Gėlių legendos

Jos skirtingos - kuklios ir išdidžios, kaprizingos ir nuolankios. Gėlės turi žmogišką charakterį. Joms reikia meilės, dėmesio, pripažinimo... Jos netgi jaučia simpatijas ir antipatijas viena kitai. Jos pažeidžiamos ir laikinos, paprastos ir paslaptingos.

Astras

Išvertus iš graikų kalbos, "asteri" reiškia "žvaigždė". Sakoma, jog tykią naktį, pastovėjus tarp astrų, galima išgirsti, kaip šios gėlės kalbasi su žvaigždėmis.

Senovės graikams astras buvo meilės, kinams - kuklumo, o vengrams - rudens simbolis, todėl pastarieji šias gėles vadino "rudens rožėmis".

Astrinių augalų šeima gausi: apie 1300 genčių ir 25000-30000 rūšių. Lietuvoje žinomos 189 rūšys iš 64 genčių. Mūsų darželiuose populiariausi jurginai, ramunės, medetkos, saulutės etc. Viena rūšis, trispalvis astras, auga natūraliai pajūryje.

"Astrais" populiaru vadinti ir ratilius. Tai atskira astrinių šeimos gentis, kuriai atstovauja vienintelė rūšis - kininiai ratiliai (Callistephus chinensis).

Jie natūraliai auga Pietryčių Azijoje, Kinijoje, Japonijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Astrų tėvynė - Centrinė, Pietų Amerika, Afrika.

ASTRAI ir RATILAI. Alpiniai, Andersono, Farero, žydrieji (ir kiti pas mus žiemojantys) astrai nėra reiklūs, tik mėgsta šviesą. Tai daugiamečiai (rečiau vienmečiai, dvimečiai) žoliniai augalai ar puskrūmiai. Sodinami (ir kas 3-5 metus persodinami) anksti pavasarį arba ankstyvą rudenį. Dauginti galima sėklomis arba dalijant kerą, bet geriausia - auginiais.

Medetka

... arba nadatka, nagatka. Kartais dar vadinama "vasaros nuotaka", mat žiedas visuomet gręžiasi į saulę.

Senovės Indijoje iš medetkų pindavo girliandas ir jomis puošdavo dievybių skulptūras.

Pirmieji krikščionys medetkas vadino "Marijos auksu".

Rožė

Senovės graikų meilės ir grožio deivės Afroditės atributas. Pagal legendą, gražiausioji deivė gimė iš Urano (dangaus dievybės) kraujo ir baltų jūros putų. ("Afros" graikiškai reiškia "puta".) Iš jūros ji žengė į žemę Kipro pakrantėje (todėl dar vadinama Kipride).

Kur ėjo gražiausioji deivė, ten pražydo baltos rožės. Tačiau tokios jos buvo iki jos sielvarto dienos - kai sužinojo, kad Adonis, Kipro karaliaus sūnus, mirtinai sužeistas medžioklėje.

Afroditė bėgo pas mylimąjį, o jos kojas žeidė rožių spygliai. Taip atsirado raudonos rožės - nudažytos Afroditės krauju.

Tiesa, galingiausiajam valdovui Dzeusui pagailo Afroditės, ir jis paprašė savo brolio Hado kartais išleisti Adonį iš mirusiųjų karalystės į žemę.

Nuo tada pusę metų Adonis praleidžia pas Hadą, kitą pusę - žemėje su Afrodite.

Romėnai Afroditę tapatino su Venera - meilės, grožio ir žydinčios gamtos deive.

Lelija

Egiptiečių hieroglifuose lelija išreiškė žemiškojo gyvenimo laikinumą ir amžinojo gyvenimo viltį.

Graikų mitas byloja, kad baltosios lelijos išaugo iš Dzeuso žmonos Heros pieno. Hera nekentusi Heraklio - Dzeuso ir Tėbų karalienės sūnaus, pusdievio, todėl nuo jos akių buvo paslėptas jo naujagimis.

Vis dėlto Hera jį radusi ir norėjusi pažindyti, tačiau kūdikis įkandęs jai į krūtį, ir pieno čiurkšlė virtusi Paukščių tako (kitomis kalbomis - Pieno tako) galaktika. Keli lašai nukritę į žemę - ir tose vietose užaugusios lelijos.

Lelijas vertino ir romėnų deivė Flora, kurios garbei buvo skirta žydėjimo šventė Floralijos. Šventyklas tomis dienomis romėnai puošdavo baltais lelijų žiedais.

Krikščionys leliją laiko Dievo Motinos gėle. Šis įvaizdis dažnai kartojamas paveiksluose ir giesmėse (Dangaus Lelija). Tai skaistybės, tyros sielos ir gailestingumo simbolis.

Vienas seniausių pasaulio miestų - senovės persų sostinė Sūzai (dabar Šušai) buvo pavadintas gėlių garbei. Elamitų kalba Susan (arba Sušun) reiškė "Lelijų miestas".

