Barzda jiems tinka

Antanas Šurna: puošmena

Aktoriaus Antano Šurnos barzda - kaip savotiškas Herkaus Manto palikimas. „Iš tikrųjų vaidmeniui reikėjo barzdos ir aš pradėjau auginti. Buvau užsiauginęs labai ilgą, paskui pagražinome, aptvarkėme taip, kaip reikia. Ir nuo to laiko kažkaip pasiliko ta barzda“, - pasakoja Herkų Mantą įkūnijęs A.Šurna.

Aktorius įsitikinęs, kad barzda vyrui suteikia pranašumų. „Čia kaip graikai sakė: vyras turi augintis plaukus visur - ten, kur jie auga. Čia jau ne mano išmintis, aš jos paneigti nenoriu, aš ją tik patvirtinu, nes labai gerbiu graikišką kultūrą. Tai nuo to laiko ir vaikštau su barzda, - pasakoja aktorius ir patikina, kad iš žmonos nesulaukia jokių priekaištų. - Arba priimi žmogų tokį, koks jis yra, arba nepriimi, ir viskas. Gal yra moterų, kurioms nepatinka barzda, bet man tokia problema neiškyla...“

Tiesa, vieną kartą aktorius vis dėlto buvo nusiskutęs barzdą. „Aš niekada nesiskusdavau, kai sakydavo, „nusiskusk barzdą, filmui reikia kito stiliaus“, - kiek aš vaidmenų atsisakęs per tą barzdą. Tai vieną kartą po Herkaus Manto mano amžiną atilsį draugas baltarusių režisierius Vitalijus Četverikovas statė tokį dviejų serijų filmą, kaip visada Baltarusijoje - apie karą, apie partizanus ir taip toliau. Paaiškino, kad reikia suvaidinti a la Čiapajevą. Tai kaip tu Čiapajevą suvaidinsi su barzda - niekaip nesuvaidinsi. „Antanai, maldauju, nusiskusk, - prašo režisierius, - čia tavo vaidmuo ant arklio su kardu, su mauzeriais ir visa kita“. Iš tikrųjų atrodė neblogai. Na, tai jisai mane prikalbino. Gerai, sakau, ir tada vienintelį kartą gyvenime buvau nusiskutęs - vaidinau aš jam tą Čiapajevą. (Juokiasi.) Ir ūsus priklijavo didžiausius, tokius ilgus, riestus. Suvaidinau ir iš karto leidau, kad barzda augtų. Be barzdos - kaip tremtis kažkokia, nuogas nuogas jautiesi“, - keistą būseną apibūdina A.Šurna.

Šiuo atveju aktorius save vadina Vytauto Paukštės pasekėju. „Man patiko V.Paukštė su barzda, tad aš jį pradėjau mėgdžioti“, - prisipažįsta kolega besižavintis A.Šurna.

Andrius Kulikauskas: įvaizdžio detalė

„Mano barzdos istorija prasidėjo dar praeitame tūkstantmetyje - tiesiog mano oda buvo labai jautri, o gerų skutimosi priemonių nebuvo, todėl veido oda būdavo išberta, alergiška ir pan. Ir skustis elektrine mašinėle nuolat būdavo kančia. Paskui tiesiog leidau, leidau ir užleidau. Žiūriu, visai nieko - apsikerpi, apsitvarkai kartkartėmis, kai barzda praranda formą“, - pasakoja muzikas Andrius Kulikauskas.

Ryte atsikėlęs prie veidrodžio sugaišta vos kelias minutes šukuodamas barzdą. „Pasižiūriu, jeigu kur išlindęs per ilgas plaukas, žmona tiesiog paima ir nukerpa, vadinkime, apdailina, - pasakoja vyras. - Vasarą esu kelis kartus nusiskutęs - vaikai nepažino, galvojo, kad svetimas žmogus į kambarį įėjo. Anksčiau buvau povandeninės žvejybos mėgėjas ir kartais per ūsus ir barzdą bėgdavo vanduo, tad jausdavau diskomfortą. Tuomet vasaros pradžioje nusičirškindavau barzdą, o po atostogų, rugsėjį, ji vėl būdavo savo vietoje. Kai esi be barzdos, pasižiūri į veidrodį ir iš karto šypsena kitokia, pradedi save tyrinėti, kažkoks akiai neįprastas pats sau esi. Vis tiek mano barzda jau kaip įvaizdžio detalė“.

Iš moteriškosios auditorijos A.Kulikauskas sulaukia komplimentų, kad barzda jam tinka. „Kadangi aš esu garbanotas, tai ir barzda garbanota. Yra buvę pora nutikimų, kad mažiukas vaikas tiesiog įkišo ranką į mano barzdą ir susipynė pirštai su plaukais, - tai jis verkia, negalėdamas ištraukti rankos iš barzdos, ir man ašaros byrą iš skausmo“. Muzikas prisimena, kad vienu metu, dar tarybiniais laikais, jis buvo pradėtas vadinti Fideliu Kastru, bet neprigijo.

Sigutis Jačėnas: priedanga

Dėl vaidmens Sigučiui Jačėnui nereikėjo nusiskusti savo įspūdingos barzdos. „Dar pačioje pradžioje vaidinome tokiame vaikiškame spektaklyje pagal Donaldo Biseto pasakas - tai aš ir tenai būdavau su barzda, ten žaisdavome su žaislais, nes spektaklis buvo skirtas mažiesiems žiūrovams, ir nieko, - barzda nei trukdė, nei ką. Aš tiesiog buvau su barzda ir vaidinau su barzda. O paskui jau daugiau vaidinau vyresnius. Aišku, man neteko atlikti moteriškų vaidmenų, bet pas mus teatre yra vyrų, kurie vaidina moteriškus vaidmenis, nors, žinoma, tada jau negali būti su barzda“, - sako S.Jačėnas.

