Šeši arai laimės

"Vakarų ekspreso" žurnalistai aplankė keletą netoli Klaipėdos esančių sodininkų bendrijų. Įdomu buvo išgirsti iš pirmų lūpų, kodėl vyresnio amžiaus klaipėdiečiai vis dar laikosi tradicijos turėti užmiestyje žemės lopinėlį, kuriame galėtų užsiauginti vaisių ir daržovių, juk deficito laikai seniai baigėsi.

Be chemijos

Užsukus į bet kurią sodų bendriją dabar galima pasijusti tarsi botanikos sode. Galva svaigsta nuo žydinčių alyvų, vaismedžių kvapo.

Tačiau besiilsinčių ar tuščiai leidžiančių laiką čia mažai sutiksi. Kone visus pašnekovus radome palinkusius prie lysvių ar pjaunančius žolę.

ŽYDĖJIMAS. Akis džiugina pavasarinis žydėjimas.

Atrodo, nesmagu žmones atitraukti nuo darbo, tačiau buvome maloniai nustebinti, kad užkalbintieji mielai pasakojo, kaip šiemet sekasi daržininkauti, dalijosi prisiminimais ir patarimais. Be skubos. Ramiai. Atrodo, soduose laikas teka kiek kitokiu ritmu.

"Įsigijome šį sodo sklypą prieš 20 metų. Tiesiog norėjau savo žemės, savo daržovių. Niekada nenaudoju jokių trąšų, tad žinau, ką valgau. Savas "cibuliukas", pomidoriukas, obuoliukas visai kitoks nei pirktas", - pasakojo prie preciziškai nuravėtų lysvių pakalbinta Nijolė Levinienė.

"Su pincetu rankioju piktžoles", - juokavo moteris.

EKOLOGIJA. "Nenoriu chemikalų. Jau geriau tegul ridikėlis ar obuolys bus su kirmėlyte", - juokėsi Nijolė Levinienė.

Vaišindama gardžia, citrinomis gardinta sula Nijolė pasakojo, kad iš Klaipėdos iki sodo bendrijoje "Smiltelė" esančio sklypo kartais ir pėsčia atkulniuodavo.

"Tai kad netoli. Tik 7 kilometrai. Kai buvome dirbantys, dažniausiai tik savaitgaliais į sodą važiuodavome, bet mūsų dukra iki šiol nė iš tolo nenori į sodo pusę net žiūrėti", - nuotaikingai pasakojo moteris.

Pasiteiravus, ar jai pačiai niekada nenusibosta nuolatinis rūpestis ir triūsas sode, moteris purtė galvą: "Jūs neįsivaizduojate, kaip aš laukiu pavasario, kai galėsiu į sodą važiuoti. Žiemą nuo nieko neveikimo tik lašinių priauginame. Kai atvažiuoju į sodą, viskas tarsi stoja į savo vietas", - kalbėjo Nijolė ir džiaugėsi, kad šį pavasarį niekas nenušalo.

Tik ekologišką sodininkystę ir daržininkystę pripažįstanti moteris pasidalijo vienu liaudišku receptu, kaip apsiginti nuo kenkėjų. Sakė tiesiog užmerkianti per žiemą surinktas apelsinų žieveles, svogūnų ir česnakų lukštus. Palaikiusi kelias dienas ar savaitę, šiuo skysčiu nupurškia medžius ir teigia jokių kenkėjų nematanti.

"Nenoriu chemikalų. Jau geriau tegul ridikėlis ar obuolys bus su kirmėlyte", - juokėsi moteris.

TRANFORMACIJA. Lietuvoje pirmieji kolektyviniai sodai atsirado sovietmečiu, dabar daugelis jų natūraliai virsta gyvenvietėmis.

"Čia dingsta visos ligos"

"Tai mūsų poilsis. Nors kartais ir pavargstame, bet maloniai. Tikrai nesiruošiu atsisakyti šio malonumo", - sakė nuo 1980-ųjų sodą toje pačioje bendrijoje turinti 73 metų Jana Čelpanova.

Moteris pasakojo, kad jos vyras gavo sodo sklypą iš darbovietės. Tuomet toje vietoje buvo šiukšlynas, teko viską sukurti savo rankomis.

MALONUMAS. Jana Čelpanova pasakojo, kad atšilus orams ji kur kas daugiau laiko praleidžia sode nei mieste.

"Žemes vežėme, lyginome, sodinome. Abu su vyru norėjome savo žemės, mus traukė tokie darbai. Tais laikais buvo įprasta, kad kone visi butuose gyvenantys užmiestyje turėjo ir sodo sklypelį. Santvarka pasikeitė, bet įprotis kapstytis savo žemės lopinėlyje išliko", - pasakojo J. Čelpanova.

Moteris pasakojo, kad atšilus orams ji kur kas daugiau laiko praleidžia sode nei mieste.

"Darbo dienomis paprastai gyvenu sode, o savaitgaliui grįžtu į Klaipėdą. Grynas oras mane gerai veikia. Kai būnu mieste, jaučiuosi ligota, o čia visos ligos prapuola", - sakė moteris.

