Žieminė konservacija

Kad ir kokio minkštumo ta žiema būtų, tai yra žiema su savo sąlygomis ir nepatogumais. Gali būti, kad ji bus tokia, kad vasarinių įrankių nepadėsim į spintą, gali būti, kad iš spintos neištrauksim nei vasarinių, nei žieminių meškerių. Geriau, kad taip neatsitiktų.

Žvejybos įrankių priežiūra

Jeigu jau teks ilgąsias meškeres padžiauti į sandėlį ar spintą, vertėtų pasirūpinti jų lengvu peržiemojimu. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į rites.

Šiuolaikinės ritės yra gana sudėtingi mechanizmai ir kaip visi mechanizmai mėgsta būti švarios ir suteptos tepalu. Kas vasarą rūpinasi ritės tepimu? Ko gero, niekas. Vasarą ritė dirba. Dirbdama prisirenka visokių šiukšlių, smulkiausių, akimi beveik nematomų purvo dalelių, žolių nuo valo, kurios sudžiūva ir taip pat palengva gadina mechanizmą. Turiu galvoje rimtesnes rites, tas, kurios kainavo ne vieną dešimtį, gal ir ne vieną šimtą litų. Tos, kainuojančios iki 30 litų, vis tiek po metų kitų subyrės - tepk netepęs.

Kažkada pats atsainiai žiūrėjau į tokius niekus, kaip įrankių konservavimas, bet laikui bėgant brangesnius įrankius vis dėlto pradėjau prižiūrėti rimčiau. Jeigu įrankiai žiemą laikomi nešildomame garaže arba balkone, kur temperatūros skirtumai dieną ir naktį yra dideli, jiems turi būti sudarytos šiokios tokios sąlygos, kad tuos pokyčius pajustų kuo mažiau. Yra toks nedraugas kondensatas, kuris susidaro būtent svyruojant temperatūroms. Neteptai ritei tai mirtis. Greita ir garantuota. Jeigu susiklosčius visai nepalankioms aplinkybėms kondensatas susikaups meškerės jungtyje, dėl dar bjauresnių aplinkybių jis ten užšals - visi žinome, kokią sprogstamąją jėgą turi ledas esant labai žemai temperatūrai.

Taigi meškerių jungiamosios dalys turėtų būti bent minimaliai nuvalytos ir suteptos - bent jau parafinu arba kokiu nors apsauginiu lengvu tepaliuku. Žiedai, kol jie per žiemą neapkerpėjo, taip pat. Tai neužims daug laiko, o pavasarį meškerė bus kaip ką tik gimusi.

Su ritėmis yra kiek daugiau terlionės. Vertėtų jas švariai nuvalyti, o kai netingit, išardyti lankelį ir, išvalius vyniojamąjį ratuką, į kurį prisirenka, ko gero, daugiausia purvo, jį sutepti. Tuo pačiu skystu tepalu arba glicerinu.

Labai sveika būtų atidarius pagrindinio mechanizmo dangtelį sutepti mechanizmą. Rites geriausia laikyti patalpoje, kur temperatūros svyravimai nėra ryškūs. Jų tikrai niekas neturi šimtais, todėl sudėjus į nedidelę dėžę ir įkišus kur nors į spintą (prieš tai turbūt reikės išmesti žmonos batus, bet tikėkitės, kad ji iki pavasario to nepastebės), jos ramiai peržiemos.

Meškerėms bus gerai ir balkone. Dar geriau būtų, jei jas sukištumėte į įmautes: taip apsaugosite nuo kondensato. Galima visas meškeres tiesiog suvynioti į kokią nors seną paklodę ar pledą.

Valai taip pat neturėtų kentėti nuo temperatūrų šokinėjimo. Jiems taip pat galima paieškoti šiltesnės vietelės. Tik tiek tų reikalų. Vienas vakaras ir meškerės žiemos ramiai.

Plekšnės Kunigiškėse

Praėjusį savaitgalį neišlaikė mano su amžiumi silpstantys nervai ir, metęs nesibaigiančius ūkio darbus kaime, nusitrenkiau į Kunigiškes plekšnių.

Oras toliau nuo jūros atrodė labai simpatiškas ir tinkamas stypsoti ant jūros krantelio, tad mintis pagaudyti plekšnių pasirodė labai sveika.

Kodėl Kunigiškės? Todėl, kad ten beveik visada kimba, įmanoma privažiuoti visai arti jūros ir mažiau aplink besitąsančių visokių vaikščiotojų ir kvėpuotojų grynu oru. Tiesa, yra šiokia tokia specifinė Kunigiškių pakrantės problema - dažnai ten kimba labai smulkios plekšnės, per porą valandų nusibosta tą smulkmę tąsyti.

Bet oras prie jūros pasirodė ne toks jau puikus (kaip toliau nuo jos), vėjas pūtė kiek per daug iš pietų ir per mažai iš rytų, todėl buvo šiokia tokia banga. Gana bjauri banga, šoninė. Apie lengvus kotus ir lengvus svarelius nebuvo ko ir svajoti. Bet, ačiū Dievui, nereikėjo ir griozdiškų jūrinių šakalių ir svarelių po 150 gramų. Toks labai humaniškas viduriukas - sunkokos karpinės klasės meškerės ir svareliai su inkarais. Maždaug apie 80 gramų.

