleis­ti S. Kmi­tas ne­no­rė­jo. Meist­rai su­ly­gi­no, kad lie­tu­viš­ko­jo šeš­ko kai­lis toks pat, kaip ir se­no­vi­nia­me pirk­lio rū­be. Jį ir nau­do­jo.

„Ra­do­me la­bai įdo­mių anuo­me­ti­nių siu­vė­jų spren­di­mų, iš ku­rių pa­si­mo­kė­me. Įdo­mu, kai prieš mus at­si­sklei­dė in­for­ma­ci­ja iš praei­ties. Se­nų­jų siu­vė­jų tech­no­lo­gi­jos bu­vo įdo­mios: kai­lio kir­pi­mas, api­pa­vi­da­li­ni­mas, sti­lius, tuo­met bu­vo ma­din­ga, kai kai­li­niai nuo pe­čių į apa­čią pla­tė­da­vo, leng­vai kris­da­vo“, – pa­sa­ko­jo di­rek­to­rius.

Šim­ta­me­tį pa­vyz­dį-ori­gi­na­lą šiau­lie­čiai kai­lių meist­rai iš­va­lė, at­nau­ji­no ir per­da­vė ma­dos is­to­ri­kui. Pa­sa­ko­da­mas, jog vi­sas dar­bas tru­ko apie 8 mė­ne­sius, di­rek­to­rius pri­pa­ži­no, kad dar­bas bu­vo sun­kus, ta­čiau įveik­tas iš­šū­kis tei­kė ma­lo­nu­mą vi­sam ko­lek­ty­vui.

NE­TI­KĖ­TU­MAS: „Bu­vo ne­ti­kė­ta, bet la­bai ma­lo­nu. Ne­maniau, kad A. Va­sil­je­vas at­si­veš kai­li­nius, prie vi­sų pa­girs mū­sų ga­mi­nį, pa­brėš ne tik Lie­tu­vos var­dą, bet ir Šiau­lius“, – sa­kė Šiau­liuo­se įsi­kū­ru­sios įmo­nės „Kai­lių mi­tas“ di­rek­to­rius Sau­lius Kmi­tas.