Kokių kulinarinių idėjų Valstybės dienos progai galima pasiskolinti nuo Lietuvos didikų stalo?

Valstybinės šventės yra puiki proga prisiminti ne tik savo šalies istoriją, bet ir senąsias Lietuvos gastronomijos tradicijas bei namuose pasigaminti šį tą išskirtinio. Ne išimtis ir Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, kurios metu neretai renkamasi išbandyti istorinės lietuviškos virtuvės patiekalus. Prekybininkų teigimu, per šventes ir kitomis progomis ant savo mitybos racioną paįvairinti siekiančių šalies gyventojų stalo išties vis dažniau atsiduria žvėrienos ir laukinių paukščių patiekalai. Jie, anot Vilniaus universiteto profesoriaus ir kulinarinio paveldo tyrinėtojo Rimvydo Laužiko, mūsų šalyje turi ganėtinai gilias ir įdomias tradicijas.

Žvėrienos statusas Lietuvoje su metais keitėsi

Knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė“ autoriaus R. Laužiko teigimu, nors kunigaikščių laikais laukinių žvėrių ir paukščių mėsa užleido vietą jautienai, avienai, kiaulienai ir naminių paukščių mėsai, tikrą atgimimą žvėrienos patiekalai Lietuvos dvaro virtuvėje išgyveno XIX a., kuomet prancūziškoji Apšvieta ir vėliau sekęs romantizmo laikotarpis pakeitė aukštuomenės požiūrį į maistą.

„Viduramžiais, o ypač po Lietuvos krikšto, vyravo suvokimas, kad naminių gyvūnų mėsos valgymas yra civilizuotumo ir kultūringumo ženklas, todėl diduomenė vengė valgyti žvėrieną ir verčiau rinkosi jautienos ar avienos patiekalus. Medžioklė buvo suvokiama kaip kilmingųjų pramoga, o ne būdas prasimaitinti. Tuo metu miestiečiams ir valstiečiams medžioti buvo uždrausta. Tad žvėrienos LDK laikais buvo valgoma nedaug. Ant didikų stalų kiek dažniau atsirasdavo laukinių paukščių, net egzotiškų – gandrų, gulbių, gervių, povų – mėsos patiekalų“, – pasakoja R. Laužikas.

R. Laužiko teigimu, apskritai mėsa istorinėje Lietuvos gastronomijoje buvo labiausiai vertinamas produktas, tačiau iki XVIII a. pabaigos Lietuvoje mėsą kasdien galėjo valgyti tik nedaugelis gyventojų. Didžioji dauguma mūsų krašto gyventojų mėsą valgydavo tik per šventes ar taupydavo ją darbymečiui, kuomet buvo svarbu nepritrūkti energijos. Mėsa dažniausiai buvo verdama arba kepama ant žarijų. Taip pat svarbūs buvo ir rūkyti mėsos gaminiai – skilandžiai, kumpiai, lašiniai, dešros.

Tarp istorinių delikatesų – ir kepta lokio letena

Anot pašnekovo, žvėriena ant lietuvių didikų stalo sugrįžo XIX a. „Tam įtakos daugiausiai turėjo iš Vakarų Europos mūsų kraštą pasiekusi nauja maisto kultūra. Prie jos populiarinimo Lietuvoje XIX a. stipriai prisidėjo žymus Abiejų Tautų Respublikos kuchmistras Janas Szyttleris, kuris 1839-1845 metais išleido net dvi medžioklės virtuvei ir žvėrienos bei laukinių paukščių mėsos patiekalams skirtas knygas“, – pasakoja R. Laužikas.

Kulinarinio paveldo tyrinėtojo teigimu, ruošiant žvėrienos patiekalus šiuo laikotarpiu lietuviams fantazijos netrūko, o vienu iš netikėčiausių pavyzdžių galėtų būti lokio mėsos patiekalai. Pavyzdžiui, 1910 metų amerikietiškame kulinariniame žurnale „The Chief“ aptinkamas patiekalas – lokio mėsos ketvirtis lietuviškai („a la Lithuanienne“). Anot R. Laužiko, tas pats Janas Szyttleris vienoje iš savo knygų taip pat pateikia receptą, kaip pietums pasigaminti lokio leteną.

Šiandien renkasi vis įvairesnę mėsą

Nors lokienos ant lietuvių stalo šiandien neberastume, tačiau šalies gyventojai atranda ir renkasi vis įvairesnės mėsos gaminius. Lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ Komunikacijos ir korporacinių reikalų departamento direktorė Ernesta Dapkienė sako, kad troškinta elniena ar elnienos paštetas jau tampa įprastais kasdieniais mėsos užkandžiais, o pastaraisiais metais lietuviai nuperka vis daugiau triušienos, antienos ir ėrienos.

„Lietuviai neabejotinai yra vis atviresni skirtingiems skoniams ir siekia išbandyti naujus patiekalus, paįvairinti savo įprastą racioną. Ypač prieš šventes pastebime išaugančius triušienos, antienos, ėrienos ar net putpelių mėsos pardavimus. Maisto kultūra auga, todėl plečiame ir įvairiname asortimentą, kad žmonės galėtų gaminti ir mėgautis išskirtiniais patiekalais“,  – sako E. Dapkienė.

Anot „Maximos“ atstovės, šiemet, lyginant su praėjusiais metais, kai kurių mažiau įprastų mėsos produktų pardavimai išaugo net keletą kartų. Populiariausi iš tokių produktų yra šviežia triušienos mėsa, triušienos kumpeliai ir dešrelės, taip pat antienos blauzdelės, ėrienos mentės, nugarinės ar sprandinės pjausniai.

Istorinis lietuvišku būdu kepto triušio receptas

Valstybės dienos ar bet kuria kita proga virtuvėje norintiems išbandyti šį tą naujo ir įkvėpto istorinės Lietuvos kulinarijos, R. Laužikas siūlo išmėginti 1848 metų Józefo Mączynskio gastronomijos knygoje „Virėjų mokykla“ aptinkamą triušienos receptą. Knygoje jis pavadintas „Lietuvišku būdu keptas triušis“.

Šiam patiekalui prireiks:

• Vieno triušio mėsos
• Kiaulienos spirgučių
• Pipirų
• Petražolių
• Trintos baltos duonos

Triušiena patiekiama su totorišku padažu, kuriam prireiks:

• Garstyčių
• Vyno acto
• Aliejaus
• Dviejų kietai virtų kiaušinių
• Šiek tiek smulkinto laiškinio svogūno
• Cukraus

Gaminant šį Lietuvos gastronomijos paveldo patiekalą triušio mėsa supjaustoma vidutinio dydžio gabalėliais. Tuomet ji apliejama karštais kiaulienos spirgučiais, apibarstoma pipirais, smulkintomis petražolėmis ir paliekama, kad skonis įsigertų. Išsimarinavusi triušiena apibarstoma trinta balta duona ir kepama ant grotelių nuolat palaistant marinatu ir riebalais. Iškepta triušiena valgoma su totorišku padažu. Jis pagaminamas taurelę garstyčių praskiedus vyno actu, o kitame inde sutrynus ir sumaičius su aliejumi virtus kiaušinius. Tuomet trinti kiaušiniai sumaišomi su garstyčių ir acto mišiniu. Į indą taip pat dedamas smulkintas laiškinis svogūnas ir šiek tiek cukraus. Viskas gerai išmaišoma ir naudojama triušienai pagardinti. Skanaus!