Vėdarai pagal Liną Leščiauską

Kokiomis progomis užsirišate virėjo prijuostę?

Tik prieš didžiąsias šventes prisidedu prie valgio ruošimo, nes dažniausiai net pusryčiauju aštuntą vakare arba kitą rytą, o pietūs atstoja vakarienę. Nors kalviai mėgsta stipriai pavalgyti, kad jėgų užtektų, bet toks laikmetis, kad ir kalviai lieka pusalkaniai.

Koks patiekalas - balzamas gomuriui?

Man įsimintiniausi, įspūdingiausi yra lietuviški kraujiniai vėdarai. Smagus jų gaminimo procesas. Kai išauga tėviškėj, kaime, kiaulė, jos žviegiančios, skerdimas - toks magiškas dalykas. Vėliau ją išmėsinėji, išvalai grobus, paruoši, pasūdai juos ir kiaulės kraują. Po kelių dienų viskas gatava, tada verdi perlines kruopas, šviežiai spirgini tos kiaulės lašinukus su svogūnais. Jie su apvirtomis kruopomis sumaišomi su krauju ir kemšami į žarnas.

Labai smagus procesas, kai reikia užsiūti žarnas. Droždavau iš pušies skeltus pagaliukus, jais užsiūdavau žarnų galus. Gerai malkomis iškūrentoje krosnyje, kai lieka žarijų, vėdarai sudedami į skardą, išteptą riebaliukais, ir pašaunama. Kepa pusantros valandos, tada traukiame lauk, ir viskas labai skaniai kvepia, ant stalo dedamas ąsotis su šviežiai raugintu pienu.

Dar spirgų pasičirškiname, šviežios grietinės užpilame, pasaka! O skaniausia yra vieta, užsiūta su pagaliuku.

Kulinarinis šedevras iš vėdarų pasidaro antrą dieną. Tada, susipjaustęs griežinėliais, paskrudinu juos keptuvėje. Ir dar su spirgais - tada yra tobula.

Kaip atsiliepia užsienio šalių kalviai apie vėdarus? Ar nesmirda jiems?

Kraujiniais vėdarais neteko vaišinti, bet tikrais lietuviškais cepelinais - taip. Bet ne tais, kuriuos bando padaryti kai kurie restoranai (tiesą pasakius, tada man būna gėda dėl nacionalinio patiekalo, nes iki cepelinų jiems - kaip man iki kokio kuskuso).

Cepelinai turi būti tokie kaip pas mamą. O tie, kur veliasi ant liežuvio, ir neaišku, kas ten viduje - mėsa gi nepavadinsi, yra cepelinų klastotė, nacionalinio įvaizdžio gadinimas. Nėra meilės darbui.

Meilės reikia įdėti ir į kalvystę, ir kulinariją. Kretingalės "Kukūdra" - vienintelė vieta, kur gaminami tikri cepelinai. Na, tarkime, spirgai turi būti ne šiaip kokie papjaustyti mėsgaliukai, o iš kiaulės paslėpsnių. Jie sumalami, išverdami taukai, lieka spirgai. Tai sudėtingas procesas ir ne toks greitas bei paprastas.