Lotosas

Panašus į vandens leliją (nors nėra lūgninių genties), šis augalas ypač reikšmingas Egipte, Indijoje ir Rytų Azijoje.

Jis simbolizuoja saulę, dieviškumą, tyrumą, ramybę. Ir budizme, ir induizme gausu lotoso simbolikos: Brahma vaizduojamas sėdintis ant lapo, Buda - ant žiedo.

Iš lotoso gimė egiptiečių Saulės dievas Ra. Pomirtinio gyvenimo dievas Ozyris vaizduojamas sėdintis ant lotoso lapo, šviesos dievas Horas - ant žiedo.

Taip būdavo išreiškiamas lotoso ryšys su saule, kuri išsiskleidžia rytą, o vakare panyra į vandenį. Egiptiečiai pastebėjo, kad lotosas mėgsta šviesą ir gali išsiskleisti net spindint mėnuliui.

Senovės Indijos mitologijoje žemė įsivaizduojama kaip didžiulis lotosas ant vandens, rojus - didelis ežeras, kuriame daugybė šių vandens augalų ir kuriame gyvena skaisčios sielos.

Lotosas - švaros simbolis: išaugęs iš purvo, niekada juo nesusitepa. Dievybė Šri, arba Lakšmi, Višnos žmona, buvo vadinama "gimusia iš lotoso", "stovinčia ant lotoso" ir pan.

Lotosai kaip atskira augalų šeima buvo išskirti 1829 m. ir pavadinti 'Nelumbonaceae'. Ši šeima turi vienintelę gentį 'Nelumbo', o ši - tris augalų rūšis: tai riešutinis (arba indiškasis), geltonasis (arba Nilo lelija) ir penkialapis lotosas.

Egzistuoja ir sodo lotosų veislės, sukurtos žmogaus rankų: balti 'Pygmaea Alba', rausvi 'Lily Pons', raudoni 'Kermesina', kreminiai 'Mrs Perry D. Slocum', taip pat pritaikyti augti statinėse sodriai raudoni 'Moto Botan'.

Pakalnutė

Tarp senovės keltų sklido pasakojimai, esą pakalnutės - tai elfų brangenybės. Pasak legendos, jauni medžiotojai, miške tykoję žvėrių, pamatė elfą su sunkiu nešuliu, ir jį pasekė.

Elfas nešęs didžiulį perlą ir jį paslėpęs ant kalno po senu išsikerojusiu medžiu. Vienas medžiotojas nusprendė perlą pasiimti, tačiau kai tik jį palietė, visas lobių kalnas nugriuvo.

Žmonės puolė rinkti pabirusių perlų, tada pasirodė elfų karalius ir visus perlus pavertė gėlėmis.

Krikščionių legenda byloja, jog pakalnutės išaugo iš Dievo Motinos ašarų, kai buvo nukryžiuotas Kristus. Dar jos vadinamos angelų ašaromis.

(P. S. Neseniai Aplinkos ministerija panaikino draudimą prekiauti pakalnutėmis. Tai nėra saugoma rūšis, nes plačiai paplitusi visoje mūsų šalyje.)

GĖLIŲ HOROSKOPAS

Geltonasis gencijonas (sausio 1-10 d.)
Dagys (sausio 11-20 d.)
Šlamutis (sausio 21-31 d.)
Amalas (vasario 1-10 d.)
Šunvyšnė (vasario 11-19 d.)
Mimoza (vasario 20-28 d.)
Aguona (kovo 1-10 d.)
Lelija (kovo 11-20 d.)
Rusmenė (kovo 21-31 d.)
Magnolija (balandžio 1-10 d.)
Hortenzija (balandžio 11-20 d.)
Jurginas (balandžio 21-30 d.)
Pakalnutė (gegužės 1-10 d.)
Portulaka (gegužės 11-21 d.)
Ramunė (gegužės 22-31 d.)
Varpelis (birželio 1-11 d.)
Saulutė (birželio 12-21 d.)
Tulpė (birželio 22-liepos 1 d.)
Vandens lelija (liepos 2-12 d.)
Našlaitė (liepos 13-23 d.)
Erškėtrožė (liepos 24-rugpjūčio 2 d.)
Saulėgrąža (rugpjūčio 3-12 d.)
Rožė (rugpjūčio 13-23 d.)
Delfinas (rugpjūčio 24-rugsėjo 2 d.)
Gvazdikas (rugsėjo 3-11 d.)
Astras (rugsėjo 12-22 d.)
Viržis (rugsėjo 23-spalio 3 d.)
Kamelija (spalio 4-13 d.)
Alyva (spalio 14-23 d.)
Frezija (spalio 24-lapkričio 2 d.)
Orchidėja (lapkričio 3-12 d.)
Bijūnas (lapkričio 13-22 d.)
Kardelis (lapkričio 23-gruodžio 2 d.)
Kiaulpienė (gruodžio 3-12 d.)
Lotosas (gruodžio 13-22 d.)
Edelveisas (gruodžio 23-31 d.)