Slaptas augalų gyvenimas

Grybų kanalai

Augalų „gauja“ yra gudri ir apdairi. 2011 m. Ben Guriono universiteto mokslininkai greta pasodino šešis žirnių daigus, kiekvieną apvynioję plėvele, kad šie negalėtų pasikeisti lakiomis medžiagomis. Paskui į dirvą šalia vieno daigo įterpė medžiagos, „ištraukiančios“ vandenį, taip imituodami sausrą. Po 15 minučių nelaimėlis, kaip ir tikėtasi, uždarė žioteles - mažytėlaites skylutes lapuose, per kurias augalai išskiria vandenį ir dujas. Mokslininkų nuostabai, žioteles užvėrė ir šalimais esantis daigas, nors juo nebuvo manipuliuojama. Po valandos garinti vandenį per lapus nustojo visi šeši augalai. Nors lakiųjų medžiagų perduoti negalėjo, daigų šaknys susiliesdavo. Kai mokslininkai pakartojo bandymą, neduodami susisiekti šaknimis, žioteles uždarė tik „dykumoje“ atsidūręs augalėlis. Nuostabiausia yra tai, kad daigai ne tik sureagavo į įspėjamąjį signalą iš „nukentėjusiojo“, bet ir siuntė jį toliau, užtikrindami komunikaciją per didelį atstumą. Be to, paaiškėjo, kad požeminį „internetą“ papildomai plečia ir spartina... grybai. Jie laukinėje gamtoje yra apraizgę daugumos augalų šaknis ilgomis gijomis - hifais. Grybų ir augalų draugystė yra naudinga abiem pusėms. Augalai aprūpina grybus angliavandeniais, gaminamais vykstant fotosintezei, o grybai savo ruožtu draugams padeda iš dirvos įsiurbti vandenį ir mineralines medžiagas.

Bet ir tai dar ne viskas. Hifais, einančiais nuo vienos šaknų sistemos prie kitos, augalai perduoda draugams įspėjamuosius signalus. 2013 m. britų botanikai įrodė, kad augalo, apkrėsto amarais, kaimynai atbaidančias vabzdžius medžiagas pradeda išskirti jau po 24 valandų. Nukentėjusiojo pranešimas pasiekė kaimynus net tada, kai juos jungė tik hifai, bet ne šaknys. Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau įrodymų, kad grybų „internetas“ gali jungti visus miško medžius! Pavyzdžiui, 2009 m. Kanados geobotanikai nustatė, kad su hifų pagalba kiekvienas medis kontaktuoja su mažiausia dešimtimi kaimynų, augančių 30 metrų spinduliu.

Obuolys nuo obels

Nusikaltėliai žmonės remia savo gaujos narius ir kiekviena proga stengiasi pašalinti kitų gaujų narius. „Žalieji banditai“ elgiasi lygiai taip pat. Kai jauni pajūrinės stoklės sodinukai atsidurdavo šalia kitokių augalų, jų šaknys augdavo plačiai išsišakojusios, kad iš dirvos galėtų išsiurbti kuo daugiau vandens ir mineralinių medžiagų. Jeigu kaimynai būdavo giminaičiai, visų sodinukų šaknys būdavo saikingai šakotos. Analogiškai elgiasi mėgstamas eksperimentų su augalais objektas - vairenis. Blyškioji sprigė augina siauresnius lapus, kad neuždengtų kaimynų, jeigu tie kaimynai - giminaičiai. O jei šalia atsiduria agresyvus svetimas augalas, siekiantis užgrobti visas naudingas medžiagas, „saviškiai“ požeminiu „internetu“ siunčia signalus, spartinančius brendimą. Bet kam augalams apskritai padėti vieni kitiems, net ir gentainiams, juk jie vis tiek konkuruoja dėl maisto medžiagų? Būtent šis klausimas ilgus metus mokslininkams trukdė patikėti, kad medžiai ir krūmai iš esmės aktyviai komunikuoja. Regis, jų draugystė yra priverstinė. Iš pradžių augalai nesirengė niekam padėti, tiesiog gindavosi patys. Lakieji junginiai buvo reikalingi parazitams atbaidyti ir vienai augalo daliai pranešti, kad kitą ištiko bėda. Vėliau medžiai ir žolės ėmė gaudyti ir kaimynų pranešimus, skirtus „vidaus naudojimui“. Kitaip tariant, augalai ėmė šnipinėti vieni kitus. Geriausia jiems pavykdavo pagauti giminaičių pranešimus, kurių cheminė sudėtis yra beveik lygiai tokia pati kaip pačių „šnipinėtojų“. Reaguodami į šiuos pranešimus, jie didindavo savo šansus išgyventi ir palikti palikuonių. Kadangi giminingi augalai turi panašius genus, kiekvieno atskiro medelio klausymasis didino šansus išlikti ne tik jam, bet ir visiems giminaičiams. Palaipsniui tie genai įsitvirtino, ir dabar vienos „gaujos“ nariai vieni kitų atžvilgiu elgiasi kaip kuo tikriausi altruistai.

Įvairovė naudinga

Negana to, atrodo, kad ir su kitų ‚gaujų“ nariais augalai kai kada „sudaro sutartis“. Daugybe eksperimentų buvo įrodyta, kad bendruomenės, kurias sudaro kelių rūšių augalai, jaučiasi geriau negu vienarūšės grupės: atskiri medžiai tokiose grupėse išauga greičiau, o bendras fotosintezės efektyvumas yra pastebimai didesnis. 2015 m. Britų Kolumbijos universiteto specialistai nustatė, kad mišriose bendruomenėse medžiai, turintys daug azoto, anglies dvideginio ir kitų reikalingų medžiagų, jomis dalijasi su ne tokiais turtingais draugais. Mokslininkai neatmeta tikimybės, kad draugauti su negiminingais augalais priverčia grybai, kurie turi savų interesų: kuo aktyviau medžiai keičiasi įvairiomis medžiagomis, tuo daugiau jų tenka grybams. Bet sudėtingų tarpusavio santykių augalų grupių viduje principus mokslininkams dar teks išsiaiškinti. Galbūt tuomet, kai pagaliau išmoksime iššifruoti medžių ir gėlių kalbą, jie mums papasakos šį tą svarbaus apie mūsų planetą.