Seksologas A. Erilis: „Pora yra mitas“

Ištikimybė - tai pasirinkimas. Kaip ir gyvenimas su vienu partneriu. Kaip šeima. Jeigu mes išsirinkome sau porą, tai visai nereiškia, kad daugiau nebejausime traukos kitam žmogui. Reikalas tas, kad, gyvendami su kuo nors kartu, mes kaskart pasirenkame jį - netgi tada, kai gyvenimas sudaro kitas galimybes kurti kitus santykius.

Aukštumos ir nuolydžiai

Bet kurių santykių pradžioje mes patiriame labai stiprų potraukį kitam žmogui. Tai yra gerai - juk būtent ši trauka yra viena iš svarbiausių suartėjimo prielaidų. Ji sudaro galimybę eiti toliau. Tačiau potraukis nebūna nuolatinis ir to paties intensyvumo. Visiškai natūralu, kad bendro gyvenimo procese, ypač 2-3 metais, trauka susilpnėja, o gal net pradingsta visiškai. Kai kurie žmonės to išsigąsta ir ima ieškoti naujo partnerio, siekdami išgyventi tokius pat stiprius jausmus, kokius buvo patyrę anksčiau. Ar tai išeitis? Jaunuoliui - galbūt taip, tačiau brandžiam žmogui verta susimąstyti: ar aš sugebu iš tikro mylėti?

Anot A. Erilio, santykių raidoje visuomet reikėtų atskirti meilę nuo potraukio. Meilė - konstanta, o potraukis - nepastovus dydis. Mūsų patiriama kito žmogaus trauka pereina ir aukštumas, ir nuolydžius - tai kaip amerikietiškieji kalneliai. Svarbu išmokti neišsigąsti: potraukio vyrui ar žmonai nuslūgimas - ne katastrofa, o stiprūs pojūčiai kito žmogaus atžvilgiu - laikinas reiškinys.

Santykiai baigiasi ne tada, kai mes nebejaučiame potraukio partneriui, sako psichoanalitikas. Jų nebėra tada, kai tampame tam žmogui abejingi. Jeigu jums nebesvarbu, kas vyksta su jūsų žmona ar vyru, tai ir yra tikrasis finalas.

Įveikdama krizę - kai potraukis susilpnėjęs arba dingęs visai, pora atsiremia į meilę, nes tik joje gali rasti viltį. Būtent ši viltis leidžia atlaikyti nuoslūgį, nedarant iš jo katastrofos ir nepriimant jo kaip nepataisomos padėties.

Kai dingsta trauka, meilė pradeda savo darbą.

Kai mes iš tikrųjų mylime, galime pasakyti: "Aš galiu be tavęs apsieiti, bet aš myliu tave." Šie žodžiai rodo jausmų autonomiją ir brandą.

Turėjimas ir valdžia

Vienas iš poros gyvenimą griaunančių aspektų yra kova dėl valdžios. Tai dažna istorija, kai vienas iš partnerių bando dominuoti kito atžvilgiu įvairiais būdais: šiurkščia jėga, sumenkinimu, nuvertinimu, kontrole. Būna, kad viena pusė sąmoningai perduoda kitai atsakomybę už save ir laisvę: "Jeigu mes kartu, tu privalai dėl manęs daryti tą ir tą..." Tokie jėgos žaidimai naikina tikrą artumą, kelia įtampą ir pyktį.

Atsidavimas arba priešiškumas kito atžvilgiu - tai taip pat pasirinkimas. Kaip ir sprendimas gyventi poroje, kurti šeimą. Kaip ištikimybė. Mes jį padarome savo viduje. Ir tuomet arba einame link partnerio, arba nuo jo nusigręžiame.

Mes turime tik dvi galimybes: arba užvaldyti kitą, arba sudėti ginklus ir likti pažeidžiami - t. y. priimti kitą tokį, koks jis yra.

Tam, kad galėtum būti pažeidžiamas, reikia kur kas daugiau jėgų, negu nuolat ginkluotam budėti saugiai užsidarius užgrobtoje teritorijoje.

Valdžia santykiuose - tai vienas iš aspektų, veikiančių traukos dinamiką, tačiau toli gražu ne vienintelis.

Sulėtinimo metodas

Psichoanalitikas A. Erilis savo konsultuojamoms poroms siūlo praktikuoti "sulėtinimo metodą".

Kai ilgai gyveni su kitu žmogumi, santykiuose pasireiškia daug stereotipinių, formalių veiksmų. Pavyzdžiui, kartu pietaudami formaliai paprašome paduoti duonos - tuo metu stebeilydamiesi į televizorių. Nebematome to, kuris šalia. Tas pats vyksta ir miegamajame: nebėra tikro švelnumo, tik "formalios" glamonės. Mylėtis tampa įpročiu, ir taip palaipsniui prarandame trauką.

Seksologas pataria mylėtis "sulėtintai" - t. y. sąmoningai mėgaujantis kiekvienu judesiu, kiekvienu prisilietimu, suteikiant jiems prasmę, pajaučiant visas emocijų spalvas. Lieskite kitą lėtai, švelniai, žiūrėkite į akis.

Kad pažadintumėte užgesusį potraukį (jeigu tik mylite), venkite formalių, įprastų šio proceso ritualų, suteikite jiems naują kokybę.

Santykių krizių įveikimas - tai abiejų partnerių darbas. Anot A. Erilio, čia svarbiausia - būti sąjungininkais, o ne priešininkais, kurie tesugeba priekaištauti vienas kitam, jog viskas klojasi ne taip, kaip turėtų.