Ponia Jana tikino, kad daržoves augina ne dėl to, kad neturėtų už ką jų nusipirkti.

"Tiesiog skonis kitas. Mano užaugintos morkos tokios saldžios. Parduotuvėje tikrai tokių nebus", - sakė moteris.

Braškėms - sodos vonios

Gražiai pavadintoje Rožių gatvėje "Vilties" soduose gyvenantis Vladimiras Zareckis rožių neaugina, bet pusę šiltnamio apsodino braškėmis.

"Tik dėl savęs paties auginu. Labai mėgstu braškes", - sakė vyras, rodydamas į vešliai sužėlusius braškių kupstelius.

PATARIMAS. "Internete perskaičiau, kad braškėms labai patinka soda. Tad nusipirkęs valgomosios sodos apibarstau braškių kupstelius ir nulieju vandeniu", - išbandytais receptais dalijosi Vladimiras Zareckis.

Pasiteiravus, kodėl jos tokios vešlios, vyras neslėpė, kad kartais jas palaisto ir trąšomis.

"Landžioju internete ir ieškau įvairių patarimų. Perskaičiau, kad braškėms labai patinka soda. Tad nusipirkęs valgomosios sodos apibarstau braškių kupstelius ir nulieju vandeniu. Kas iš to? Manau, kad pašalina rūgštį iš žemės. Uogos auga kaip ant mielių. Man atrodo, kad jos kur kas saldesnės", - pasakojo vyras.

Neatsibosta

Su vyru sode triūsianti Ramutė pasakojo, kad tai jų laisvalaikis.

"Matote, kiek nedaug lysvių teturiu, bet man labai patinka auginti gėles ir dekoratyvinius medelius. Kaip smagu būna stebėti, kai jie vienas paskui kitą pradeda žydėti. Vieną savaitę atvažiavęs į sodą, vienais žiedais džiaugiesi, o kitą - jau kitais. Kai anksti pavasarį sužydėjo mano magnolija, gal buvo net 500 žiedų, praeiviai net užsukdavo nusifotografuoti", - pasakojo Ramutė.

Moteris tikino, kad dirbti sode jai niekados neatsibosta.

"Galiu čia šliaužioti ir šliaužioti, kad ir ant pilvo", - nusijuokė.

DARBO VAISIAI. "Galiu čia šliaužioti ir šliaužioti, kad ir ant pilvo", - gėlynais džiaugėsi Ramutė.

Ramutė pati savo rankomis susikonstravo ir fontaną. Auksarankis jos vyras Francišekas ne tik vienas pats sumeistravo didžiulį stiklinį šiltnamį, bet ir namelį surentė.

"Svarbiausia, kad gyvenime neturėjau tokios patirties. Buvau jūrininkas, tad apie statybas nieko neišmaniau. Tad gavau likimo dovaną ir tokioje veikloje save išbandyti. Ačiū Dievui, jau dešimt metų stovi", - džiaugėsi Francišekas.

Vyras vienu žodžiu apibūdino buvomą sode - poilsis.

"O ką daryt namuose bute? Mano prigimtis tokia, kad vis norisi eiti, ką nors krapštinėti", - kad turi kur atvažiuoti, džiaugėsi Francišekas.

"Ir su basliu neišvarysi"

Romualdas Lebšys "Tolupio" soduose gyvena nuolatos. Pasakojo jaunystėje įsivaizdavęs, kad sodo sklypas bus skirtas tik pramogoms.

"Galvojau, turėsiu namelį, pirtelę, bus kur su draugais po medžioklės užsukti", - prisiminė Romualdas.

Tačiau planai pasikeitė, kai tėvai nusprendė butą palikti dukrai ir patys persikėlė gyventi į sodą.

GERA. "Dabar manęs iš čia su basliu neišvarysi", - neslėpė Romualdas Lebšys.

"Dabar manęs iš čia su basliu neišvarysi. Šalia miškas ošia, bet aš dar medžių pats prisodinau. Žiūrėkit, kokios aukštos pušys jau užaugo. Kaimynai stebėjosi, esą yra matę durnių, bet tokių dar nematė. Prie miško gyvena ir medžius sodina. O man medžiai patinka. Ir žiemą, ir vasarą džiugina. O į mišką nueiname pagrybauti. Vakarienei užtenka", - pasakojo soduose 10 metų nuolatos gyvenantis R. Lebšys.

Kvepiantys agurkai

"O jūs ragavote soduose žmonių užaugintų ir prekybos centre pirktų agurkų?" - klausimu į klausimą, kodėl miestiečiai taip myli sodus, atsakė sodininkų bendrijos "Tolupis" pirmininkas Nikolaj Gorčiakov.

Vyras prisiminė, kaip jį aplankė Anglijoje gyvenantis sūnus ir skrendant namo tėvas jam lauktuvių įdėjo ir savo užaugintų agurkų.

"Kai parskrido į Londoną, skambina ir sako, kad žmona paragavusi mano agurkų teigė nebeisianti į parduotuvę, nes mano agurkai kvepia..." - vaizdžiai pasakojo pirmininkas.

