Unikalus Provanso gabalėlis Lazdijuose

Jeigu ši vasara būtų kaip iki šiol buvusios, Kurdimakščių kaimas dar svaigiai kvepėtų levandomis. Šiemet 30 arų levandų lauko savininkė Loreta Zajankauskienė vos spėjo beveik vienu metu prasiskleidusius žiedus išskinti. Net ir per gražųjį pačios rengiamą levandų festivalį, kai suvažiavę keli šimtai levandų mylėtojų, vargiai berado mėlynuojantį plotelį nuotraukai. Tuo tarpu pernai per tą patį festivalį, tuo pačiu metu net ne visos levandos buvo sužydėjusios. 

„Tobulų istorijų, dėl ko prieš septynerius metus pradėjau šį verslą, neturiu. Turbūt paviliojo kvapas“, - juokiasi Loreta. Ne iš karto atsirado visas levandų laukas. Iš pradžių Lenkijoje nusipirko pirmuosius dešimt krūmelių, pasisodino tėviškėje Verstaminų kaime, o vėliau pasitaikė proga netoli Verstaminų nusipirkti nuostabią seną sodybą. Pastatai buvo sukiužę, užtat sodybą juosė šimtamečiai ąžuolai. Ši vieta idealiai atitiko Loretos viziją kurti ekologinį levandų ūkį. Dėl to visus 30 arų, skirtų levandoms, turėjo ne chemikalais naikinti, o išlupti rankomis. Šiuo metu čia siūbuoja 2500 augalų. Anot Loretos, auginti levandas ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad jos yra nereiklios, o sunku dėl to, kad negali lauko nei tręšti, nei purkšti. Viską reikia padaryti rankomis. Bėda ta, kad kaime neliko net ką pasamdyti prie darbų. Todėl daugiausia vargsta abi su mama Nijole Stirbiene. Būdamos atsparios karščiui, levandos neatsparios šalčiui. Jei žiema pasitaiko šalta ir besniegė, augalai pavasario gali nesulaukti. Kartą taip jau buvo nutikę. Teko juos atsodinti. Daigus užsiaugino pati. Loreta šypsosi - nežinanti kokios levandų veislės geriausios, kokios ilgiau žydi, kokios atsparesnės. „Sėklas pirkau paprasčiausių paprasčiausias. Jei gerai prisimenu - „Maksimoje“. Ir visos sudygo“, - prisipažįsta Loreta. Ūkininkė pastebėjo, kad neretai nė vargti su daigais neverta. Levandos pasisėja savaime. Lieka tik sudygusias persodinti kur reikia. Anot ūkininkės, levandos ne tie augalai, kurie užauga per vieną vasarą. Pirmais, antrais metais nė nežydi. Grožis ateina po maždaug penkerių metų. Nelaistė levandų nei anksčiau, nei šiemet. Sausroje augusios gal nebuvo tokios vešlios, bet žydėjo gražiai. Ir nužydėjo greičiau. Todėl reikėjo stengtis kuo skubiau nuskinti.

Kitas klausimas - kur dėti kvapiuosius žiedus, kad jai ir naudos duotų. Prieš kelerius metus L.Zajankauskienė nusipirko nedidelį distiliavimo aparatą (alembiką) ir pradėjo su mama žiedus distiliuoti. Nelengvi buvo pirmieji žingsniai, niekas nenorėjo paslaptimis dalintis. „Galvojau, dabar prisigaminsiu kvapnaus žiedų vandens (hidroliato) iš visko, kas žydi. Kaip tik žydėjo alyvos, bet nieko neišėjo. Alyvos, kaip ir pakalnutės, neatiduoda savo skleidžiamo kvapo. Jei kas girias, kad tai alyvų aliejus, netikėkit. Visa, kas kvepia alyvomis - sintetika. Pavyko išgauti šiek tiek eterinio aliejaus iš šalavijų“, - pasakoja Loreta. Išradinga moteris kuria ekologiškus kremus. Bėda ta, kad jie nėra sertifikuoti. Norint gauti sertifikatą, reikėtų turėti savo laboratoriją. O ją įsirengti ne taip paprasta. Šalavijus, kaip ir daugelį vaistažolių, kvapniųjų augalų, lazdijietė užsiaugina pati savo ekologiniame ūkyje. Neslepia Loreta, ir kiek gauna kvapniojo vandens bei aliejaus iš pačios užaugintų levandų. Į 60 litrų alembiką telpa 8 kibirai stipriai suspaustų levandų žiedų. Žiedus reikia 20 valandų distiliuoti, kad gautum 15 buteliukų hidroliato ir 100 mililitrų eterinio aliejaus.

L.Zajankauskienė kol kas keisti levandų į jokius kitus augalus nesirengia. O jei keistų, tai tik ne į krapus ar burokus. „Gal auginčiau vynuoges? Man patinka viskas, kas susieta su Prancūzija, su Provansu, nors ten niekada nebuvau“, - juokiasi ūkininkė. Moteris tiki, kad kada nors jos verslą ir idėjas perims sūnus Kristis, šiuo metu besidarbuojantis Islandijoje. Vis dažniau savo planus jis sieja su šiuo lauku.