Daugybę metų būdamas Kalėdų Seneliu prieš didžiąsias metų šventes barzdą auginasi, o paskui pasitrumpina, išlaikydamas savotišką stilių. „Aš dar pasibalinu, kad būčiau visas baltas ir tikras. Juk koks Kalėdų Senelis, jeigu jis - ne žilas. Aš jau trisdešimt metų kalėdauju, - pasakoja vyras, svarstydamas, kad be barzdos jaustųsi nekaip. - Prisimenu šviesaus atminimo Vytautą Kernagį - tai jis negalėdavo būti be barzdos ir jam tas net buvo negražu - taip jis yra man sakęs. Jis būdavo neatpažįstamas, jis nebe jis. Man jo barzda buvo etalonas“.

Namiškiai jau taip įpratę matyti su barzda, kad nusiskutusio greičiausiai ir nepažintų. „Iš tikrųjų taip patogiau gyventi, todėl kad nereikia skustis kas dieną ar kas antrą, ką, matydavau, darydavo tėvukas. Kitas dalykas - man atrodo, kad barzda man tinka. Aš pats esu stambaus gymio, tai yra šiokia tokia priedanga ir būna šilčiau mūsų šiaurės kraštuose - pastaruosius metus gyvenu Klaipėdoje, tai su barzda ypač tinka būti prie jūros“, - juokiasi aktorius ir režisierius S.Jačėnas.

Vytautas Paukštė: būtinas daiktas

„Taip atsitiko, kad per vienas atostogas ta barzda man užaugo, paskui mes vaidinome tokią premjerą „Kriminalinis tango“ ir režisierius sako: kaip tik gerai, kad tu čia būsi su barzda. Ir aš likau su barzda. Pripranti, skustis nereikia, mažiau vargo. Paskui išpuolė toks reikalas: ir televizijoje buvo vaidmuo, kur buvo nepageidautina barzda, ir teatre reikėjo vaidinti Napoleoną. O tuo metu mes žiūrėdavome, kad būtų ir portretinis panašumas. Tai, suprantama, Napoleonas su barzda negalėjo būti. Ir man teko nusiskusti. Bet reikalas tas, kad reikėjo grįžti namo traukiniu ir aš labai nesmagiai jaučiausi, lyg būčiau be kelnių, todėl tambūre aš taip ir prabuvau visą kelionę, nėjau į kupė, kad tik nesutikčiau pažįstamų žmonių. Ir, žinote, buvo tokia keista jausena, nes žmonės tiesiog nepažindavo manęs. Aš sveikinuosi: „Laba diena“, žmogus pasižiūri į mane, nežino, ko aš iš jo noriu. Nejaukiai jautiesi. Paskui, žinoma, pripranti po truputį“, - sako be barzdos tiesiog neįsivaizduojamas Vytautas Paukštė.

Aktorius dažnai yra klausiamas, ar barzda jam netrukdo kuriant vaidmenis. „Aš turbūt buvau vienintelis artistas su barzda, daugiau tokių Lietuvoje nebuvo. Man barzda netrukdydavo vaidmenims, nes atėjo toks laikas teatre, kai ne tiek svarbu, ar tu su barzda, ar be barzdos. Pirmoje vietoje - reikalo esmė, ką tu darai, ką vaidini. Jau daug kas iš viso be grimo eidavo į sceną. Taip liko iki šios dienos. Dabar aš susigyvenau su barzda, atrodo, tas daiktas kaip ir turi būti, - sako aktorius, kuriam barzda nesukelia jokių nepatogumų. - Aš tiesiog nežinau, kad ji yra, kol nepasižiūriu į veidrodį, o į veidrodį aš žiūriu labai retai...“

Romualdas Kvintas: vyriškumo rodiklis

Skulptorius Romualdas Kvintas barzdą nešioja patogumo sumetimais, nes jai reikia gerokai mažiau priežiūros. „Anksčiau, kai dar mokiausi, tai, būdavo, per gimtadienį ateidavo noras paimti ir nusiskusti šiaip sau. Pajuokauti, pažiūrėti, kaip atrodo. Bet vėl atsiaugindavau. Barzdos aš nesureikšminu, nors iš tikrųjų vieniems galbūt ji suteikia vyriškumo ar rimtesnį įvaizdį, kitiems nesuteikia. Jeigu nusiskusčiau barzdą, nežinau, ar kas pasikeistų, ar ne? Gal kurį laiką jausčiausi kaip nesavas, galbūt manęs nepažintų ir draugai... - susimąsto skulptorius, kuris praėjusio jubiliejaus proga taip ir nesiryžo iškrėsti draugams tokio pokšto. - Čia būtų pokštas man pačiam, nes pažiūrėjęs į veidrodį, pagalvočiau, kas čia toksai. Būtų labai nesmagu“.

Beje, kūrybiniam procesui barzda nė kiek netrukdo. „Mano barzda nėra tokia ilga, kad įtrauktų į stakles galvą, ir šiai ji dirbti netrukdo, bet vis tiek ją prižiūrėti reikia“.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“