Plekšnės kibo visai neblogai. Tiesa, Kunigiškių prakeiksmas suveikė. Plekšnės smulkios ir gana apatiškos. Retai kada per tokį gana nemažą bangavimą pasimatydavo, kad kimba. Taigi didžioji pusė malonumo prapuolė. Bet plekšnės kibo aktyviai, tad per tris valandas jų į krantą sulipo gal koks kilogramas. Didžioji dauguma kibo ant krevetės. Žuvies išpjova retai sudomindavo tas kvailas, išverstakes neūžaugas. Buvo visai smagu. Dar būtent ir dėl to, kad jau buvau pasiilgęs jūros, ilgų šakalių ir didelės erdvės. Jeigu šį savaitgalį oras bus toks ramus kaip pastarosiomis dienomis - būtinai pakartosiu. Rekomenduoju ir jums.

Patiekalas sodininkams ir žvejams

Orai gana gražūs ir saulėti, tokiam metų laikui dar ir gana šilti, todėl pavažiuojančių į gamtą savaitgaliais tikriausiai yra nemažai. Be to, soduose ne visi darbai baigti, o ten irgi tam tikra prasme gamta. Dažnas miestietis, ištrūkęs iš betono džiunglių, stengiasi gamtoje ką nors išsikepti, todėl, manau, vertėtų pasiūlyti skaitytojams (o kas paneigs, kad šitą puslapį perskaito vienas kitas sodininkas?) ką nors pikantiško. Kepto ant žarijų, lauke, ant krantelio ar prie braškių lysvės.

Jau seniai vyrauja tendencija žuvį kepimui atsivežti iš miesto. Niekas garsiai apie tai nekalba, bet žvejai kuo toliau, tuo rečiau kepa pačių pasigautą žuvį. Kodėl? Todėl, kad nepagauna. Ir nors gyvas prietaras, kad negalima į žvejybą vežtis žuvies - nekibs, bet visi patyliukais vežasi ir niekam nesigiria. Koks skirtumas, atsiveši žuvį ar ne. Vis tiek nebėra ką gaudyti. Verslininkai ir brakonieriai kartu su valdžios neteisingu požiūriu į gamtos apsaugą jau seniai viską nudrožė. Todėl, manau, niekam labai neužgaus ambicijų toks lengvas, paprastas receptėlis žuviai kepti gryname ore. Tam tiks beveik nacionaline tepusi žuvis sterkas.

Sterkų pilna visuose žuvų turguose, parduotuvėse, jis skanus ir jo valgymas nekomplikuotas, kaip, pavyzdžiui, karšio, kurio valgymą galima sulyginti su ravėjimu (sodininkai, kurie yra valgę karšį, supras).

Atskirkite mėsą nuo kaulų (du nesudėtingi išilginiai pjūviai aštriu plonu peiliu).

Kiekvieną išpjovą įpjaukite skersai keliose vietose maždaug 1 cm gilumo pjūviais.

Pagaminkite marinatą iš pusės citrinos sulčių, druskos, džiovintų česnako granulių (pagal skonį; aš dedu daug), pipirų, kmynų (valgomasis šaukštas) ir poros valgomųjų šaukštų aliejaus.

Apšlakstykite marinatu abi išpjovas ir pusvalandį, o geriau - valandą pašlakstydami duokite pasimarinuoti.

Toliau viskas labai greit ir paprasta. Įkaitintoje kepsninėje kepkite apie 10 minučių, dažnai pavartydami ir retkarčiais užpildami marinato. Bus tikrai skanu.

Pilnatis ir orai

Žvejybos perspektyvos yra tokios, kad net neaišku kokios. Kol kas ruduo gražus ir orai gana šilti. Žvejoti yra kur ir dar yra ką. Tiesa, tas "yra ką" dažniausiai baigiasi delninėmis kuojomis ir aštriais kaip peiliai plakiais Mingės kaime arba Skirvytėje.

Tiems, kurie nespjauna į jūrinę žvejybą, dar mažiausiai porą savaičių bus ką veikti prie jūros ir jūroje. Tuoj prasidės vėgėlės ir stintos. Jeigu prasidės. Taigi... dar nėra labai blogai, dar yra ką gaudyti. Tiesa, mėnulio fazė neteisinga - pilnatis. Nors dalis žvejų įsitikinę, kad pilnatis yra gerai kibimui, bet mano pastebėjimai kitokie. Pilnatis yra gerai visokiems nestabilios psichinės būsenos veikėjams, tie tikrai suaktyvėja, o žuvys per pilnatį kimba prasčiau. Bet tai tik mano pastebėjimas. Na, o oras žvejybai nebus toks mielas kaip prieš savaitę. Žadamas apsiniaukęs savaitgalis, gana nešiltas, 4-5 laipsniai, vėjas šiaurės, gali palyti. Geras oras vėgėlėms.

Parašė Myndė