PIRMIEJI. Jau mezgasi pirmieji agurkai.

Sodo sklypą Nikolaj turi nuo 1989-ųjų. Jį, kaip ir daugelis anais laikais, tiesiog gavo iš darbovietės.

"Sunku pasakyti, kokia sovietiniais laikais buvo vadinamųjų kolektyvinių sodų tikroji paskirtis. Gal taip tiesiog žmones norėjo nuo kažko atitraukti? Butas daugiabutyje, kolektyvinis sodas ir garažas atskirose miestų vietose nepaliko žmonėms laiko politikuoti", - svarstė N. Gorčiakov.

Be to, deficitų laikais parduotuvėje trūkdavo įvairių prekių, tad turėti galimybę užsiauginti daržovių ir vaisių tuomet atrodė išsigelbėjimas.

"Tai buvo sunki, bet smagi pradžia. Bendrijos senbuviai pamena laikus, kai dar nebuvo šulinių, ir vandenį tekdavo nešioti iš aplink bendriją iškastų irigacinių griovių. Retai - traktoriais, dažniau - arkliais, o dažniausiai - kastuvais išdirbdavo dirvožemį. Retas buvo susidūręs su sodininkyste ar daržininkyste prieš tai, tad dažniausiai kartu su kaimynais mokėsi, dalijosi sėkminga patirtimi ir, kas buvo labai svarbu deficito laikais, sodinukais ir sėklomis. Ši tradicija išliko iki šiol", - rašoma ir sodų bendrijos "Tolupis" interneto puslapyje.

"Tuomet nebuvo mados sode auginti veją. Kone visas plotas būdavo skirtas daržui: bulvėms, burokėliams, ridikėliams, svogūnams, braškėms. Dabar jaunos šeimos tiek nebesodina. Šiltnamiukas, viena kita lysvelė ir gana", - pasakojo pirmininkas.

Tačiau, pasak jo, vyresni žmonės vis dar linkę ir sodininkų bendrijose turimuose sklypuose užsiveisti didesnius daržus.

"Kadangi mūsų sodininkų bendrijoje prie geležinkelio yra laisvos žemės ruožas, kiti ir ten papildomas lysves įsirengia. O ką daryti? Pensininkai tiesiog neišgyvena, turi plušėti, kad žiemą turėtų ką valgyti", - pasakojo N. Gorčiakov.

DULKA. Sodų bendrijos "Tolupis" pirmininkas Nikolaj Gorčiakov apgailestauja, kad niekaip nepavyksta išasfaltuoti keliuko, vedančio į sodus.

Auginti daržoves - madinga

Klaipėdoje esančios sodininkų bendrijos "Baltija" pirmininkė Elvyra Venckūnienė taip pat svarstė, kad sovietiniais laikais kolektyviniai sodai turėjo užslėptą misiją - atitraukti žmones nuo politikos.

"Žmonės taip būdavo įtraukti į rutiną, kad neturėjo kada galvoti apie nieką kitą. Po darbo greitai į sodą ir viskas. Toks buvo gyvenimas. Be to, tai buvo puikus būdas leisti laisvalaikį, nes pramogų tuomet buvo mažai", - pasakojo moteris.

E. Venckūnienė svarstė, kad vyresnio amžiaus žmonės dabar soduose pluša ne tik dėl likusio įpročio. Tiesiog taip elgtis kai kuriuos verčia ir mažos pajamos.

"Dažnai turguje matau mūsų sodininkų bendrijos narius, prekiaujančius savo užaugintomis gėlėmis, žolelėmis, daržovėmis, vaisiais ar uogomis. Taip prisiduria prie pensijos", - pasakojo pirmininkė.

Ji sakė pastebinti ir kitą tendenciją, kad vis daugiau jaunų šeimų taip pat dalį vejos aukoja šiltnamiui pastatyti ar lysvei sukasti.

"Dabar nauja mada - ekologija, tad auginti savo daržoves vėl tapo madinga", - svarstė E. Venckūnienė.

Visgi N. Gorčiakovas laikosi nuomonės, kad visi sodai ilgainiui turėtų virsti gyvenvietėmis.

"Įsivaizduokite, aš gyvenu sode, esu čia deklaravęs gyvenamąją vietą, tad, atrodo, turėčiau gauti ir visas paslaugas, kaip ir Klaipėdos rajono gyventojai. Pavyzdžiui, rajono gyventojai keičia ant stogo paklotą šiferį ir gauna kompensaciją, o aš negaunu, nes esu sodo gyventojas. Kodėl? Kodėl sodininkai patys turi išlaikyti pirmininką, buhalterį? Kodėl turime savo sąskaita laistyti ir lyginti kelius?" - teiravosi pirmininkas.

Vikipedijoje rašoma, kad Lietuvoje pirmieji kolektyviniai sodai atsirado sovietmečiu. Dažniausiai vienam žmogui buvo skiriamas šešių arų ploto sklypas. Panašios bendrijos egzistuoja ir kitose valstybėse, pvz., JK, Vokietijoje, Japonijoje.